Ainių ainiai šnibždės „Katekizmą":
„Broliai, seserys... Broliai, seserys"...
Tai bus kaip malda, kaip meilinga giesmė.
Ach saldi, saldi ta giesmė!

Sveiks, Karaliaučiaus studente!
Sveikas, Mažvydai, nemirtingas!
Palaiminta tavo raštinga ranka —
Lietuvio knygų knyga!

Kilnumas

Aš nieko nieko neturiu -
Tik savo mažą širdį,
Prilytą saulės spindulių.
Jei liūdna kam, jausmai suskirdę,
Jūs susiraskite mane,
Aš padalinsiu jums po saulės lašą,
Nokintą savo širdyje -
Pati pavirsiu džiaugsmo ašara...

Senatvė

Nutolo nuo manęs visi pasauliai.
Pačiam gyvenimo kamputy
Į mažą savo žemės saują
Aš tyliai sėju poilsio dienas
Ir ilsinu pavargusias rankas,
Lyg paukštis atmuštus sparnus.
Kaip iš brangiausios atminimu knygos
Kasdien iš savo rankų skaitinėju
(Jos vienos niekur nenutolo)
Prasmingos praeities paguodą.
Ir tarp įdiržusių randuotų reivių
Lyg tarp gyvų juodų eilučių
Aš atrandu ir akmenį, ir žemę,
Ir ašaras, ir juoką, ir ilgesį, ir meilę,
Ir savo būtį, didelę ir mažą,
Ir tokią laikiną, ir tokią amžiną.

Upelė

Šviesus ir iškilmingas tarsi medis
Ateiki ant mažos upelės kranto.

Žiūrėk, kokia skaisti jos siela –
Gaivaus šviesumo ligi pat gelmių!
Ir kiek kilnaus pasiaukojimo
Savim pagirdyt tūkstančius burnų!

Koks stebuklingas tas tekėjimas
Su raudomis pro ašmenis akmens.
Kokie dievai įsakė vis  tolį –
Prie žemės sėklos, prie želmens?

Ateiki ant mažos upelės kranto –
Palaiminki jos didelį gyvenimą...