„Kelias į gimtinę“
Į gimtinę kelias niekad nesibaigia...
Į gimtinę kelias tave ves ir ves...
-ar ją merktų lietūs, ar ją dengtų snaigės, -
Visada ji laukia grįžtančio tavęs.
O gal ta gimtinė – tik gražus miražas,
Kaip toji mergaitė, likus pakely...
Tik nusišypsojo tau ji atsigręžus,
O po mirksnio liko jau toli toli...
O tave pagavęs vėlei nešas Laikas –
Ir pirmyn veržiesi, ir kažko bijai...
O tenai pro langą vis dar šypsos vaikas,
Iš jubiliejinės poezijos rinktinės „Skamba devynbalsė mūza“
Šviesiai režisierės ir poetės
Stasės Niūniavaitės atminčiai
Stiprėk, Lietuva, kančių liepsnoj stiprėk! –
Tava žvaigždė Žemaičiuose sužibo.
Atėjusiais į naują sceną patikėk –
Sutelkusi visas jėgas kūryba,
Erdvėj liepsnojant Žodžiui, Laisvę gina.
Nenugalėta, mylinti ir išdidi,
Išdeginta skausmuos, bet neužtroškus,
Ūmi kasdieninio gyvenimo kely,
Nerimastinga siela statė bokštus.
Iš knygos „Pakeleivingų stotys“
*** / ankstybieji
iš poezijos knygos „Nekropolių šviesos“
***
kur dabar
ta vata
į kurią
tuojau po trijų karalių
visus tris
gražiai suguldydavome
ant lentynos
tyliai čirškaujant
karaliukų iškamšėlėms
bevardžiam ežerui
suskeldėjusiais rėmais
banguojant
merdinčiajam
už sienos
vaituojant
kur dabar
ta vata
ak išgeltusi
plaukia padangėm
nupilkusi
***
o paskui nebeliks telefonų
vardų ir kryžiažodžių
Apsakymai iš knygos „Manekeno gimtadienis“
Ramybė šitiems namams
PRATARMĖ LITERATŪRINIAM ALMANACHUI „POEZIJOS KELIAI VEDA Į LIETUVĄ“
Iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“
ČIA MŪSŲ PĖDOS
Atnešk
Man žodį
Ir kaip žiedą
Saugok:
Per pilką
Miglą –
Ligi pat
Aušros.
Čia mūsų
Pėdos
Dirvoje
Įaugę.
O duonos
Riekėje
Ir širdys
Suliepsnos.
Eilės iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“
ŠALIA
Šimtą metų šalia –
Tik upelis atskyręs,
Šimtą metų kartu
Mes prie Baltijos jūros…
Kai kartu mes jėga,
Net istorija sako –
Kai drauge mes laimingi,
Mes stiprūs ir drąsūs,
Nebaisios mums vėtros –
Atlaikom,
Kryžiuočių pulkus mes išvaikom
Išlikom ir esam –
Mes baltai,
Lietuviai ir latviai –
Su gražiausia kalba,
Su giriom žaliom,
Nuostabiausiais žmonėm –
Kurmiai
Humoreska
Išėjome su anūkėliu pasivaikščioti. Iš tiesų negražus vaizdelis, kai pamatėme darže išraustą žemę.
- Seneli, kas tai?
- Negerų kurmių darbas, Pauliau, - atsakiau. – Va, išvertė močiutės pasodintus daigus ir niekas nebeužaugs.
- O kaip tie kurmiai atrodo? – netikėtai buvau paklaustas.
Susiraukiau: negi dabar gaišiu laiką, kol vaikui viską išaiškinsiu? Užaugs ir sužinos.
- Nelabai simpatiški tie kurmiai, nelabai, - suburbėjau. – Einam toliau.
Ramybės ežeras
Banguoja geltona jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.
Žaliaisiais gatvių labirintais
Jau sliūkinėja vėsuma,
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.
Ir kai šalia tavęs praplaukia
Gulbių įimylėjusių pora,
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias
žaliosios vasaros pradžia.
Numes tuoj nuo pečių kiekvienas
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia
Panirs į poilsio, ramybės ežerus.