Vertėjos ir poetės Vilijos Žalienės kūrybos vakaras ,,Šviesos ženklai''

ORIGINALAS
Gelsvas vario spindulys
Prasiskverbia ir kyla.
Banguoja
Jūra mylima. ..
Aš stoviu kopose,
Mano kojas paglosto gelsvas
vynas.
Kažkur netoliese jaunimas
žaidžia.
Mažas vaikas pasižiūri į
mane
Ir didelėmis raidėmis užrašo:
Mūsų žemė.
DU EILĖRAŠČIAI VIENIŠUMUI
1.
Rangosi šakų žalčiai juodi
Į dangų žemą, tirštą,
Ir toji gatvė pašėlusiai skurdi,
Kai paskutinis lapas miršta.
TRYS EILĖRAŠČIAI APIE MIRUSIĄ MEILĘ IR GYVĄ
GYVENIMĄ
1
Už sodo sviro mėlynos vosilkos,
Ir parugės lingavo ryto vėju, -
Akyse tavo dienos pilkos
Liūdnai atsispindėjo.
Kaip prieblanda ir mano meilė
Sparnuotą aušrą nusivijo. –
Už vartų verkė gluosnių eilės,
Lingavo galvas pinavijos
Tik tu neverki, laimei sverdint, —
Vosilkom amžiaus nužydėjus...
Jinai ateis takus nužerti
Hortenzijom ir orchidėjom.
2.
AUSTA PAVASARIS
Jau pavasaris artėja,
Darbininkai pradės sėją.
Traktoriai kaip užriaumos,
Tuoj užvirs darbai laukuos.
Pasės miežių, avižų,
Vikių ir dar kitokių,
Motiejukų, dobilų
Sėklai žolių įvairių.
Žiemkenčiai ilgai kentėjo
Rudenį nuo šiaurės vėjo,
Sąnarius ledu sukaustė, -
Nemalonu šitaip jausti.
Patalus sniegų užklojo.
Nors šaltai, bet išmiegojo,
O dabar po ilgo miego
Žvelgs į saulę iš po sniego.
RUDENS LAIŠKAI
Lapai skrieja nuo sūkurio vėjo,
Jie - tarytum tavieji laiškai...
Tiek laiškų! Jų skaityt nebespėju,
O tu man vis rašai ir rašai...
Palūkėk ir suprask, kad nespėju
Jų surinkti... Tolyn lai nuskries!
Ir anksčiau visados aš tikėjau, -
Pasibels vėl ruduo į duris...
Jis išmėtys lapus tuos po kojom
Tarsi laiškus, rašytus tik man... –
Gal todėl apie juos pagalvoju,
Kai tie lapai vėl beldžias langan...
PRISIMENU VAIKYSTĘ
PORTRETAS
Aš tavo paglostau portretą,
Kai seną albumą vartau...
Tai tu juk prisiekei mylėti,
Ir aš - kad gyvensiu tik tau.
Bet sunkios vėl prislegia mintys
Kaip veltui tarti pažadai:
Žadėjai viskuo tu dalintis,
Bet kuo - iki šiol neradai.
Tik nuotrauka priekaištu lieka,
Kodėl - tik dabar supratau:
Juk aš taip pat nedaviau nieko
Iš to, ką žadėjau tik tau.
Papilė,
1951
*********
Aš tik savąją širdį girdžiu
Ir matau, kaip užgęsta gaisai,
VISUOMENEI
Nebrasit laimės rakto,
Nei Šv.Jono žiedo.
Pats Jėzus visą mato:
Dejuoja... Verkia... Gieda...
Palikot jūs tik juokui,
Vaidinti klouno rolėm.
Paplentėm kryžiai noksta, —
Nebmylim Dievo, broliai!
Todėl ---
Laukai tušti - nė lašo:
Bausmė kaip juodas maras.
Pats Jėzus visą mato:
Dejuoja... Verkia... Baras...
APIE VIENĄ NUOBODULĮ
Čia ruduo, čia byra vargas rudeninis,
Ant lauko čia toks gelsvas šilkas.
ATEIK, ATEIK
Ateik, ateik, gražioji šviesiaplauke,
Ateik taku, kur vaikščiojom kadais.
Tave myliu ir iki šiolei laukiu,
Ir vis tikiu tavaisiais pažadais.
Nejaugi tu nepameni tos meilės
Ir pamiršai daug užburtų naktų?
O man kasdien prabėgto laiko gaila,
Širdis kai laukia, kad sugrįžtum tu...
Ateik, ateik, aš laukiu ir ilgiuosi.
Manas kančias, tikiu, jog tu žinai.
Ateik, tave kaip tąsyk išbučiuosiu,
Ir mes laimingi būsim amžinai!
1943
VAI ARTI TAI ARTI
Vai arti tai arti –
širdies švytesy,
vai toli tai toli –
gegutės kukavime,
širdies švytesy,
gegutės kukavime
miega - nemiega
darbai ir vardai.
Šitiek daug tolumos –
jie pasiklys,
tiek mažai tolumos –
teprikris į akis,
jie pasiklys,
prikris į akis –
kas vidudieny
juos benudabos?
Darbai ir vardai
vai toli tai toli,
darbai ir vardai
vai arti tai arti,
KELELIS DUNDA
Kelelis dunda sutemoj,
Pabudę kaimo suneš loja.
Prišoksiu aš prie lango tuoj, -
Turbūt bernužis atvažiuoja.
Kaip nors nubėgsiu aš viena
Sutikti mylimo prie vartų. –
Tegul girdės vien sutema,
Jei man žodelį brangų tartų...
O jei nuo jo vėl skruostai raus,
Tegu motulė to nežino;
Tegu spėlios, kad nuo alaus,
O gal nuo obuolinio vyno...
Kelelis dunda sutemoj,
Pabudę kaimo suneš loja.
Prišoksiu aš prie lango tuoj, -