Visi kūriniai

Olimpija Rimkienė

Apie Lietuvą brangią -

svajojai tremty

Alpo sodai žiedų svaguly -

Lyg degtų gegužis jaunystės ugny.

Donkichoto špagos neturi,

O priešo įveikti gerumu negali...

"Nagi renkis, mergaite, keliausi toli.

Apie Lietuvą gailiai svajosi tremty".

 

Baltą vardadienio rožinį –

Atminty išlaikei.

Čia į mylimojo širdį –

Ilgesiu kalbėjai.

Upių gelmėje nuskendo –

Laiko akmenėliai,

Ir sužibo tavo dvasios perlai, deimantėliai.

Eilių posmus išdainuoki,

Antanas Raudys

Mažas beržynėlis ir pilka bitutė

Akmeninis šulinėlis ir žala karvutė

Žalias pušynėlis ir griovys šalia

Čiulbanti lakštutė ir žolė žalia

Pamatai šventyklų ir troba sena

Žaidžiantys vaikučiai ir močiutė žila

Vėjinis malūnas ir ąžuolas prie kelio

Ant stulpo gandro lizdas ir gluosnis prie takelio

Čia mano gimtas kaimas, čia gimti namai

Čia auga obelėlė ir žydi jazminai

Liepos kvepiančios medum ir duona kvepiantys rugiai

Čia užaugau aš, čia senolių kapai

Čia mano gimtas kaimas

Čia mano namai

Leonardas Pukinas

***

Rasos lašais manoji meilė krinta.

Liūdna, skaidri, be skausmo ir kančios.

Kiek dar, gyvenime, paskyrei metų,

Kiek lūpų šitos lūpos išbučiuos?

 

Ir ką ramins žodžiu, kai nelaiminga

Širdis ramaus užutekio ieškos?

Atplaukite laivais man sudaužytais,

Surasit kas pagelbės ir paguos.

 

Ateikite sušalę ir sužvarbę,

Prašydami lyg išmaldos eilių.

Prie mano laužo baigias jūsų kelias,

Sušilkite - ir eikite kartu.

***

VIENIŠUMAS

Stasė Niūniavaitė

VĖJAS

Vėjas juokiasi, vėjas dainuoja,

Nuskrisdamas per girią medžių viršūnėmis.

Jis pravirksta, kai krinta lašai iš dangaus.

O kai atūžia audra, vėjas slepias po medžiu.

Kai saulė plieskia, degina laukus,

Vėjas nuskrieja į Baltijos bangas

Ir šokinėja, žaidžia mergaičių kasose.

Mergaičių karšti kūnai sušildo bangas.

Ir vėjui nesinori grįžti į lankas,

Kur šienpjoviai pasiilgę jo

Braukia prakaitą nuo kaktos.

Sugrįžęs vėjas braido po Virvytę,

Alfonsas Jonas Navickas

SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI

Ak graudų vainiką uždėjai

Su žodžių aukštųjų spalva!

Kodėl taip trumpai telydėjai

Aidėdama meile sava?

Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!

Tavęs jau nėra ten prie kelio:

Į ką tu Iš kur tu žvelgi...

Iš laukiančio laikmečio žalio

Tik žiba ugnelė taiki.

 

PALEI UPĘ

arba

PALEI METŲ UPĘ

Algimantas Kiminius

Recenzija

Dūsta už žodžių grotų

 tavo mintis ir vaizdas. —

Noriu, kad sielai grotų

Poezija!.. Būtų lyg vaistas...

 

Sunkiai posmelį sukuri, -

ką apeini, ko privengi. —

Pulk į Gyvenimo sūkurį,

 net žūti jame pasirengęs!

 

Garbstai gyvenimą laikiną,

užmiršęs erdvę ir skrydį... –

Poetas — dainoj susinaikina,

visas joje išsilydo.

 

Kaip laiškas...

Mes jaunystėj rašydavom laiškus... –

Mes per laiškus mėgom draugauti... –

Stasys Juškus

KELIONĖ

Po ilgo kelio vingių, svajonių ir vilčių,

Gyvenime pavargus nuo savo paslapčių,

Poeto Širvio žodžiai suskamba kaip varpai,

Išbridome pro rūką, iš pievų - bet trumpai...

 

Kodėl po ilgo kelio išbarstome viltis,

 Neieškome palaimos, skandiname mintis.

Kodėl žmogus nenori tikėti savimi,

Mylėti, gerbti kitą, išlikti žmogumi.

 

Pabūkim geraširdžiai, tikėkim viltimi,

Kad nueitąjį kelią mylėsim širdimi.

Atminkim, kad keliavom iš praeities kartu.

Jovita Grakavinienė

Iš kur tokia didi,

Šviesi galybė?

Kokia gelmė

Ir aukštuma minties!..

Per pievą žydinčią

Vingiuoja brydė,

Kalnų svaigumas

Amžinai spindės!

 

Į begalybę

Begalybė veržias,

Būties aukštųjų

Slenksčių nebėra.

Gyvybės želmenėlių

Šventas kelias,

Palaimintas

Aukščiausiojo ranka.

 

Gerų akių šviesa

Virš žemės tvyro,

Dosni naujom aušrom

Ir paslaptim.

Beribiai žodžiai

Iš tylos išniro,

Apdovanodami

Nauja būtim.

 

Gražina Blinkinienė

Lietuviškas žodi,     

Žodi, šventas Dievo žodi,

Žvelgi nuo kryžiaus ašara gailia,

Iš protėvių versmes dorybę sėmęs,

Tėvynės įsčias puošęs dangiška gaiva.

 

Žodi, gimtųjų klonių žodi,

Kodėl slepiesi nevilties skausme?

Varge senolių išsūpuotas

Trinyčiais austas mylinčia versme.

 

Žodi, gimtas tėvų žodi,

 Lyk sotimi skambia, lietuviška šneka,

Nokinki ilgesį gimtai padangei,

Žydėki sielą girdančia šaka.

 

Gerumui

Širdim gyvenimą paliesk –

Jausi akimirkos tikrumą.

Rita Almanis

Pasaulis juokės iš manęs,

o aš tylėjau.

Ir klouno nosį užsidėjusi

Vis vaidinau...

Pasaulis verkė dėl manęs,

O aš kentėjau.

Po pagalve slėpiausi

Ir verkiau...

Pasaulis džiaugės dėl manęs ,

O aš- išėjau,

Į pievas, skint baltų ramunių

Ir vainiką pint...

Pasaulis pametė mane,

O aš ieškojau.

Kur klouno nosis, kur pagalvė,

Kur ramunių pieva?

-Pasauli, susirask mane!

Puslapiai