Eilės iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“
ŠALIA
Šimtą metų šalia –
Tik upelis atskyręs,
Šimtą metų kartu
Mes prie Baltijos jūros…
Kai kartu mes jėga,
Net istorija sako –
Kai drauge mes laimingi,
Mes stiprūs ir drąsūs,
Nebaisios mums vėtros –
Atlaikom,
Kryžiuočių pulkus mes išvaikom
Išlikom ir esam –
Mes baltai,
Lietuviai ir latviai –
Su gražiausia kalba,
Su giriom žaliom,
Nuostabiausiais žmonėm –
Kurmiai
Humoreska
Išėjome su anūkėliu pasivaikščioti. Iš tiesų negražus vaizdelis, kai pamatėme darže išraustą žemę.
- Seneli, kas tai?
- Negerų kurmių darbas, Pauliau, - atsakiau. – Va, išvertė močiutės pasodintus daigus ir niekas nebeužaugs.
- O kaip tie kurmiai atrodo? – netikėtai buvau paklaustas.
Susiraukiau: negi dabar gaišiu laiką, kol vaikui viską išaiškinsiu? Užaugs ir sužinos.
- Nelabai simpatiški tie kurmiai, nelabai, - suburbėjau. – Einam toliau.
Ramybės ežeras
Banguoja geltona jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.
Žaliaisiais gatvių labirintais
Jau sliūkinėja vėsuma,
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.
Ir kai šalia tavęs praplaukia
Gulbių įimylėjusių pora,
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias
žaliosios vasaros pradžia.
Numes tuoj nuo pečių kiekvienas
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia
Panirs į poilsio, ramybės ežerus.
Nusprendžiam patys
Atodūsiu žalius laukus paglostau,
Geriu savimi vasaros garsus.
Tik ašara, kurią jaučiu ant skruostų,
Man primena kitus, kitus takus.
Čia taip nyku dienų pilkybėje,
Į gatvės grindinį įmintas sliekas...
Tik patys mes, nusprendžiam patys,
Rusenam, trypiam ar išliekam.
Išeisiu
Išeisiu žodžiui atvira
Į vasaros kaitros išdegintą laukymę.
Vis manyje dar grumiasi
Įskaudintas abejingumas.
Literatūriniam konkursui „Žodžiai Lietuvai“
Aš namie
Rugių lauką rūkas bučiuoja,
Gandro lizdas kažkur debesy...
Širdžiai artimą dainą lakštingala suokia,
Aš namie, aš gimtinės glėvy.
Ir tik čia mums ant stalo padėta
Juoda duona, medus, obuolys.
Pas vaikus vaikšto senis Kalėda
Ir džiaugiuos, kad tai mūs paprotys.
Kryžius vieškelio dulkėm nusėtas,
Matęs protėvių laimę, vargus...
Bet prie jo visad gėlės padėtos,
Jis dar saugo manuosius namus.
Iš knygos „Tolstančios salos“
TĖVO LAUKAS
Kur pradingo Viešučių kaimas?
Dauguvos Kasėjai
Tąkart, t.y. seniai seniai, visi gyvūnai susirinko Dauguvos kasti, tik lietaus paukštis ne tik nėjo sakydamas, kad galįs apsieiti be tokio bvandens, kuris žemės paviršium teka. Vandens užtenka vien iš dangaus. Tad kiti sakėjai užpyko skirdami lietaus paukščiui baisią bausmę: tas visai negalės gerti vandens iš žemės, lietaus lašus gales lakti, jei norės. Todėl lietaus paukštis – volungė – dar iir dabar sausros metu klykauja:
Eilėraščių ciklas Saulės mūšiui atminti
I
Tėvyne mano,
Tu - pražydęs žiedas pavasarėjant.
Suskambus širdyje gimta daina.
Žalia šviesa po mūsų meilės langų.
Esi miela, esi tokia viena.
