Pokalbis su akmeniu

Panorau akmenį pažadint,
Įžengti į jo tylą,
Paguosti jį, prakalbint
Ir pasakyt, ką myliu.

Paslėpk mane šaltoj širdy,
Pilkasis akmenėli.
Deja, padėti negali,
Gali tik patylėti.

Tad palydėk mane keliu,
Kur toluma žydroji.
Priglaus mane savoj širdy
Tėvynė mylimoji.

Panų kalnas

Čia skausmo šventovė,
Čia meldžiasi širdys.
Suklupus prie kryžių,
Čia meldės tauta.
 Čia ašaros liejos
Troškimų upeliais,
Ir tvino ištvino
Upelis Sruoja.

Prakalbėk, ąžuolėli

Prakalbėk,
Gimtinės
Ąžuolėli,
Išdainuoki
Ilgesį
Dienų,
Ir visus
Mus
Gryčion
Suvadinęs,
Kviesk
Uždegti
Žiburį
Namų.

* * *

Kaip auksas švyti
Ąžuolų vainikas,
Nuo amžių puošęs
Prosenelių galvas.
Iš ten, kur gimsta
Šviesios mūsų mintys,
Mus laiko tvirtos
Prosenelių rankos.

Mano ašara   

Mano ašara,
Dažnai lankai mane –
Jaučiu ant veido
Tavo vėsą.
Po dulkinos,
Nesuprastos dienos
Atodūsis
Ir ašara
Paguodžia.

Kaip po lietaus
Žiedeliai tiesia
Saulei
Savo lapelius -
Gyvybę,
Mano ašara
Nuskaidrina jausmus,
Grąžindama
Ramybę.

Kas už žodžių

Kodėl, mintie, nesugrįžti šj rytą,
Ar aš tavęs prišaukt nemoku? Negaliu?
Tas lapas prieš akis neprirašytas –
Lyg puokštė netikrų, nuvytusių žiedų.

Ir žodžių netikrų pribirusi vienatvė.
O kas už jų? O kas gi ten, už jų?
Kas mano vardą į balto lapo rytą
Atneš šiandien su prierašu "Myliu"?

Kaip gera vasarą po pievas pabraidyti.
Kaip gera ten išgirsti vyturių giesmes.
Kaip gera taip sutikti naują rytą,
Nuplovus rasoje ir ašarų žymes.