Vytautas Almanis

 Šiltas sniego jausmas

 

Vaikų ir šunų šventė

Priešžiemio diena vis labiau ir labiau rausiasi į sutemas, kaip lauko pelė į paliktą šieno kupetą. Kai dienai nebėra kaip trumpėti, reikia neužilgo laukti pirmojo sniego. Pirmasis sniegas - šventė vaikams ir šunims. Dabar tas sniego šventės jausmas per kokakolas, loterijas, konkursus ir kitas sąmonės bukinimo priemones vaikams yra visiškai užgožiamas. Tik šunys, laisvi nuo šių žmogaus išgalvotų akcijų, dūksta po sniegą, vaikosi vienas kitą ir besidžiaugdami žiema, kartais pabėga nuo šeimininkų kelioms dienoms ar visai savaitei nežinia kur. Vaikai, nusižiūrėję į šunis, taip pat staiga viską meta (net internetą!) ir jei ne griežta suaugusiųjų priežiūra, tai ir jie nevalgę, sušalę, šlapiom kojom ir sustirusiomis rankomis duotųsi be saiko po pusnis iki gilių sutemų. Mes kadaise užsimanydavome nusimetę apavą, ir kojines, šliuožti basomis ant ledo. Vaikų pasibėgiojimai ant sukietėjusių pavasarinių pusnių - įprastas dalykas. Aš ant slidžių stojau, kai tik pramokau vaikščioti. Priverstas apsivilkti po švarku kokį megztinį, kaipmat toliau nuo namų jį pakišdavau po pusnim ar į krūmus, kad šiltesnis drabužis netrukdytų laisvai judėti po sniego tyrus. Vaikai statydavo didžiules, kartais kelių aukštų sniego pilis. Pasisvaidymas sniego gniūžtėmis tankiai virsdavo tikru, ilgai besitęsiančiu vaikų karu. Kai sniego priversdavo daug, iki pastogių, tai leisdavomės nuo stogo kraigo rogutėmis. Po storu ir kietu sniegu vaikai išrausdavo daugybę landų, kurios vinguriuodavo kartais po kelias dešimtis metrų.
Ak, vieną kartą nebeiškęsdavo ir suaugusieji. Bernai kartu su mergomis virsdavo į gilias pusnis ar išėmę ienas iš rogių, užtraukę jas ant didesnio kalniukio, visokiais balsais stūgaudami kartu su kupeta vaikų pasileisdavo į apačią...
Sniegynais ir 10, ir 20 kilometrų ten ir atgal vieni niekai. Kartą vieną šaltą ir vėjuotą dieną stojau ant slidžių ir patraukiau į Žagarę. Ten, sukrapštęs visus rublius ir kapeikas iš švarkelio kišenių, nusipirkau S. Obručevo knygą „Į neištirtus kraštus". Atgal, kad būtų tiesiau, patraukiau per Latvijos miškus. Po baltiniais pakišta knyga neduoda ramybės, ir miško viduryje, kur nekliudė pūga, atsisėdau ant virtėlio medžio ir iki gilių sutemų, vis labiau spaudžiant šalčiui, prarijau gal du trečdalius knygos. Likusią dalį pribaigiau namuose, prie žibalinės lempos.

 

Advento muzika

Žiemą, per Adventą, prieš švintant, vienu metu pasidaro tamsiau. Tokiu laiku aš jau būdavau pakeliui į mokyklą. Visais metų laikais ir įvairiausiu oru važiuodavau dviračiu, nors būdavo dienų, kai daug mieliau būčiau ėjęs tuos 15 kilometrų pėsčias: per pusnynus žiemą ir per rudenio purvynus dviratį prisieidavo nešti ant pečių.
Ir pačiu gūdžiausiu laiku, prieš auštant, nuo Vydaučių pelkės pusės pasigirsta vilko kauksmas. Tuoj gražiai jam pritaria kitas. Balsai nestovi vietoje, o artinasi link manęs. Tas kartojasi kiekvieną ankstyvą rytą, ir prie vilkų kaukimo aš spėjau priprasti. Ne kažin kas buvo pirmą kartą, kai į mokyklą šliuožiau slidėmis ir visa vilkų ruja skuodė į mane. Bent taip rodėsi, nes jeigu vilkai būtų norėję, kad ir kaip greitai tuokart šliuožiau, jie lengvai galėjo mane pričiupti. Matyt, vilkai turėjo svarbesnių tikslų, ir jų vora traukė savais keliais, nekreipdama į mane dėmesio.
Etnologai, etnografai, kultūrininkai ruošia įvairiausias Advento programas, vakarones, net rengiami ilgi (ir nuobodūs) seminarai apie Adventą, bet vis kažko lyg ir trūksta. Ogi muzikos. Vilkų muzikos! Adventas būtų ne Adventas, jeigu neišgirstum vilkų "dainavimo". Jau vien dėl to juos reikia saugoti ir globoti.

 

Ko bijo miesčioniškas kailis?

Alergija, o gal tik lengvą nervinį drebulį sukelia vienos tokios radijo žurnalistės atliekamas sinoptikų tardymas stenančiu, beveik tragišku balsu: ar lynos, gal pašals, ar bus šalnos. O jeigu pustys? Sinoptikai jaučiasi lyg ir kalti dėl nepatogumų, kuriuos gali patirti žurnalistė, tad visaip stengiasi ją nuraminti: jeigu ir šals, tai nedaug. Jeigu lis, tai jau ne prie jūros. Snigs pačią mažumėlę, ir tas pats sniegas beregint nutirps...
Miesčioniškas kailis bijo visko: lietaus, rasos, miglos, debesų, vėjo, šalčio, pūgos, sniego, šalnų. Miesčioniškas kailis žino tik vienintelį būdą bendrauti su gamta - šusti prie jūros, o kailio šeimininkas tuo metu padėrusiom akim valgo, valgo, paskui geria, vėl valgo... O tualetai kažin kur toli, už kopų, ir atsitinka, kad laiko pritrūksta...
Kam teko eiti per pūgą, be kelio ir tako, kapanotis giliu sniegu, būti permerktam liūties, bristi per tirštas miglas, besivejamam pelkių ugnelių, jausti speigą, kai aplink pokši medžiai, tas po to ilgai atsimins tuos tariamus nepatogumus kaip kažką gero ir nepakartojamo.
Viešučių laukai yra lyg koks nedidelių lietuviškų viesulų (taifūnų) lopšys. Čia tykią saulėtą ir šiltą vasaros dieną, ne atklydę iš kur nors toli, o visai čia pat atsiranda smarkūs vėjo sūkuriai ir ima bėgioti zigzagais po žolynus. Lenkia medžius, vienu grybštelėjimu nuneša visą šieno žaiginį, o kartą mane, begrėbiantį šieną, pakėlė taip visą pusmetrį nuo žemės ir nuleido visai kitoje vietoje.

 

Dainos ir šokiai ant ledo

Koks gali būti eskimo gyvenimas ledo namelyje, kuris yra pastatytas ne ant žemės, tegul ir visai plikos, o vėl ant to pačio ledo? Tuo tarpu eskimas gyvena šiltai ir linksmai. Štai kaip rašo apie eskimų buitį poliarinis keliautojas ir etnografas Roaldas Amundsenas savo knygoje "Didysis rogių kelias": "Riebalų (ruonio) turėjome užtektinai, todėl degė iš karto septynios aštuonios lempos, ir tarp sienų iš baltų sniego luitų pasidarė taip šilta, jog žmonės galėjo vaikščioti pusnuogiai, kiek tik nori. Taip puikiai čionykščiai eskimai moka įsitaisyti tarp pusnynų".
Poliarinėje naktyje, siaučiant pūgoms ir svilinant šalčiui, eskimai savo ledo būstuose seka sakmes, kurių jie žino galybę, dainuoja ir šoka. Maži eskimiukai visiškai nuogi šliaužioja po sniego būstą ant patiestų kailių ir yra patenkinti bei sveiki. Eskimas moka iš ruonio ar jūros vėplio pasigaminti viską: maistą, šviesą, šilumą, jam visus reikalingus daiktus, drabužius bei apavą. Eskimas gimsta, gyvena, linksminasi ant ledo ir neįsivaizduoja kito, geresnio, gyvenimo. Tuo tarpu šiltų kraštų gyventojai, kurie neva turėtų gyventi kaip rojuje, tankiai kenčia badą, ligas, ir gyvena trumpai. Kuom paaiškinti, kad Šiaurės tautos - suomiai, švedai, norvegai, islandai, kanadiečiai - gyvena turtingai, sočiai, nežino vargo. Netgi grenlandai ant pliko ledo ir sniego yra daug turtingesni už amžinai vargstantį atogrąžų gyventoją.
Beje, lietuvis kaimietis (buvęs) irgi mokėjo pasigaminti viską pats, žiemos vakarais iki vėlumos susirinkę didesnėje troboje, mūsų bočiai žaisdavo įvairius žaidimus, būrė, sekė pasakas ar įvairius nutikimus, dainavo, šoko. Ir valgydavo kaip eskimai riebiai - kiaulę, tą lietuvišką ruonį. Tik būstas buvo kiek kitoks - iš medžio ir molio. Daugiau viskuom lietuvio kaimiečio gyvenimas buvo panašus į eskimo buitį.

 

     KNYGA    MANO    GYVENIME

Jau nuo mažų dienų labai norėjau skaityti.   Tik visa  bėda,   kad nemokėjau skaityti.   Tad radęs  kokią  laikraščio  skiautę  ar apdriskusią, knygelę  zyzdavau,   kad  suaugusieji  man ją  paskaitytų.   Kur tau,   jie  vydavo mane  šalin,   patardami   (ir teisingai  darė)  pačiam pramokti   skaityti.
Tad  su pačiais    geriausiais  ketinimais  1944  metų rugsėjį mama įdavė 50 markių ir išleido mane  į Martyniškių pradžios mokyklos pirmą  skyrių. Vajetau, iki šiol aš, savo kieme tarp  keturkojų draugų buvęs pats didžiausias ir stipriausias dvikojis, staiga pasijutau pakliuvęs į tikrą pragarą. Nesuskaičiuojama galybė vaikų iš plačiųjų laukų vienkiemių šėlo, dūko, spiegė, tiesiog vertėsi per galvas, tad spausdamas prakaituotame delne tas 50 markių, stengiausi likti kuo mažiau pastebimas. Staiga toks prastypęs paauglys, per vasarą pajuodusiom ir prieš mokyklą dar ne iki galo nuplautom kojom prišoko prie manęs ir iš sulopytų kelnių gilios kišenės ištraukęs kovinę granatą, atkišo man:
- Še, pirk - ir vikriai išlupęs iš mano rankų pinigus, dingo vaikų šurmulynėje.
Taip vietoj pieštuko, sąsiuvinio ir abėcėlės tądien parsinešiau namo granatą.
Po poros savaičių prasidėjo mūšiai ir mano mokslai baigėsi. Vėliau rudenį pradėjau eiti į Bambalų pradžios mokyklą. Pradėjau, bet iki pačios mokyklos kažkodėl nenueidavau. Dideliame berže įsirengiau patogų būstą ir jame praleisdavau mokslams skirtą laiką. Vietoj raidžių ir skaičių aš puikiausiai išmokau visą vokiečių ir rusų kareivių paliktą ginkluotę. Žinojau granatų pavadinimus, jų kovinę galią, mokėjau jas sprogdinti (ypač įsiminė pirmosios granatos susprogdinimas). Savadarbių minų ieškikliu rasdavau po velėna paslėptas visokių rūšių minas, o taip pat ištraukdavau iš prieštankinių minų sprogdiklius, kuriai nors iš jų vienai sprogus išminuotojo vietoje būtų likusi tik gili duobė. Apsieidavau su įvairių pavadinimų šautuvais, automatais, netgi užtaisyti minosvaidį ar kulkosvaidį buvo vieni niekai. Tik va, abėcėlė, kaip koks gerai įtvirtintas betoninis priešo dzotas, buvo visai neįveikiama.
Teisybė, kartais tekdavo nueiti ir į mokyklą. Mokytojas dažnai patikrindavo mūsų medines arba geležines nuo kulkosvaidžio šovinių kuprines, kuriose teoriškai turėjo būti šiokios tokios mokyklinės priemonės. Praktiškai pas visus vyriškos pusės mokinius ten būdavo įvairaus kalibro šoviniai, tolas, sprogdikliai, minų dėžutės, rusiškos ir vokiškos granatos, o ant viršaus, maskuotės dėlei, mokytojas dar rasdavo kokį nušiurusį sąsiuvinį ar rašalo bonkutę. Tik tokio Oliaus kulkosvaidžio dėžutėje mokytojas užtiko grūste prigrūstą įvairios ginkluotės ir jokio sąsiuvinėlio ar bent apgraužto pieštuko. Suklykė perpykęs mokytojas, trinktelėjo tąja geležine dėže su visom joje buvusiom  granatom Oliui per galvą ir liepė eiti klauptis mokyklos aikštėje.
Vaikis išklūpojo vieną pamoką, antrą, o trečios viduryje staiga pakilo ir pasileido namų link. Mokytojas su mokiniais puolė iš klasės ir visokiais balsais visi alasydami ėmė bėgti vytis iš paskos.
Maždaug už poros kilometrų Olius pasiekė tėvų žemę, ten drąsiai sustojo, parodė mums visiems liežuvį, užpakalį, mokytoją ir vijikus išvadino visokiais vardais, kurių jis žinojo įvairių ir daug.
Tuo tarpu man negana buvo apkasuose  surastos ginkluotės, tai dar pasidariau visai gerai veikiantį pistoletą. Pirmas mano trofėjus – įkyrėjęs kiemo gaidys...
Gerą laiko tarpą sėdėdavau berže, mažumėlę ir mokykloje, kur vienoje kišenėje gulėjo pistoletas, kitoje – granata, o medinėje dėžutėje taip pat netrūko ko nors sprogstamo. Jeigu taip netyčia pas kurį nors būtų sprogusi granata ar kitoks nemenkesnis įtaisas, iš mūsų mokyklėlės galėjo likti tik smulkiai suaižytų rąstų krūva.
Dabar jau sekantį rudenį tėvai liepė eiti į trečią – Šapnagių pradinę mokyklą, kuri buvo gal už šešių kilometrų. Tikrai, labai norėjau išmokti skaityti, tik nors verk, kada ir užsimerkęs galėjau išardyti ir surinkti automatą, surasti ir išimti sprogdiklius iš kokios tik nori minos, mokėjau taikliai šaudyti, bet niekaip, o niekaip neskyriau A nuo B. Tada mokytojo vaidmens ėmėsi brolis. Jis atvirkščiai padeda vadovėlį ir liepia skaityti. Aš ir „ skaitau“. Brolis trypia kojom ir plonu balsu bliauna:
-Žalty, aš tau tyčia knygą atvirkščiai pakišau, tai kaip tada tu skaitai?
Per patį speigmetį, labai žvarbią ir vėjuotą dieną mūsų vaikų būrelis susistumdė ant ledo. Tik vienoje vietoje ledas triokštelėjo ir atsidūriau vandenyje. Kol tuos šešis kilometrus grįžau namo, dar žnaibant rytų vėjui, pavirtau į ledo gabalą. Vakare prie žibalinės lempos žiūriu į knygą ir nepajutau, kad skaitau. Skaitau aiškiai, greitai, neužkliūdamas, lygiai taip, kaip skaitau ir dabar.
Jokių vaikiškų knygų neturėjau, tad po ranka pakliuvusios mano pirmos perskaitytos knygos buvo Servanteso „Don Kichotas“ ir F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“...
Pramokęs rašyti ėmiausi knygų rašymo. Kaip tik tuo metu vyko didieji žmonių trėmimai, tai kaimo moterėlės, susibėgusios krūvon, apie tai tik ir kalbėdavosi. Aš tūnau sau tyliai kampe ir viską atsimenu žodis žodin ką jos ištisom valandom šneka. Užėjau vienoje tuščioje latvio sodyboje tokią važtaraščių knygą, kurios antroji lapo pusė buvo tuščia. Gal ne vieną tokią važtaraščių knygą prirašiau tų bobučių pokalbių, kol vieną kartą pajutau, kad taip mano knygai ir galo nebus. Taip ir liko knyga neparašyta. Be galo.
Vėliau pakliuvo knyga į rankas apie Lietuvos kunigaikščius. Knygoje viskas buvo aiškiai pavaizduota, tai ir tokią parašiau, vietoj kunigaikščių išguldydamas savo katinų gyvenimą, kuriuos aš labai mėgau.
Neatsimenu, ką pirma pramokau – vaikščioti ar šliuožti slidėmis. Pasirinkdavau tam tyčia kokią nors vėjuotą dieną, kai visi sėdi trobose ir per pūgą traukdavau Latvijos link. Ten kas antra sodyba stovėjo tuščia, nes šeimininkai pabėgo nuo besiartinančios raudonosios armijos, o aš kur nors palėpėje rasdavau krūvas latviškų knygų ar laikraščių. Taip iki pat sutemų skaitydavau kas pakliuvo po ranka ir pats to nesuprasdamas pramokau latviškai skaityti šiuolaikiškom ir gotiškom raidėm.
Kartą taip beklajodamas susidūriau su vilkų vora. Aš tuoj pasukau slides namų link ir maniau, kad nuo jų pabėgau. Iš tikrųjų vilkai nekreipė į mane jokio dėmesio ir traukė savais vilkiškais takais.
Po to kartu su savimi užantyje nešiodavaus pistoletą. Tik tas pistoletas iššaudavo kapotais gelžgaliais, kai uždegdavau degtuku paraką per tam tyčia paliktą skylutę vamzdžio šone.
Vieną sutemų vakarą, kai grįžau iš kelionių po Latviją, žiūriu, kaip link manęs šuoliuoja didelis žvėris. Drebančiom rankom išsitraukiau vis stringantį kišenėje pistoletą, o žvėris vis artinasi, susigraibiau degtukus – iki manęs vos keli žingsniai, brėžiu – degtukas sudrėkęs, žvėris šoka man ant krūtinės ir ima pacypaudamas laižyti veidą. Tai nutrūkęs nuo grandinės kaimynų šuo, kuris irgi nėrė per pūgą ir pusnis Latvijos link ir labai apsidžiaugė sutikęs gerą savo pažįstamą...
Tuo pačiu pramokau skaityti ir rusiškai, tiesa, dar pagal senosios rašybos taisykles, nes mano tėvas buvo baigęs rusišką triklasę ir išsaugojęs mokyklines knygas.
Jau būdamas vyresnėse klasėse labai norėjau tapti keliautoju, poliariniu tyrinėtoju, o lietuviškų knygų apie tokius dalykus nebuvo. Kartą miesto bibliotekoje, tuomet mokiausi Žagarėje, matau tokią knygą...tik rusų kalba. Tai buvo Obručiovo „Centrinės Azijos gūdumoje“. Per pirmuosius knygos puslapius bridau kaip per miglą, o baigiau lyg būčiau skaitęs lietuviškai.
Kartą žiemą, atvykęs slidėmis į Žagarės knygyną, žiūriu ir savo akim netikiu – vėl to paties Obručiovo knyga „Į neištirtus kraštus“. Čiumpu už piniginės, ten knygai trūksta pinigų, verčiu kišenes, dar randu kapeikų, bet vis tiek jų trūksta. Nedaug, bet...Iki namų apie 15 kilometrų, tad sekantį kartą atvykęs knygos tikrai neberasiu. Ir netyčia užčiuopiu už pamušalo keletą kapeikų, kurių kaip tik ir reikėjo. Knygą užsikišu po švarku už diržo ir tiesiai, nes netoli vakaras, per Latvijos miškus, skuodžiu namų link. Vis labiau spaudžia speigas, pusto ir pirmame miškelyje, atsisėdęs ant virtėlio medžio, traukiu knygą iš po švarko. Maniau, tik truputį paskaitysiu, o kai visiškai sutemo, tai ir tos knygos neperskaitytų puslapių liko apmaudžiai nedaug...
Vėliau, Altajuje iki artimiausių bibliotekų – Alambajaus ir Tiagūne buvo netoli, gal 50 kilometrų, kur perskaičiau didžiąją dalį į rusų kalbą išverstų pasaulio klasikų kūrinių. Kažkodėl tada netraukė nuotykių, fantastikos knygos. Gal todėl, kad tenykštis gyvenimas pranoko prigalvotus knyginius nuotykius? Kartą raitam (tik toks buvo mūsų transportas – slidės ir arklys) grįžtant iš Tiagūno su pilnu lagaminėliu knygų, siautulinga kalnų upė Sungajus prasiveržė iš aukštupio ir teko ginti savo arklį į upės sūkurius, kad plaukte pasiektume kitą krantą. Išnešė upė mus kartu su arkliu pasroviui gal už gero kilometro nuo tos vietos, kur įbridome. Laimei, lagaminėlio būta sandaraus – knygos beveik nesušlapo...
Pačios aukščiausios „prabos“ rašytojai – sibiriečiai – V.Šukšinas, V.Astafjevas, V.Rasputinas, A.Skalonas, S.Zalyginas, o taip pat V.Belovas, F.Abramovas yra mano mokytojai. Beje, S.Zalyginą teko pažinoti asmeniškai, nors ne vienu metu, vaikščioti tais pačiais Altajaus takais. Kai pasaulio literatūriniame jovale negali rasti nieko gero pasiskaityti, tai imi ir kažkelintą kartą skaitai ir skaitai iš naujo S.Zalyginą, V.Šukšiną, V.Astafjevą...
Negaliu pasakyti, kiek kartų jau skaičiau M.Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ ir vis atrodo, kad skaitai pirmą kartą.
Dabar užpildau vaikystės spragas. Skaitau nuotykių knygas. Gal dar vėliau imsiuos pasakų...
Beje, Č.Darvinas į senatvę irgi pamėgo detektyvus, ir jis sakydavo, kad nuobodžiai rašantį autorių reiktų ilgiems metams sodinti į kalėjimą...

 

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :