Eilėraščiai iš Kęstučio Krenciaus poezijos knygos „Ateik tu lietuvi lyjant“
Polkos žingsneliu
Rasa jau kojas pra usia,
Sau/utė merkias palengva.
Jaunimas taip nedrąsiai renkas,
Šokių aikštelė dar visai tuščia.
lr kai lengvutis vėjo gūsis,
Atp/ukdo muzikos garsus
Įsiklausai - armonika jau verkia,
Kojos kartoja valso žingsnelius.
Taip nedrąsu kažko tai daros,
Kada gi saulė slėpsis pagaliau.
Kada iškviesiu tą merge/ę,
Kurią anąkart šokdinau.
RUDENS KELIAS
Jau trupa
Rožinių svajonių lęšiai,
Ir sklaidosi keista migla aplink. -
Ateina laikas tyliai apsispręsti,
Ateina laikas kelią pasirinkt ...
Jau visko būta.
Ir, atrodo, dingo
Už pirmo posūkio jausmų take
Jaunystės svajos, meilė palaiminga,
Skaudžiai ištirpus toly plaštake ...
Sodriom spalvom
Mirgėte mirga gojai,
Ir viskas dengiasi rudens lapu.
Bet kelias dar į Ateitį vingiuoja,
Gyvenimas dar šaukiasi abu ...
Ateina laikas
Tyliai apsispręsti,
ATEIK
Juozui
Ateik, prisėsk, paguosiu,
Pailsę rudenio sparnai.
Pavasario laukimą dovanosiu,
Sušildys džiaugsmo aitvarai.
Nejausi dienų gėlos
Vienatvė nekankins nakčia,
Sau pasijusi mielas,
Šešėlių apsiklos delčia.
Į pilnaties jausmų seklyčią
Sugrįši su jaunais smagus.
Uždekim nevilčiai grabnyčią,
Dalinkimės širdim perpus.
MINTIES BLYKSTĖ
Žydi godos rudens tėkmėje,
Suprantu, nes žinau, nepaklydo,
Kai sušyla viltis širdyje,
Lyg jaunystėj, ruošiuosi i skrydi.
Namo
jau nieko naujo -
eime namo.
Ir ant Pasaulio krašto - nestovėk.
štai žvaigždės - žiebias, gęsta ...
Na ir kas?
Jau nieko naujo-
eime namo.
Jau langas atviras
iš tolo -šviečia.
Gal nieko ten nėra?
Tai kas?
Eime
***
KOSOVO TRIPTIKAS -
1. Patrulis
kelias-
į kalną-
žvaigždės-
sublyksi-
purvas ir nuovargis
šaltis ir pyktis.
šūviai-
iš tolo-
gal pasigirdo?
kelias-
į dangų-
žvaigždės po kojom.
skardis-
LIETUVOS ŠIMTMEČIUI
Išbridęs iš rūko,
Šarma pasipuošęs –
Ramus ir didingas
Čia ąžuolas ošia...
Jis saugo tėvynę
Dainas jai
Dainuoja,
Daug matė didvyrių –
Šakom jiems
Pamojo...
Per šimtmetį ilgą
Jis Lietuvą matė,
Reikėjo pavėsio –
Jis saugojo, guodė...
Reikėjo dainų
Jo šakos dainavo,
Reikėjo vaikų –
Giliukai pabiro –
Ir augo jie gražūs
Tvirti ir laimingi –
Kad saugotų, gintų
Jie savo gimtinę
Kur ąžuolas auga
BALTAS ŠOKIS
Tu man pagroki baltą šokį
Ir pasaka pražys balta.
Dar abejonių pribarstyki
Kartu su šėlstančia pūga.
Paimki vėjo baltą ranką,
Kai pušys pabarbens duris.
To netikrumo jau užtenka,
Prisiminimuose jis grįš.
Ir baltos spalvos tegul
sklinda
Visur, kur ievos tik pražys.
Tegul jos žydi, nepakinta,
Kol savo laimę išbarstys.
Balta spalva apvainikuoki
Ketinimus, jausmų ugnis.
Ir trupinėlį jos įduoki
Visiems, ką lanko liūdesys.
***
DĖKOJU DIEVUI
Nors debesis
Pukinas, Leonardas
Lietuva. XXI amžius. Liepos 6-oji:[eilėraštis]/ Leonardas Pukinas// Vienybė.- 2007,liepos4, p.5
Lietuva. XXI amžius. Liepos 6-oji
Atsimenam, kuo buvom -
Oho, kokie laikai!
Nuo jūros iki jūros lietuviški pulkai.
Tik sudūlėjo amžiuos
Didybė ir galia.
Ir elgeta pavirtusi manoji Lietuva
Štai prie Europos slenksčio.
Vargdienio maišeliu
Lėtai didybė buvusi vos kėblina keliu.
Prakeikti, neprakeikti,
Tik amžiams pasmerkti...
Kiminius, Algimantas. „Metų laiptais: arba lyriniai prisiminimai“ (2015m.)
Maksimalistiškai
Gyvenimo audras savom akim regėjęs,
sulaukiau, pagaliau, šviesesniu aš dienu. -
Nurimo vakarai, nutilo mariu vėjas.
ir vėl širdis pilna skambėjimo dainų.
Pavasaris žiedais visus takus nuklojo.
ir, regis, nebegrįš čia žiemos atgalios ... -
Ir kupinas jėgų einu keliu savuoju
aš su šviesia viltim ieškot savos dalios.
*****
Gyventi ir mylėt!
Žiedais posmus paskleisti!-
Leonardas Pukinas „Andromedos ūke“ ( 2013m.)
Jau gelsta lapai, gelsta ir jausmai,
Ant žemės krinta, supasi ir vysta.
Rudens pramintais ilgesio takais
Atėjus laimė vakare pranyksta.
Lieka tiktai pėdos, ir rudens lietus
Pripildo jas lyg taurę praradimo.
Jau gelsta lapai, krinta lyg jausmai
Ar ašaros pavargusio likimo
***
Nelaukiu rudenio - jis vėl metus išneš,
Į šalto ilgesio pritvinkusias gatves.
Ir išskraidins žodžius, kurie širdy,
Kuriuos turėjai ... tuos, kur neturi.
LIETUVOS ŠIMTMEČIUI
Išbridęs iš rūko,
Šarma pasipuošęs –
Ramus ir didingas
Čia ąžuolas ošia...
Jis saugo tėvynę
Dainas jai
Dainuoja,
Daug matė didvyrių –
Šakom jiems
Pamojo...
Per šimtmetį ilgą
Jis Lietuvą matė,
Reikėjo pavėsio –
Jis saugojo, guodė...
Reikėjo dainų
Jo šakos dainavo,
Reikėjo vaikų –
Giliukai pabiro –
Ir augo jie gražūs
Tvirti ir laimingi –
Kad saugotų, gintų
Jie savo gimtinę
Kur ąžuolas auga