Žodis knygai

Paveikslėlis: 

ŽODIS KNYGAI

Žinomas žurnalistas, kraštotyrininkas, publicistas, buvęs ilgametis Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ redaktorius, Akmenės rajono Garbės pilietis. Leopoldas Rozga  apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai", 2004 metais už produktyvią žurnalistinę ir kraštotyrinę veiklą apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu, 2009 metais paskirta Pelikso Bugailiškio premija už kraštotyrinius darbus,  2010 metais - medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai". Akmenės rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje skaito nuo 1975 metų.

Leopoldo Rozgos mintys apie knygą, skaitymą:

„Pagiriamasis žodis knygai.

Nebepamenu kas, rodos, kad skraidantis rašytojas Egziuperi, yra pastebėjęs, jog kiekvienas mes ateiname iš savo vaikystės. Ir į daugelio mano kartos žmonių pasaulį dar vaikystėje pasibeldė knyga. Augau nuošaliame Žemaitijos miestelyje. Kaip ir daugelį vaikiščių, užplūsdavo mintys: kas ten anapus horizonto? Koks pasaulis ten, kur manęs nėra? Bene vienintelis pasaulio matęs žmogus miestelyje buvo kirpėjas Urbšas, anuometinėmis vaiko akimis, beviltiškai senas žmogus, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare ir buvęs kaizerinės Vokietijos nelaisvėje. Į klasių valandėles ir susirinkimus jo, suprantama, niekas nekviesdavo, tik kai Mama mane atvesdavo, kad apkirptų sena, stipriai pešiojančia rankine mašinėle, nugirsdavau suaugusius kartais užsimenant, kaip ten, plačiame ir tolimame pasaulyje žmonės gyvena. Tik vėliau sužinojome, kad tūkstančiai lietuvių tuo pačiu mūsų vaikystės laiku priverstinai keliavo po rūsčiausias Sibiro dykvietes ir Laptevų jūros krantais. Su vaikais apie tai anuomet nešnekėdavo, o mes, vaikai, tos baimės nepajėgėme suvokti.

Tad suprantama, kad bene pirmasis smalsumo uostas kaimo vaikams buvo biblioteka. Mokyklos bibliotekos fondas tilpo vienoje nedidelėje spintoje, todėl daugelis eidavome į miestelio biblioteką, kuri kone kasmet buvo kilnojama iš vieno namo į kitą. Žinoma, kad neturėjome jokio supratimo apie skaitymo metodiką, nuoseklumą. Nešdavausi viską, kas neskaityto patekdavo į rankas. Po daugelio metų negalėčiau pasakyti, kad kuri nors knyga būtų ypač širdin įstrigusi. Bet matyt kiekviena palikdavo po kažin kokį krislelį gerumo ir šviesos. Padėjo suvokti, kad ir ten, anapus horizonto, gyvena tokie pat žmonės, kurie ir myli, ir ilgisi, ir nusivilia. Ir išduoda...

Esu iš tų, kurie augo ir brendo pokario metais ir kuriuos dabar kai kas pavadina prarastąja karta. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: tie, smerkiantieji, juk irgi iš mūsų kartos, tik... paskubėję patys sau atleisti nuodėmes ir pasijutę kandidatais jei ne į apaštalus, tai bent į šventuosius. Bet juk ne amerikonai ir ne ateiviai iš kokio Zanzibaro paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, rinkosi į Sąjūdžio mitingus. Vadinasi, anų, pokario laikų, knygos, nors ir stipriai atmieštos ideologija ir karinguoju ateizmu, vis dėlto pasėjo ir pozityvų grūdą žmonių širdyse bei sielose. Likome atviri tiesai ir teisingumui, nepakantūs smurtui ir neteisybei. Kas be ko, nebuvo anuomet serijomis kepamų prabangiai įrištų knygų apie Harį Poterį ar pasaulių karus, nebuvo sapalionių apie vampyrų ar zombių gyvenimą. Bet kuris iš tos mūsų kartos nesvaigo skaitydamas „Tomo Sojerio nuotykius“, „Raitelį be galvos“ ar kitokią kuklių nuotykių literatūrą? Gal, sakau, kad nebuvo šiurpių nuotykių literatūros, tik kraują ir lavonus berodančių televizijų, nebuvo ir tiek žiaurumo buityje. Vakaruškose vaikinai traukdavo skambias dainas, (tik paskui sužinojome, kad jas mėgo ir partizanai). Jeigu bernai ir apkumščiuodavo kokį įžūlesnį ateivį iš gretimo kaimo, niekam, kiek pamenu, nereikėjo šauktis greitosios pagalbos ar juolab gultis į kapą suspardytam, subadytam.

Negalėčiau vienu žodžiu atsakyti, ką man davė knygos. Pirmiausia, manau, padėjo sudrausminti mąstymą, įpratino nuosekliai kalbėti ir suprantamai reikšti mintis.

Paskui buvo trumpas su N. Chruščiovo valdymu susijęs periodas. O su juo iš uždraustos zonos  sugrąžinta Jesenino poezija. Mažeikių vidurinėje mokykloje gaudėme rusiškus žurnalus su tokių dar jaunų Voznesenskio, Jevtušenkos, Roždestvenskio eilėraščiais. Jie irgi buvo tarsi langas į naują, iki tol nežinomą pasaulį.

Dabar paradoksalu: anais laikais knygos buvo leidžiamos milžiniškais tiražais, ir jų vis trūko, kuris su šypsena neprisimename, kaip varžėmės knygynuose dėl M. Slucko, V. Petkevičiaus knygų ar Putino „Sukilėlių“. Nuo tų laikų mano namuose susikaupusi bibliotekėlė toli lenkia anuometinės mokyklos biblioteką. Joje yra knygų, kurių nesu atsiskleidęs jau keletą metų. Laikas būtų išmesti ar kam perleisti. Bet kas norės senų, sovietmečio knygų? Ir pats kartais panūstu atsiskleisti kurią nors seniai seniai skaitytą knygą. Kartais ir dėl to, kad prisimenu joje papasakotus likimus, bet atgyja ir su ja susijusių žmonių paveikslai. Ir giedriau, jaukiau tampa sieloje, ne toks atgrasus beatrodo susvetimėjęs mūsų laikų pasaulis, kai galime tiek daug sau leisti ir kai šalia tiek daug negalinčių įsigyti padoresnio rūbo ar gardesnės bandelės vaikui. Kuo mažiau belikę gyventi, tuo mažiau laiko ir knygoms, laisva valanda greitai prabėga prie memuarų ar istorijos knygų, nes to reikia žurnalisto darbui.

Deja, knygos ir gyvenimo keliai išsiskyrė. Regis, kad išsiskyrė negrįžtamai. Vis dažniau išgirstame pasigyrimą: „Knygų, žinoma, neskaitau... “Vis baisiau kalbą žaloja, trypia interneto „čatai“, kur ten moderniam suprimityvėjusiam internautui graudi ir skambi lietuviška daina ar Salomėjos eilėraštis..

Gal todėl ir negaliu pilti pagiežos srutų ant savo susibičiuliavimo su knyga metų. Tegu anuomet ir daug ko trūko, tegu ir daug kas buvo slepiama bei nutylima. Tačiau tai buvo laimingi metai, nes gyvenimas tebebuvo prieš akis – toks viltingas ir viliojantis, kaip ir knygų pasaulis.

Viešajai bibliotekai gerbiamas Leopoldas Rozga padovanojo 33 laikraščio „Vienybė“ komplektus, 1922 metų mėnesinio literatų „Skaitymai“ žurnalų konplektus, 1926 metų Švento Kazimiero draugijos leidinį „Šventasis Aloyzas“, 1926 metų Juozo Ambrazevičiaus „Lietuvių rašytojai“ ir daugelį kitų senų, retų leidinių, kurie bus eksponuojami 2022 metais per Viešosios bibliotekos renginius, skirtus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, Knygnešio dienai ir t.t.

Zita Sinkevičienė

Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė,

Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narė.

Nuotraukoje Žurnalistas, kraštotyrininkas Leopoldas Rozga skaito pranešimą „Simono Daukanmto paveldas Lietuvai ir lietuvybei“

 

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai