PROJEKTO „KŪRYBINIO RAŠYMO „VASAROS AKADEMIJA“ NETRADICINĖSE ERDVĖSE AKMENĖS KRAŠTE SU LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS RAŠYTOJAIS“, SKIRTO AKMENĖS RAJONO ĮKŪRIMO 70-ČIUI PAMINĖTI LITERATŪRINIS – BIBLIOGRAFINIS METRAŠTIS „AKMENĖS KRAŠTAS KŪRYBOS VERSMĖJE“

Paveikslėlis:

Projektas „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ netradicinėse erdvėse Akmenės krašte su Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojais“

Lietuvių poetas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Justinas Marcinkevičius apie literatūrą rašė: „Kuo įvairesnė literatūra, tuo daugiau širdžių ji aprėpia“. Šiais poeto žodžiais Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė pristatė projektą, supažindino su projekto dalyviais.
Svarbią vietą Akmenės kraštotyros klubo ir Akmenės rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos gyvenime vaidina vietinių rajono rašytojų, poetų kūryba, jų knygų pristatymai, susitikimai su literatais, klubo nariai iš kitų rajonų, profesionaliais rašytojais. Projekto vadovas Akmenės kraštotyros klubo pirmininkas Antanas Gabalis, projekto vykdytoja ir rengėja Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė.
Kūrybinio rašymo „Vasaros akademijoje“ dalyvavo Akmenės krašto literatai, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai, Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojai, savo kūrybą – eiles gimtinei, tėviškei, gamtai, rašytojams, istorikams, žymiems žmonėms – skyrė Akmenės rajono 70-mečio įkūrimo jubiliejui paminėti.
Įgyvendinus projektą ruošiamasi išleisti kūrybos literatūrinį-bibliografinį metraštį „Akmenės kraštas kūrybos versmėje“, skirtą Akmenės rajono 70-mečio įkūrimo jubiliejui paminėti.
Šio projekto partneriai: Viešoji biblioteka, Akmenės krašto literatų klubas „Žiemgalija“, Akmenės krašto muziejus, Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, Kamanų valstybinis rezervatas, Simono Daukanto muziejus. Projekto rėmėjas – Akmenės rajono savivaldybė.
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, rašytojas, poetas Darius Rekis pasveikino projekto dalyvius, padėkojo už dalyvavimą „Kūrybinio rašymo akademijoje“.
Sveikinimo žodį tarė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkė, poetė, „Gintaro gimtinė“ redaktorė, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė Dalia Milukaitė – Buragienė. Viešosios bibliotekos direktorei, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narei įteikė Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos diplomą – liudijimą už išleistą knygą, skirtą lietuvių rašytojo, istoriko Simono Daukanto 225-osioms gimimo metinėms, įrašė šią knygą į LNRS bibliotekos Aukso fondą. Dalia Milukaitė – Buragienė supažindino projekto dalyvius su jos sudarytais, išleistais literatų kūrybos almanachais, padėkojo už kūrybą projekto dalyviams.
Aina Statkus - poetė, bibliotekininkė iš Vadakstes bibliotekos (Latvijos Respublika) padėkojo už kvietimą dalyvauti šiame projekte ir tarė sveikinimo žodį.
Rašytojas Andrius Almanis mintimis pasidalino apie kūrybą, apie šio projekto svarbą.
Poetas, Akmenės krašto literatų klubo „Žiemgalija“ narys, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatas, dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Kęstutis Krencius projekto dalyviams atliko savo kūrybos dainas, skirtas gimtinei, tėviškei, Akmenės kraštui.
Projekto dalyviai buvo mokomi kūrybinio raštingumo, dalyvavo kūrybiniuose edukaciniuose užsiėmimuose.
Kūrybinio rašymo vasaros akademijos mokymus pravedė rašytojas, poetas, kraštietis Vidas Morkūnas. Kūrybinio rašymo mokymų tema „430 puslapių! O kur tekstas...“. Profesionalaus rašytojo Vido Morkūno mokymai suteikė ypatingą atmosferą ir žinių kūrybiniam rašymui. Rašytojas Vidas Morkūnas kalbėjo apie rašytinio teksto galimybes, minties struktūrą, teksto pradžią ir pabaigą, kalbos grožį, lietuvių literatūros istoriją, apie grožinę literatūrą, išlavintą literatūrinį žodį, literatūrinį tekstą, apie ištraukų skaitymą iš knygų ir t.t. Rašytojas Vidas Morkūnas patarė nesidrovėti mokytis iš aukščiausio lygio rašytojų ir kurti savo pasaulį, gyvą, unikalų. Kalbėjo apie giluminį rašymą – tai kas nematoma aplinkoje. Projekto dalyvius labai sudomino kūrybiniai rašytojo Vido Morkūno mokymai, pateikė daug klausimų apie lietuvių rašytojus, apie novelės, poezijos rašymą, kiek žmogaus kūryba priklauso nuo žmogaus asmenybės ir t.t.
Kūrybinius rašymus, edukacinius užsiėmimus tema „Kūrybinis rašymas, poezija, biblioterapija – kelias į vidinį pasaulį“ vedė poetė, gydytoja psichoterapeutė, biblioterapijos asociacijos prezidentė, docentė Jūratė Sučylaitė. Kiekvienas projekto dalyvis turėjo galimybę išgirsti, kaip kurti, rašyti poezijos, prozos tekstus įvairiomis temomis: gimtinės, ugnies, vasaros, apie žmogaus pojūčius - regiamuosius, girdimuosius, garsinius ir jų svarbą. Kokią išliekamąją reikšmę jie turi kūrybai, aplinkai. Docentė, biblioterapeutė Jūratė Sučylaitė pasidalino mintimis apie poeto, rašytojo Vinco Mykolaičio Putino kūrybą, atsakinėjo į užduotus projekto dalyvių klausimus, apie biblioterapiją, jos reikšmę žmogaus gyvenime.
Šio projekto partneriai buvo Akmenės rajono muziejai. Už bendradarbiavimą Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė padėkojo Akmenės krašto muziejaus direktorei Lionei Stupurienei. Projekto dalyviams buvo suorganizuotos išvykos į Akmenės krašto muziejų. Muziejaus darbuotoja Sandra Saliamanienė supažindino su šio muziejaus ekspozicijomis - drugelių, fosilijų, tautodailės ir kt. Projekto dalyviai aplankė rašytojo, istoriko, lietuvių tautos šviesuolio Simono Daukanto paminklą, padėjo gėlių. Aplankytas rašytojo Simono Daukanto memorialinis muziejus. Muziejaus vadovė Ernesta Šmukštaitė mintimis pasidalino apie įvairias muziejaus veiklas, kiekvienam projekto dalyviui padovanojo po knygos skirtuką su Simono Daukanto posakiais. Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje muziejaus vadovė Kristina Sakalauskienė supažindino su seserų Ivanauskaičių Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Rastauskienės gyvenimu ir kūryba, apie rašytojų tėvą Nikodemą Ivanauską, apie muziejaus edukacines veiklas. Vakare projekto dalyviai apsupti žaliuojančios gamtos, Balsiuose skaitė kūrybą, klausėsi dainuojamosios poezijos, etnografinių lietuviškų dainų.
Antroji projekto diena prasidėjo Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate. Padėkota Kamanų valstybinio rezervato visuomenės informavimo specialistei Kristinai Grigaliūnienei, Kamanų valstybinio rezervato direktoriui Dariui Triaušiui, šio rezervato ekologei, biologei Sigitai Sprainaitytei už prasmingą ekskursiją, už galimybę kurti Kamanų pelkėje, už pažintinę paskaitą apie Kamanų pelkę. Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė supažindino projekto dalyvius su išleista poetės, rašytojos, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatės Julijos Almanis knyga „Laiškai iš miško“. Knygoje rašoma apie Kamanų pelkę, gamtą, nuostabios mintys apie gyvenimo prasmę, apie poetės Dalios Milukaitės – Buragienės knygą „Sonetų vainikas“, „Kamanų klampynė“, kuri išleista 2010 metais ir labai mėgiama Akmenės krašto skaitytojų.
Projekto „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ netradicinėse erdvėse Akmenės krašte su Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojais“ baigiamasis – literatūrinis renginys „Akmenės kraštas kūrybos versmėje“ vyko Viešojoje bibliotekoje. Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė pakvietė projekto „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ dalyvius, poetus ir rašytojus paskaityti savo kūrybą, kurią sukūrė projekto metu ir kuri skirta Akmenės rajono 70-mečio įkūrimo jubiliejui paminėti.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys, rašytojas, poetas, vertėjas, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatas Vidas Morkūnas. 2020 metais kovo 10 d. rašytojas apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2019 metais išleistą knygą „Pakeleivingos stotys“. Visų susirinkusiųjų vardu gerbiamą rašytoją su garbingu apdovanojimu pasveikino Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė. Mokytoja Aldona Kriaučiunienė paskaitė ištrauką iš rašytojo knygos „Turtingosios“, apie mergaitę skaitančią knygą.
Savo kūrybą projekte pristatė: poetė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė, dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Vilhelmina Imbrienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, rašytojas, poetas, vertėjas, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatas Vidas Morkūnas, poetė, gydytoja psichoterapeutė, biblioterapijos asociacijos prezidentė, docentė Jūratė Sučylaitė, poetė, bibliotekininkė iš Vadakstes bibliotekos Aina Statkus, (Latvijos Respublika), Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ vadovė, poetė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, lietuvių knygų autorė Adelė Daukantaitė, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narė, poetė Daiva Rudelytė, Akmenės krašto rašytojai, poetai: Andrius Almanis, Rima Almanienė, Aurelija Gerulskienė, Rima Karalienė, Irena Viršilienė.
Edukacinėse projekto veiklose dalyvavo poetės Gražina Blinkinienė, Dinora Zokaitienė, Aldona Kriaučiunienė, Dalia Milukaitė – Buragienė, Kamanų rezervato ekologė, biologė Sigita Sprainaitytė, dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Kęstutis Krencius, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, poetė Liucija Jagėlienė, Akmenės rajono „Vienybė“ laikraščio redaktorė Lilija Smalakienė, lituanistė Asta Morkūnienė, poetė iš Šiaulių Branguolė Šimkūnienė, projekto rengėja ir vykdytoja Viešosios bibliotekos direktorė, Akmenės krašto literatų klubo „Žemgalija“ pirmininkė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narė Zita Sinkevičienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, rašytojas, poetas Darius Rekis.
Kamanų valstybiniame rezervate kartu dalyvavo dailininkas Antanas Adomaitis.
Projekto vykdytoja ir rengėja Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė padėkojo rašytojams, poetams už dalyvavimą projekto „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ netradicinėse erdvėse Akmenės krašte su Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojais“ edukacinėse veiklose ir įteikė suvenyrus - užrašų knygutes su projekto simbolika, rašiklius ir įrėmintas lankytinų erdvių nuotraukas.
Projekto dalyviai padėkojo projekto vadovui Akmenės kraštotyros klubo pirmininkui Antanui Gabaliui ir vykdytojai ir rengėjai Viešosios bibliotekos direktorei Zitai Sinkevičienei už prasmingą projektą, už suteiktas žinias, už bendradarbiavimą.
Kamanų rezervato ekologė, biologė Sigita Sprainaitytė padovanojo Viešajai bibliotekai Kazio Gabijauro knygą „Botanikos pasaulis“ faksimilinį leidinį, profesoriaus Kazio Brundzos 1936 m. išleista apie Kamanų pelkę.

Teksto autorė
Zita Sinkevičiene
Viešosios bibliotekos direktorė,
projekto vykdytoja ir rengėja

_____________________________________________________

ANDRIUS ALMANIS (Poetas, rašytojas)

Paskui Saulę

Jūra, pušys, kopos, smėlis...

Vis pro šalį, vis pro šalį.

Pilkosios pakrančių gėlės

Žydi, bet ne mano daliai.

Mano žvilgsnis ten – už jūrų –

Paskui skęstančiąją Saulę.

Tik neatveria nieks durų

Į liepsnojantį pasaulį.

Spindulėlis paskutinis

Švysteli ir tyliai gęsta,

Rausta žaros vakarinės,

Jau naktis. Jau mintys skęsta

Pievų migloje baltoj...

Vėjas, glostydamas plaukus

Kužda – „Vėl ateik rytoj.

Vėl ateik, ilgai nelaukus“.

Ne, vėjeli, neateisiu –

Rytą Saulė patekės.

O paskui, kai nusileis ji,

Savo ranką man išties.

Paskui Saulę aš keliausiu

Aukso spinduliais šviesiais,

Kas ten lauks manęs, neklausiu.

O paskui – naktis ateis...

Paskui Saulę aš keliausiu

Ten – už jūros mėlynos...

Paskui Saulę,

Paskui Saulę.

____________________________________

JULIJA ALMANIS (Poetė, stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė)

LAIŠKAI IŠ MIŠKO (ištrauka iš romano)

Laikas eiti į mišką. Rinksime prakurus nakčiai. Ligi ryto reikia juos išdžiovinti. Juk naktį gali ir palyti.

Tada rytą ugnies neužkurtume. Rytas yra rytas. Miške ir šlapia, ir šalta. Ditė miega ilgiau, nei aš.

Geriau ji pakentės be papločių, be kavos, bet į mišką tikrai neis. Į mišką eičiau viena, ieškočiau po eglėm sausų šakelių, beviltiškai bandyčiau jomis įkurti ugnį. O kavos reikia ir man. Atsigeriu kavos ir tik tada einu į pievelę pas karves. Melžiu, girdau veršelį – tą amžiną Zorbį. Pasikalbu su gandru Modestu. Taip beveik visada prasideda diena.

- Dite, einam į mišką rinkti sausuolių. Nes ryte tu ilgai miegi.

- Kam dabar? – klausia mergaitė ir šypsosi. Ne, ne, nepapirksi manęs savo gražia šypsena.

- Netingėk, einam.

Ditė, nieko nesakiusi, į mišką išeina viena, tikra Ispanijos karalienė. Man patinka jos savarankiškumas.

Mes viena kitai visai netrukdome. O kad taip būtų visada. Juk kartais čia atsibeldžia tokios keistos, labai aktyvios ponios. Puola viską daryti už mane... Aš žinau, kad jos nori tik pasipuikuoti prieš nuasmenintus savo – ir ne savo – vyrus. Aš kantriai išlaukiu, kada tokia ponia pavargs ir ims nuobodžiauti. Tada man reikia pradėti viską iš naujo. Bet ir aš ne visada būnu kantri bei mandagi.

- Eikite, ponia, į ežerą, išsimaudykite. Gal ir undinę pamatysite.

Esu paskleidusi gandą, kad giliuose ir tamsiuose ežero vandenyse gyvena undinė. Tokia mano išmonė labiausiai patinka užguitiems energingųjų ponių vyrams.

- Dabar liepa, - sakai tu, skaitydama mano laišką, - o Julija rašo apie tai, kas dar bus. Gal ten miškuose viskas kitaip...

Tikrai, Dalia, čia viskas kitaip. Keliuosi ir einu pasitikti Andriaus. Andriaus dar nematyti, bet šunelis žiūri į keliuko pusę ir loja. Loja nepiktai, greičiau iš džiaugsmo, skelbdamas man, kad šią naktį aš nebūsiu viena...

Čia yra pelkių ežeras. Jau gilu prie pat kranto. Dugnas labai klampus, krantas – slidus ir labai nepatikimas, nes linguoja ir kliuksi, lyg kokia plonytė žemės ir vandens atitvata. Maudytis čia aš bijau, nes dar nemoku atsispirti nuo kranto, šokti į durpių prisisunkusį vandenį ir plaukti.

___________________________________

RIMA ALMANIENĖ (Poetė)

KADAGYS

Keistas kadagio vardas, –
Argi jis ne žolė?
Juodos kadagio uogos –
Žolei lemta tylėti.

Lenktis žolei pavėjui,
Kadagiui – rinkta rasas,
Saulėje suspindėjus,
Lūpas drėkint vėsias.

Kadagio uogą juodą
Laimei laumė įspraus...
Žole, kodėl pavėjui
Nukrėtei man rasas?

Aš be rasos toks nuogas,
Argi jos puoš tave
_ _ _ _ _

Aitrios kadagio uogos.
Skoniu ar teisybe.

____________________________________

GRAŽINA BLINKINIENĖ (Poetė, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė)

MINČIŲ LIETUS

Kai nuvargina lietūs minčių
Ir laiveliais nevaldomais neša,
Prisiglausti prie sielos geidžiu.
Išklausyti, ką nuojauta čeža.

Saugau tylą vidaus žiburių,
Skalsi meilė raminamai laša,
Iš jos delno švelnumą geriu,
Šilto jausmo, atrodo, vis maža...

Ir laiminga, kad dar gyvenu,
Šviesaus blyksnio svajonė dar prašo,
Nors smagu, bet kaskart pajuntu,
Kad braidau jau po rudenio rasą.

SIELOS DAINA

Prasmingą žodį sulaikyk,
Jis atgaiva širdin ateina,
O nuoskaudas paguodus numaldyk,
Kitaip prarasi sielos dainą.

Nuščiuvę sodai vėlei sužydės,
Pažirs vaiskia šviesa į dieną,
Tos pačios akys suspindės,
Nes meilė saugos sielos dainą

_______________________________________

ADELĖ DAUKANTAITĖ (Poetė, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ pirmininkė, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė)

KAMANŲ RAISTUI

Spanguolių rojus
tyla dainuoja...
Tik kūnui nurimus,
tik protą užmigdžius –
į raustantį liūną mintim panirus!
Padebesiais ant rojaus šluotos
laumės nematomos dangų
iššluoja
ir saulės sijonais apvilktos
mergos
liuobiasi, skalbiasi –
amžiną velka,
delnais į dangų pušų vainikai,
į pabrolius žalias beržas įlipęs...
Tyla dainuoja dienos lopšinę,
užmigdo žmogų ir jo
krūtinėj
užsiliepsnoja degančios akys,
užmiega jausmas, dėkui
pasakęs –
durpyno kraujas venomis teka,
bučiuoju žvilgsnį, sirpstantį
tekšėm...

AKMENEI

paviliota,
suviliota
lauko pieva prigimtį velka,
ūkiant pelėdoms senojo dvaro,
ant akmeninio samanų stalo
vėlės nusilenkia
atminčiai, žmogui
ir sielos iš lūpų į lūpas
kalbėjimą supa –
gyvąjį žodį,
gyvąjį kūną
verpstėje verpia dukros ir sūnūs...
paviliota,
suviliota
karališko gymio,
žemiško kraujo
sirpstančios taurės Kamanų raisto.
Ji savąjį dangų kūrėjui aukoja,
ji savąjį dangų kilimu kloja...

džiaugsmas pažinus Akmenės
kraštą –
širdin lyg paukštis,
lyg žodis iš rašto...

_______________________________________

AURELIJA BENIUŠYTĖ- GERULSKIENĖ (Poetė, Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo-informacijos skyriaus, vaikų erdvės bibliotekininkė)

PELKĖS BALSAS
SKIRIU MŪSŲ VADOVEI IR BALSUI – SIGITAI

ŽALIA TYLA – MAŽA PUŠELĖ
MAŽA, NES PELKĖS
JI DUKRA
IR SKAMBA BALSAS
VIS APIE PELKĘ –
UOGELĖS RAUSVOS
IR TYLA – ŽALIA TYLA
ŽALIA TYLA –
TIK BALSAS GIRDIS,
KAIP JONIS
GAUDĖ GYVATES
PASKUI JAS
SIŪLO MOTERIŠKĖM –
GYVATĖS ŠVIEŽIOS,
PIRKIT IR GANA...
ŽALIA TYLA –
DABAR NĖRA GYVAČIŲ,
UOGELĖS RAUSVOS,
PUŠELĖS, KAIP
NE ŠIOS PLANETOS –
„MAN ATRODO –
KAD IŠ MARSO“
IR SAULĖ KEPINA
NEGAILESTINGAI –
TIK BALSAS GIRDIS
IR TYLA...

AKMENĖS RAJONO 70-MEČIUI

VISI MES TURIM
PRADŽIA –
IR DEBESĖLIO
KRAŠTĄ,
IR LINO ŽIEDO
SPALVĄ,
IR MEILĘ ĮGIMTĄ
KURI ATEINA
SU MUMIS KARTU
IR PASILIEKA –
KLEVŲ ŠLAMĖJIME
IR AŽUOLŲ
TVIRTYBĖJE
MIELIAUSIO KRAŠTO PADAVIMUOSE
IR KASDIENYBĖJE...
VISI MES TURIM
PRADŽIĄ –
ŽVAIGŽDŽIŲ IR
SAULĖS IŠDAINUOTĄ –
O AŠ MYLIU
AKMENĖS KRAŠTĄ –
LIKIMO IR TĖVŲ
MAN DOVANOTĄ...

SENIAI ČIA BEBUVAU - PARAGIAMS

BUVAU AŠ VASAROJ,
KUR VĖJAS
DANGŲ NUNEŠĖ,
O SAULĖ
PASITIKIO LAUKDAMA
IR MEDŽIAI
SENO PARKO
ATEITI PAKVIETĖ –
NES LAIKAS JAU,
SENIAI ČIA BEBUVAU...
BUVAU AŠ VASAROJ –
PASIKLAUSYTI LIEPŲ,
ŽOLYNŲ LAIMĖS
PASIIMTI
IR ŽODŽIŲ –
DAUG GRAŽIŲ, GERŲ,
LAIMINGŲ...
BUVAU AŠ VASAROJ...

PELKĖS TYLA

TOKIA SKAMBI
TYLA –
NET AIDAS
PASIKLYSTA,
TIK GERVĖS
JĄ ĮVEIKTI
GALI –
PAVASARĮ SUGRĮŽUSIOS...
TOKIA SKAMBI
TYLA
PO ĄŽUOLAIS
IR LIEPOMIS –
JI KVEPIA VASARA
IR ŽEMUOGĖM
VĖL PAMIŠKĖJ
PRISIRPUSIOM...
TOKIA SKAMBI
TYLA –
NET ŽODŽIAI
IŠKELIAUJA,
TIK ŽIOGO
SMUIKAS NUOSTABUS
JĄ ĮVEIKTI
GALI...

GAILIŲ KVAPAS – SKIRIU AKMENĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS DIREKTOREI – MŪSŲ VADOVEI – ZITAI SINKEVIČIENEI

ŽOLYNAI – LIEPOS
PIEVŲ SPALVOS,
BITELĖS DUZGIA
IR GAILIŲ
KVAPAS LYDI –
NEPALEIDŽIA...
ILGAI LYDĖS
LIG VASAROS

KITOS,
IR VĖL LIG PELKĖS
IKI ŽOLYNŲ
TAIP AUKŠTŲ –
JOKS BOKŠTAS
NEPASIEKS...
PUŠELĖS – VIRŽIAI –
GAILIŲ KVAPAS
LYDĖS IR LYDI –
NEPALEIDŽIA –
LIG VASAROS
KITOS...

_______________________________________

VILHELMINA IMBRIENĖ (Poetė, dainuojamosios poezijos kūrėja, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė)

PO KAMANAS PABRAIDŽIUS

Miškų gudrybės taką raizgo
Gaivina liepos žemę,
Kur nimfos net kvapus išsklaido
Take meridiano.
O samanų kalnų šešėliai,
Įbridę į meldyną,
Su paukščiais, rodos, skraido vėlei,
Gelmes pasidalinę.
Berželiai krūpteli prie tako,
Sulaukę sentimentų.
Procesijoj brūzgynai mato
Pušynų pozą lenktą.
Čia paslaptys visus sutinka
Su likimu gūbriuose,
Kurie lyg vakuumas aplinkui
Nežinomybe puošia.
Po kupolu dangaus kvėpuoja
Mėlynės žilagalvės.
O guolį švelniai joms iškloja
Paparčių gaivios salvės.
Kamanose kaimai lapuočių
Suklumpa ant kemsynų,
Kur vėjai apsigaubę guodžia
Gamtos šį įkvėpimą.
Tik paukščių giesmės prieš finalą
Maldauja užtarimo,
Jei nerimo atšvaitai bąla
Ir medžių lapai rymo.
Ar tu matei pasaulį džiunglių –
Jis Kamanom vadinas.
Jei Krikštas su ženklais jau gundo,
Priimki užkeikimą.

MIESTAS KAIP MERGAITĖ

Mano miestas – gražus kaip mergaitė,
Pasipuošus gėlių vainiku.
Ten žiedai atminties, rodos, vaikšto,
Nuplauti įkvėpimais jausmų.
Kuriuos glosto atgimstantys vėjai
Su pražydusia sieloj rasa.
Prigludau, nes seniai juk mylėjau
Ir rugpjūtį, ir žmogų jame.

Ne mergaitė čia – vasara ėjo,
Apsigobusi pieva marga.
Laiko upė per greit išsiliejo
Lyg vaivorykštės žemėj spalva.

Tįsta mintys į praeitą kelią
Su glėbiais atminties dovanų.
Ilgesys storakaktis vis gelia –
Miesto aidą širdim pajuntu.

___________________________________________

JUZEFA JANUŠIENĖ (Poetė, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė)

ŠERMUKŠNIŲ UOGOM IŠRAUDOSIU

Akmenėliai, mano skausmo broliai,
Aš jus visus surinkt turiu.
Iš jūs sudėsiu savo liūdną dalią –
Tarsi iš vėtros žodžių netikrų.

Šermukšnių uogom išraudosiu
Takus ir takelius, kuriais ėjau.
Dainuok ir siauski, likimo vėjau, –
Man eiti bus lengviau.

___________________________________________

LIUCIJA JAGIELIENĖ (Poetė, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė)

SUSITIKIMAS

Taip jau atsitiko, kad į miestą Šiaurės Lietuvoje, patekau, beveik po dvidešimties metų. Kažkada kelionės iš mažo Tučių kaimelio į rajono centrą buvo vos ne kasdienybė. Tada Viekšnių kraštas priklausė Akmenės rajonui. Todėl visos svarbiausios išvykos, seminarai, visi „valdiški reikalai“ buvo sprendžiami Naujojoje Akmenėje...

Prieš daugelį metų tai buvo pilkas miestukas su niūria autobusų stoties aikšte, pilkais vienodais namukais, keliais daugiaaukščiais... Turtingiausiai tada atrodė savivaldybės pastatas, tada vadinamas Tarybų rūmais ir Kultūros rūmai, kur vykdavo visi pagrindiniai renginiai, minėjimai, koncertai...

Man, jaunutei mokytojai, tas miestas atrodė šalčiausias žemėje. Nors jis buvo rajono centras, bet nuo mūsų Tučių kaimuko, esančio tolimiausiame rajono pakrašty, prie pat Telšių rajono ribos, buvo nutolęs beveik šešiasdešimt kilometrų, todėl ir išvažiuoti iš kaimuko reikėdavo labai anksti. Kai atvažiuodavai senais barškančiais autobusais, išlipdavai sušalusi, skubėdavai į bufetą karštos arbatos.

Praėjo dvidešimt metų... Kažkaip įsijungus aktyviau į literatūrinę kūrybinę veiklą, teko vėl dažniau apsilankyti Naujojoje Akmenėje ir gana dažnai, ypač, kai teko dalyvauti bendruose projektuose su puikiais kultūrinės veiklos puoselėtojais naujoje miesto bibliotekoje...

Naujoji Akmenė dabar – visiškai naujas, žydintis miestas, su puikiai sutvarkytomis aikštėmis, skverais, poilsio zonomis, renovuotais namais, didžiule šiuolaikiškai įrengta biblioteka, turinčia daug įvairių paskirčių vaikams, jaunimui, parodoms, poezijos renginiams... Tai miestas, įgijęs trasi antrą kvėpavimą ir nusimetęs cementinės pilkos spalvos rūbą...

Šiame mieste gyvena mano nuostabūs draugai – poetais, muzikos kūrėjai...

Taigi panorau ir aplankyti vieną iš jų... Kažkaip ne iš karto atpažinau kiemą ir namą. Visur žydėjo gėlės, žaliuojantys medžiai jau glostė antrojo ir trečiojo aukšto langus. Atėjau per anksti, nei buvom susitarę, todėl prisėdau ant naujai, sukalto stilingo suoliuko... Palauksiu...

Akys užkliuvo už pirmo aukšto lango – jame išvydau, mane stebinančias mažo vaiko akis. Rudų akių skvarbus, gilus žvilgsnis man pasirodė gerai pažįstamas... Tačiau pats vaikas atrodė keistai sustingęs, beveik nejudėjo... Tik akys... jos apėmė viską; dangų, medžius, skraidančias varnas, pravažiuojančias mašinas, praeivius, aikštelėje žaidžiančius vaikus...

Bandžiau pagauti vaiko žvilgsnį, ir kai tai man pavyko, nusišypsojau jam ir pamojavau. Vaikas atsakė šypsena, bet rankos nepakėlė... Vis bandžiau prisiminti, kur mačiau tas akis...

Kiemelyje pasirodė ir mano draugės siluetas. Susimojavom... Paskui draugiški apsikabinimai...

- Palauk manęs truputuką, aš tik maišelį su maistu kaimynams perduosiu...

Draugė Inutė greitai apsisuko, pastebėjau tik, kad ji įėjo į tą butą, kuriame turėjo gyventi mano matytas berniukas...

Apie ką gali šnekėti dvi ilgai nesimačiusios draugės? Aišku, kad apie vaikus, anūkus, darbus, pomėgius, kas be ko apie ligas, jaunystės meiles...

- Tu man pasakyk, kas tas vaikas, kuris gyvena pirmame aukšte... Jis man toks keistas pasirodė... Bet labai gražus... Akys man kažką pažįstamą primena...

Tai Rimukas... Su seneliu irgi Rimu gyvena... Vaikas neįgalus... nevaldo, nei kojų, nei rankų... Neseniai jo mama mirė... Vėlai susilaukė Birutė vaikelio, jau penktą dešimtį buvo pradėjusi... Labai jį mylėjo... nors gimė nesveikas, bet niekam jo neatidavė... bet žinai tas ropojantis... per porą mėnesių ją nuvarė į kapus...

Senelis Rimas nėra tikras, jis dėdė... Birutės brolis... padėjo auginti, nes jautėsi kaltas... jis visada seserį iš darbo pasitikdavo, tolokai už miesto gyveno... Tą vieną vakarą jos nepasitiko... ir ją užpuolė trise... O Birutė laukėsi... Ir taip jau su vyru nepavyko gyvenime... girtuoklėlis... paliko ją... O čia tokia baisi gėda... ilgai Birutė gulėjo ligoninėje... Po to ją ir pradėjo pulti visokios ligos... galop tas ropojantis pribaigė ją...

Kalbėjomės ilgai... Mano mintys vis sukosi apie Rimuką ir jo mamą... ir dar, kad Birutės brolis buvo vardu Rimas... Man tie vardai priminė jaunystę... bet gal tai sutapimas?

Tada dar gyvenau savo jaunystės mieste Mažeikiuose... Tėvai po remonto kraustėsi į aštuonbutį... Tada į talką ir pasiūlė naujų kaimynų sūnus Rimas... Jis buvo kokiais šešeriais metais vyresnis, negu aš, tik neseniai, sulaukusi aštuoniolikos ir bebaigianti mokyklą abiturientė. Rimas būdavo labai paslaugus mano tėvams, padėdavo net malkas tėvukui suskaldyti. Tėvai patikėdavo mane ir į mokyklos šokius palydėti, parsivesti. Buvo patikimas – kaip vyresnysis brolis...

Po išleistuvių, jis atėjo pas mano tėvus... ir pasakė, kad norėtų, kad aš būčiau jo žmona... Mano tėvai nebuvo nustebę, tai aš pradėjau juoktis balsu – tekėti už brolio... Nu jau ne... Mano visos svajonės buvo susiję su mokslais... Kvailys... Dar ko užsimanė... Girdėjau, kad ir tėvai jam aiškino apie mokslus, apie mokytojos profesiją... Aš išbėgau iš namų ir ilgai dar vaikščiojau Ventos pakrantėmis...

Kažkurį vakarą, grįžtant iš pasivaikščiojimo, prie durų mane pasitiko Rimas... Jis kažkaip keistai svirduliavo... Tik vėliau supratau, kad jis stipriai išgėręs...

- Kaip tu drįsai man atsakyti... Aš... aš tave myliu... Ar tu žinai, kur yra meilė? Ji va čia yra... Pridėjęs ranką prie širdies, jis teatrališkai man nusilenkė ir neišlaikęs pusiausvyros, apglėbė mane. Keistas jausmas... Pirmą kartą atsidūriau vyro glėbyje... Jutau karštą alsavimą... ir įkvėpusi oro, sušukau... Prasivėrė durys ir už jų pamačiau jo sesę Birutę... ji tyliai paėmė brolį už rankos ir bandė jį įsitempti pro duris.

- Žinai, aš Tave prakeikiu... Tu visą amžių gyvensi kaime ir lakstysi paskui kiaulių uodegas... Bet mes dar susitiksim... Kad ir po šimto metų, bet susitiksim...

Kitą rytą jis išvažiavo... Sužinojau, kad į gretimą Akmenės rajoną, į senelių kaimą...

Mums bekalbant su Ina, skambtelėjo durų skambutis...

- Aš atidarysiu, pasakiau snaudžiančiai Inai... Nenustebau, kai tarpduryje pamačiau tas pačias rudas, gilias akis... Tokias turėjo tik Rimukas, Rimas ir Birutė. Nuojauta manęs neapgavo.

- Aš atnešiau maišelį ir pinigus... O kur Ina? Aš negalėjau atplėšti akių... Taip tas pats Rimas, tik rudų plaukų garbanos buvo papilkėjusios, gilios raukšlės vagojo jo kaktą...

- Atsiprašau, aš nelaiku... Labai laiku Rimai, dar laiku... Nepažįsti, pasenau? Rimas, atsitraukė kelis žingsnius, pažiūrėjo į mane skvarbiu rudų akių žvilgsniu:

- Juk sakiau, kad mes susitiksim, kad ir po šimto metų, bet susitiksim...

Šį kartą apsikabinom jau kaip geri, artimi, vienas kito pasiilgę žmonės. Nepriminiau Rimui jo prakeikimo. Gyvenimas ir taip nuskriaudė jį. Sakoma, kad prakeikimas atsisuka prieš prakeikėją.

O man labai gaila buvo mažojo Rimuko mamos.

Kai naujai susitinki su Tau pažįstamu miestu, net nenujauti, kad tame mieste gali susitikti ir seniai matytus žmones.

__________________________________________________________

RIMA KARALIENĖ (Poetė, Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Papilės miestelio Kazio Narščiaus bibliotekos vyr. bibliotekininkė)

Šis margas lapas žemėn kritęs –

Tik tau vienam jis parašytas.

Sustok, paimki jį į rankas,

Pažvelk į medį, jo šakas.

Jis dosniai mums lapus dalina:

Geltoną, rudą ir ugninį.

Paimk, prašau jį ir pakelk –

Dangaus malonė į tave padvelks.

Tik nepaniekink tos būties

Ji dosniai duoda laimes, išminties.

O lapai krenta, tyliai supas

Bučiuoja vėjas tavo lūpas...

***************************************************

Balti rūkai ant žemės nusileido;

Užklojo pievą, miegančius namus.

Pernakt klajot norėčiau tarsi snaigė,

Rūke atgult ir paryčiais atbust.

Šiąnakt visai mėnulio nesimato –

Drėgni rūkai uždengę jo akis.

Per naktį aš klajosiu ligi ryto

Ir negalvosiu, ką man žmonės pasakys.

Nors ir žvaigždžių iš viso nesimato,

Žinau – jos šviečia ten danguj, aukštai.

„Ir Dievo nėr“ – nors šitaip žmones sako,

Tu Jo bijok ir bus širdy ramu tikrai.

KNYGAI

Knyga... kas ji yra?

Gal mintys trapios suradusios taką

Į amžinybę

Išleistos blaškos.

Gal širdies tvinksniai

Naktyje,

Kai visi miega sutemoje

O tu rašai – nežinai kam – kažkam, artimam...

Paims tą knygą geras žmogus

Ir dar geresnis nuo jo bus.

O jeigu silpnas – sustiprės,

Įkvėptas meilės didelės.

Ir eis iš rankų į rankas.

Kažkas ramybę joje suras,

Kažkas paskęs net aistroje

Kažkam prašvis naktis juoda.

Atrodo – paprasta knyga...

**************************************************

-Tu- kaip liepsna stikliniame inde

Ilgai dar degsi?

neatsakė...

ko taip veržiuosi į tave?

dvidienė

plazdanti

plaštakė

**************************************************

Ruduo atėjo, derlius jau susemtas.

Ir Viešpaties budri akis skaičiuos,

Kiek atnešta į amžinybės krantą,

Kiek išbarstyta laiko paribiuos.

Tos nykios dienos turi salsvą kvapą

Rudens lapelių, vystančių miškuos.

O kiek mums duota visko pergyventi,

Kiek daug atrasti – Viešpaties delnuos.

***************************************************

PAPILEI

Paminklas, senas tiltas, brukas...

Miestelis vasaroje įsisupęs

Bažnyčios bokštai tyliai gaus:

- Kur tu keliauji, vienišas žmogau?

- Ateik per kaitrą, per audras-

Širdis ramybę čia suras.

Paminklas, senas tiltas, brukas

Čia keliasi žmogus suklupęs.

Čia sklando baltas pienės pūkas

Ir vėjas miega palei upę.

Paminklas, senas tiltas, brukas

Žmogus čia ilsis nusiplukęs.

___________________________________________

ALGIMANTAS KIMINIUS (Poetas, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatas)

Šįryt toks ažūrinis peizažas, -
Žvilga saulėj krištolas rasos...
Gėlės, lyg pabudę – skleidžias, rąžos,
Pasiilgę po nakties šviesos.

Ir baugu prie ko net prisiliesti,-
visur keista skaidruma, trapu...-
Kyla saulė virš miškų ir miestų
ir virš mano protėvių kapų.

Lyg panoręs senolius prikelti,
sušlamėjo vėjas šakose...-
Žemė, išalsavus visą šaltį,
žada vėl dienas dosnias, šviesias.

VIENĄ KARTĄ

Vieną kartą. Tiktai vieną kartą
medžiai oš mums ir žiedai žydės.
Vieną kartą – girdim savo vardą,
Galim rinkti krentančias žvaigždes.

Vieną kartą – mylimi ir mylim.
Vieną kartą mes – pilni šviesos.
Vieną kartą visai žemei tylint
galim nebijot sakyt tiesos.

Vieną kartą tavo veidas spindi,
laimė tavo sielą išdabins.
Vieną kartą – žemę apkabinti
galim... Paskui ji mus apkabins.

Vieną kartą galim žemę puošti,
vieną kartą – būnam dideli...
Paskui patys imsim medžiais ošti
kaip beržai svyruokliai pakely...

___________________________________________

KĘSTUTIS KRENCIUS (Poetas, dainuojamosios poezijos kūrėjas, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatas)

GAMTA NUBUNDA

Jaučiu, kaip nešulys lengvėja,
Žiemos vežimo ratai dunda jau toli.
Paukšteliai grįžta į lizdelį,
Kurį paliko rudenio glėby.

Rytais po kambarius klajoja,
Saulutės spindulių gama.
Laukuose pievos atjaunėja,
Beržai mojuoja jau žalia skara.

Gamta nubunda ir alsuoja,
Pavasarine nuotaika gera.
Vanduo smarkiau vis tyvuliuoja,
Ir girdo žemę palengva.

Ir kaip pavasariu vėl nesidžiaugti,
Šventos Velykos jau čia pat.
Margučiai patys nuostabiausi,
Juose gyvybė, meilė ir darna.

RAMYBĖS EŽERAS

Banguoja geltonoji jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.

Žaliaisiais gatvių labirintais,
Jau sliūkinėja vėsuma.
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.

Ir kai šalia tavęs praplaukia,
Gulbių įsimylėjusi pora
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias,
Žaliosios vasaros pradžia.

Numes tuoj nuo pečių kiekvienas,
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia,
Panirs į poilsio, ramybės ežerus

___________________________________________

DALIA MILUKAITĖ-BURAGIENĖ (Poetė – Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų Sąjungos pirmininkė, Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatė)

Kvepia tėviške staltiesės linas,
Mes po saule sutilpsim visi!
Klausos žodžių mūs senas kaimynas, –
Juk poezijos Saulė šviesi!

Rudenėjant virš pilko arimo
Lyg kregždutės virpėsim aukštai,
Ar juodaisiais varnėnais pakilę
Šauksim tėviškės meilę kitaip...

Gal pasaulis – didžioji klampynė,
Kur vanduo, meldai, medžiai žali,
O giesmės dar skambančios, gilios.

Mūsų žodžiai – pilki debesynai,
Ar liauni tarsi nendrių trapumas,
Gal suras jie kelius į žvaigždynus.

Gal suras jie kelius į žvaigždynus,
Ne visiems šiandien lemta spindėti!
Bet išvaikščioję šitą kemsyną,
Būsim meilės tikros apžavėti.

Gal atskirsime grūdą auksinį
Nuo pelų ar melų išgalvotų.
Lyg tos gervės sušoksim suktinį,
Ar nueisime juodą galgotą.

Vis ieškosim šviesos deimantinės,
Ir neonų nakties tylumos,
Teneskauda tik mano gimtinei.

Kamanų ši didžioji klampynė,
Neš pavasarių šuolius tolyn,
Kas be mūsų jų aidą kartos.

TĖVIŠKĖ – MANO MOTULĖ

Tėviške, - mano motule
Mano gyvenimo Saule,
Mes kartu keliam ir gulame,
Mes vis kartu dar augame.
Po didele pusamže liepa
Vakaro ilgesiu lepinsiuos
Laimės šviesa paliesiu
Šito pavasario tiesą.

Naujojo ryto ašaras
Namų languose suskaičiuosiu,
Naktį žvaigždėtą lyg pasaką,
Tau laimės blyksnį sapnuosiu.

**********************************************

Senajam vaikystės uosyje
Žvilgsnius vaikystės paslėpsiu,
Baltąsias obelis guosiu
Savo pačios šešėliu...

Tėviške, mano gražiausioji
Supraski mane vėl iš naujo,
Mes viena kitą puošime,
Ir mylėsim, labiau vis mylėsime...

Kaip matyti vis tavo veidą,
Kaip išsaugoti tavo šilumą?!
Tėviške, mano motule,
Mano gyvenimo Saule.

______________________________________

VIDAS MORKŪNAS (Poetas, rašytojas, kraštietis)

DIDYSIS SPROGIMAS

Tą 1949-ųjų vasarą gerai atsimenu. Liepa buvo karšta, sausringa, vos įdienojus jau norėdavosi lekuoti kaip šuniui. Mikiforas, kurį visi Karpėnai laikė kvaišeliu, o vadino Mikyšium, per dienas nenustygdamas slampinėjo pakampėmis, be paliavos panosėje burbėdamas: „Sprogs, sprogs, oi sprogs!“ Pranašavo jis daugiausiai perkarusiems Karpėnų šunims, vištoms, karvėms, įnirtingai pešančioms menką, po neseniai praūžusio karo niekaip neatsigaunančią žolę.Žmonės iš Mikyšiaus pranašysčių tik šaipėsi, tad skirtos jos buvo vien gyvuliams ir namų bei laukų paukščiams. O vis dėlto ėmė ir išsipildė. Vieną vaiskų rytmetį kad driokstelės šiauryčių pusėje, kad sudundės! Sudzingsėjo mūsų indaujoje negausūs indai ir vasaros dulkėmis apnešti langų stiklai, patrako skalyti šunys, užkudakavo vištos, pasibaidė Eibučių pievoje ganęsi arkliai. Mes, visa šeimyna, nustėrę susižvalgėme. Nejaugi vėl karas?! Kai sprogimo sukeltas drebulys numalšo, lėkštės spintelėje liovėsi tarškėjusios, nors, pastebėjau, viena net suskilo, ūmai sukilusios dulkės nugulė, išėjau į kiemą. Mikyšius buvo užsirabždinęs ant mūsų kūtės stogo. Išsišiepęs, kažin ko labai jau patenkintas, dairėsi į šiauryčius. Jau žinojo... Žinojo, kad tasai ką tik nugriaudėjęs sprogimas – nieko blogo. Žinojo, kad ženklina jis pradžią, užgimimą šaunaus Naujosios Akmenės miesto, pamažėl užaugsiančio į statybų duonos – cemento – sostinę, jaukų, tvarkingą rajono centrą. Žinojo Mikyšius, kad taps šis miestas namais daugeliui puikių, darbščių, kūrybingų žmonių. Žinojo, kad vietoj netoliese išsikerojusių krūmynų iškils kultūros rūmai ir stadionas, biblioteka ir sveikatingumo miestelis, muzikos mokykla ir bažnyčia. Žinojo, kad gera bus Naujojoje Akmenėje, tame pirmojo, didžiojo, sprogimo pagimdytame mieste, dirbti, svajoti, mylėti. Gyventi! Ir kaipgi jis nežinos! Juk orakulas, aiškiaregis!

_______________________________________

DARIUS REKIS (Rašytojas, poetas, Akmenės rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas)

Bičių dūzgimu,
pelėdų ūbavimu,
nugaros šiurpuliais
beldžiasi,
lipdo mintis
griaudamos sienas
praeities ateitin
laumių dienos...

Verkia varna
pakelės akmenį apsikabinusi –
Vis dar mena per daug,
vis dar daug
menamų rytmečių...

Kelio dulkių
mintis įkvėpęs
skuba laikas
ir visiškai niekas
nesustoja net pelkėn
įklimpęs,
kai šventieji
valosi nimbus...

Muša laikrodis
menamą laiką.
Užstatyti gyvenimai
dulkėms.
Viską turim
ir viską iššvaistom,
nes vis tiek
karalius – tik vaikas,
nes vis tiek
ne gyvenęs – tik buvęs.

____________________________________________

DAIVA RUDELYTĖ (Poetė, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narė)

Tarsi paukštė nemari
mano siela skrenda į istorijos menę.
Joje – Akmenė!
Čia šviesuolių dvasia gyva
ir Simonas Daukantas,
žmogus – praeity, dabarty, ateity.
Mano mintys sustoja Papilėj
prie jo namo –
vizijose regiu jį vaikštantį, susimąsčiusį,
rašantį Lietuvos istoriją.
Dėkoju šiam iškiliam žmogui
už kalbos gyvybę ir ateitį,
už ištikimybę savo tautai.
Paragiuos sutinku su Lazdynų Pelėda –
mintys lieka „Sename dvare“...
Dvi seserys – dvi rašančios mūzos,
padedu rankas ant jų stalo.
Regiu Sofiją ir Mariją,
rašančias ir svajojančias apie
didelę meilę.
Parkas saugo gražią istoriją –
Lazdynų Pelėdos gyvąją dvasią.
Ieškau...
Kamanų pelkę – supa miškai,
į ją įbridus aplanko jausmai,
lyg tavimi tekėtų gyvybės vanduo –
sąlytis su gamta, su savimi..
Kokia dieviška ramybė,
neaprėpiama erdvė ir laisvė!
Gamtos didybė liejasi su visata
ir mano siela pradeda žydėti.
Jaučiu pasaulį, girdžiu jo balsą,
Krentu į pušelių glėbį..
Gražus Akmenės kraštas –
žmonės darbštūs ir šviesūs...

__________________________________________

JŪRATĖ SUČYLAITĖ (Lietuvos rašytojų sąjungos narė, poetė, Klaipėdos universiteto docentė, poezijos terapeutė, Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė)

KLAUSIMAS

Linkstu ir atsitiesiu su žole
ir augu su beržais,
man atversta
vaiski dangaus knyga,
debesų žodyne –
kiekviena raidė
auksu siuvinėta.
Kuria spalva žėruoti
likimas skyrė man?

KAMANŲ REZERVATE
1.

Ten gailiai svaigina
ir aušta į sielą,
ten sušlama metai
ir pakimba ant lapo
lašelis rytojaus
ir grįžtančių metų.

Ten gailiai svaigina
ir grimzta į tamsą
langai, žibintai ir eilės.
Ten sveikina dieną
Šimtametė pušis
Maža kaip vaikas.

Ten gailiai svaigina,
žolė ten uždengia
karo ir maro akis,
ten laumės velėja
kalbas ir atodūsius,
ten bąla ant viksvų
išskalbtas žodis.

KAMANŲ REZERVATE
2.

Saulė šaukia miglas ir įduoda šukas
žolei iš miego pabudusiai,
saulėlydžių, saulėtekių kelyje
vėl siela išrengta iki skausmo.

Tikučiai, sėjikai tarp žolių maklinėja,
grįžta kasmet į namus.
Mano sparnai mieste sustiklėjo
iki dangaus, iki žmogaus toli.

Diena kaitri, be šešėlio,
tik pieva šlapioji pėdas mazgoja.
Kemsynas, kupstynas, o žydi
spalvingiau ir kvapniau

negu pakelės, miestų gėlynai.
Belaikio buvimo dvasia
gailiais visus apsvaigina,
o liūnas vis tyko nemylinčių.

_____________________________________

ZITA SINKEVIČIENĖ (Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė. Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narė)

SIMONAS DAUKANTAS – PIRMASIS LIETUVOS ISTORIKAS – (MININT 227-ĄSIAS SIMONO DAUKANTO GIMIMO METINES)

„Anksti žiema atėjo į Kalvius.

Jau per Visus šventus sausai paspaudė.

O po kelių dienų iškrito sniegas

ir laikėsi. Šalveno ir palengvo

ir taisėsi gražiai į rogių kelią.

Rytai išaušdavo aukšti ir švarūs:

galėdavai užuosti, kokia malka

kaimynas verda pusrytį – iš dūmo.

O saulės koks tekėjimas! Atrodė,

kad ritasi ji tiesiai į Kalvius.

Prie mažo, apmūsojusio langelio

pasistiebia ir dairosi po gryčią.

Nuo motinos sterblės nuslysta Vaikas

ir puola į tą dvazgesį. Vajė! –

suploja rankom motina: jau eina!

o Vaikas krykščia spinduly, parkrinta,

vėl stojasi – atrodo, kad jį kelia

šviesa.

Ant sienos tėvo kailiniai,

mišku pakvipę. Atsimins tą kvapą

visam gyvenimui: vaikystėj tėvas

primins jam mišką, o senatvėj miškas

kvepės tais tėvo kailiniais.

„Kotryna, -

pasakė tėvas: „Simoną, padėkdie,

pamokslinsim...“

Tai buvo pirmas žingsnis.

Netrukus Vaiką apipuolė žodžiai.

Visur jų rasdavo – lauke ir gryčioj,

po lova ir ant stalo, priemenėj,

dainelėje ir pasakoj, pasuolėj,

džiaugsme ir pykty, peilyje ir šaukšte,

verksme, gulėjime ir tyloje.

Net šluotražy, mazgotėje ir vyžoj

jo laukė žodžiai. Buvo jais aplipęs,

kaip duonos trupiniais. Koksai gardumas

mėgint juos lūpom, gerkle, liežuviu!

O kitąsyk nešiotis kokį žodį

per visą dieną – ir sapnuot nakčia

kaip meilų žmogų arba skanumyną.

Jis nežinojo dar, kad nuo Kalvių

per Lietuvą lig Vilniaus jau teiraujas:

ar Daukantas dar nepraėjo? Buvo

pakilęs gandas, kad kažkoks Jaunuolis

pro Mosėdį, Šates, pro Kalvariją

nutraukęs link Telšių.

O kitą sykį

plačiai kalbėta, kad girdi, jau grįžęs

ir kad parnešęs „Būdą“, „Abėcėlę“,

„Ugnies knygelę“ ir maišelį sėklų,

ir kad kažkur dabartės prie Papilės

jis vaikšto pavenčiais ir sėja girią.

Nelengvas darbas, brač!

O Vilniuj vėlgi

būk matę jį prie Universiteto

ant laiptų sėdint. Sako, nusiavęs

ir apavą iškratęs – ak, ar girdit –

pakrikštydamas Lietuvos žeme

tą Pažinimo Medį, ant šaknų jo

užpildamas gyvybės.

Anava,

ar tiki ne Dauklantas? Nubėk, vaikeli,

įduok jam kokį žodį, kol dar turim.“

„Seneliai Jokūbas Daukantas ir Marijona Kalvaitė-Daukantienė. Tėvas Jurgis (gimęs 1759 IV 22 ir miręs apie 1820 ar net 1837 m.) – eigulys. Motina Kotryna Odinaitė (gimusi 1757 m. ir mirusi 1847 m.). Pirmą kartą buvo ištekėjusi už Stanislovo Jaušiaus, o šiam mirus, už Jurgio Daukanto. 1794 m. sukilimo metu ji su vyru dalyvavo 1795 m. kautynėse su rusais ties Liepojumi. Gyveno Kalviuose, palaidota Lenkimuose. Daukantai nebuvo bajorai, bet laisvieji valstiečiai. Tačiau, eidamas universitetą, kuriame diplomui gauti buvo privaloma įrodyti savo bajorystę, Simonas Daukantas pats pasigamino atitinkamus bajoriškus diplomus, kuriuos 1820 VIII 24/ IX 5 patvirtino Vilniaus gubernijos bajorų maršalka Mykolas Romeris su apskrities bajorų atstovais. Nors 1835 m. Petrapilio heroldija ir atsisakė patvirtinti tiek Simono, tiek ir jo brolio Aleksandro bajorystę, tačiau Daukanto tarnybiniame lape jis žymimas kilusiu iš bajorų“.

1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (Skuodo valsčius) gimė Simonas Daukantas, pirmasis lietuviškai (žemaitiškai) rašęs Lietuvos istorikas. 1808 – 1814 m. Simonas ėjo mokslus Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje. Jau Kalvarijoje besimokydamas, jis pradeda domėtis tautosakos rinkimu, ir iš to laiko yra išlikęs jo pirmasis rankraštis. „Prižodey surinkti metuose pona 1813“. Šis Šis pirmas raštas vos dvidešimties metų jaunuolio rodo jame buvus polinkį domėtis liaudies žodine kūryba, kurios dideliu mylėtoju jis paliks per visą gyvenimą. Ypač daug jo galvoje buvo susikrovę liaudies priežodžių bei patarlių, kurias jis berte bėrė istorijos veikaluose:

„Sveiks Ringaude, mūsų tėve!

Sveiks Mindauge, karaliūnas!

Garbę jūsų skelbink, Dieve,

Kuri linksmin mumis nūnai...

Sveiks būk, senas Gediminai!

Sveiks, Algirde galingiausias!

Sveiks, Kęstuti minėtinas,

Iš žemaičių kuo stipriausias!“.

Tuo pačiu laiku, kada jis pabaigė mokyklą, mirus jo rėmėjui kunigui Lopacinskui, ir norėdamas tęsti mokslą (keturklasė Kalvarijos mokykla dar nesuteikdavo teisių stoti į universitetą), pėsčias, teturėdamas kišenėje kelis rublius, dvidešimtmetis jaunuolis pasiekė Vilnių ir čia stojo į gimnaziją, kur 1814-1816 m. išėjo trūkstamas dvi klases. 1816 m. stojo į universitetą, į literatūros fakultetą, kuriame studijavo dvejus metus. Jo kurso draugai buvo Adomas Mickevičius, Jonas Jažovskis, Tomas Zanas, Juozas Čiulda ir kiti. 1818-1823 m. lankė moralinių ir politinių mokslų fakultetą. Kartu su juo studijavo ir žemaičiai Dobševičius, Čiulda, M. Hriškevičius ir kt. Du mokslai patraukė Daukantą – klasika ir istorija. Abu mokslai atitiko tuometinę dvasią ir abu Vilniuje buvo puoselėjami. Klasikinius mokslus dėstė iš Dancingo kilęs profesorius Grodeksas, kurio seminare randamas ir Daukantas. Jis, studijuodamas klasiką, buvo paliestas tuometinės neoklasicizmo srovės, reikšmingos to laiko literatūroje. Tos srovės įtaka itin žymi jo istorijos veikaluose, kur senieji Lietuvos istorijos laikai pinti su graikų ir romėnų senove. Daugiau nei klasika traukė Daukanto dėmesį istorija. Ypač du Vilniaus istorikai bus paveikę Daukantą: J. Lelevelis ir I. Z. Onacevičius. Pirmas buvo ryškus modernios liberalinės, net demokratinės mokyklos atstovas ir kreipė daugiausiai dėmesio į grupių bei tautų buitį. Jo paskaitos gražiai derinosi su demokratiniais bei tautiniais sąjūdžiais ir todėl buvo patrauklios. Lelevelio pasiklausyti telkdavosi ne tik studentija, bet ir šiaip visuomenė. Tačiau Daukantas nebus jo per daug paveiktas. Mat jo svajingam ir jausmingam būdui ne visai tiko Lelevelio gan griežtas ir blaivus kritiškumas. Šis istorikas, Unitų dvasiškio sūnus, gimęs Liaučiuje. Ten jis buvo paveiktas vakarietiškos romantinės srovės, o Vilniaus universitete dėstė istoriją. Kaip tikras romantikas, nepaisant didelio kritiškumo, jis mokėjo dėstyti didžiai iškalbingai, jausmingai su entuziazmu ir tuo žavėjo klausytojus. Jautriam Daukantui gražiai tiko Onacevičiaus dėstymo būdas, ir jis pritapo prie jo. Šio profesoriaus įtakoje jis paliko iki jo mirties ir abu gyvendami Petrapilyje artimai bendradarbiavo. Apie tai liudija Daukanto laiškai T. Narbutui, išleisti prof. A. Janulaičio kadaise ėjusiame žurnale „Mūsų senovė“.

Dar studentaudamas Daukantas ėmėsi rašyti pirmą Lietuvos istoriją, kuri dabar žinoma „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ vardu. Ši istorija, nuo kurios galima pradėti kalbą apie Daukanto istorinius darbus, pradžioje tebuvo žinoma jo kai kuriems artimiesiems ir vėliau dingo. Jos rankraštis atrastas 1922 m. Verpių dvaro savininko Platerio knygyne ir 1929 m. brolių Biržiškių išspausdintas.

Trečias jo didelis vadovas ir autoritetas, kurį jis dažnai cituoja ar jo mintis atpasakoja, buvo A. Kotzebue. Paties Kotzebue prisipažinimu, jis buvęs „priešas vienuoliškos tironijos ir prietarų. Šiuo atveju jis ir tapo mūsų Daukantui mokytoju. Ne ką kitą, kaip Kotzebue įsiskaitęs jis galėjo „Darbų“ prakalboje parašyti šiuos žodžius: „Ne vienas skaitytojas, skaitydamas mano raštus, rūgos, jog aš anuose lietuvius ir žemaičius daugelyje vietų giriu, o darbus ir karus krikščionių peikiu kaip neteisingai daromus... Aš tam nekaltas, jei krikščionys tų amžių buvo užmiršę tą prisakymą Viešpaties Išganytojo: „Mylėk artimą savo, kaip patsai save. Sekdamas teisybę, mano rašte turėjau taip sakyti, kaip senovės raštuose radau. Jei kuris nenori tikėti, gali ir veizėti, aš parodžiau, iš kur anuos išrašiau“. Čia jo minimi „anie raštai“ ir bus daugiausiai iš Kotzebue imtos citatos ar jo minčių atpasakojimas.

Pats Daukantas nesipuikavo savo tuo pirmu darbu. Jis nesidėjo mokslininku, kaip rodo jo pasisakymai: „Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bobučių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka“.

Tačiau šiame kukliame rašte išryškėjo jo pagrindinė linija, kuriai jis liks ištikimas visą gyvenimą, būtent, pagonių lietuvių idealizavimas ir jų laisvo ir laimingo gyvenimo iškalbingas liaupsinimas.

Daukantas pabuvojo pusmetį Karaliaučiuje, kur nuvyko po universitetinių studijų (1825 m.). Čia tuo metu, romantizmo įtakoje, kilo susidomėjimas Ordino istorija ir iš Tiuringijos atvykęs J. Voigtas buvo pradėjęs rašyti didelį jam skirtą veikalą. Voigto „Geschiehte Preussens“, kurios pirmas tomas išėjo 1827 m., buvo Daukantui svarbiu vadovu jo darbuose. Galimas daiktas, kad jau šiuo metu jam kilo mintis rašyti plačią Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties. Jis rašė ją ilgus metus. Tuo būdu atsirado jo Istorija Žemaitiška, kurios spausdinimu visą gyvenimą nesėkmingai rūpinosi.

S. Daukantas 1825 m. išvažiavo į Rygą, gavęs ten raštinės darbo. Latvijoje būdamas, jis rinko medžiagą Lietuvos istorijai. Lankydamasis Lietuvoje, pats užrašinėjo ir kitus ragino užrašinėti tautosaką. Nuo 1835 m. jis persikėlė dirbti į Peterburgą. Čia galėjo prieiti prie Lietuvos Metrikos ir toliau rinkti medžiagą savo istoriniams veikalams. Visą savo buvimo svetur laiką jis susirašinėjo su literatūrinio ir kultūrinio lietuvių visuomenės gyvenimo veikėjais: su botaniku J. Pabrėža, vyskupu M. Valančiumi, tautosakos rinkėju Moigiu, istoriku T. Narbutu ir kt. Per kai kuriuos iš jų S. Daukantas platino savo leidžiamas knygas. Peterburge S. Daukantas parašė visus savo svarbiausius istorinius, tautosakinius darbus, išleido mokykloms vadovėlius. Visą tai jis pajėgė padaryti vienas, daugiausia savo paties lėšomis.

1850 metais, sveikatai pairus, o gal ir dėl kitų priežasčių, M. Valančius kviečiamas, S. Daukantas išsirengia atgal į savo gimtąjį kraštą. Sakoma, kad vyskupo Valančiaus pažadas išspausdinti „Istoriją žemaitišką“ paviliojo S. Daukantą vykti į Varnius. Kaip matyt iš paties Valančiaus užrašų, jis mokėjo S. Daukantui po 22 rublius per mėnesį, o S. Daukantas turėjo už tai mokyti vyskupą vokiškai, skaityti apakusiems kunigams, vykti į parapijas skundų prieš kunigus tikrinti, taisyti kunigų atsiunčiamus rankraščius ir t.t.

Nesulaukdamas didžiosios istorijos spausdinimo, Daukantas parašė jos santrauką „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1849 – 1950). O „Istoriją žemaitišką“ pirmą kartą išspausdino Paukščio leistoji „Vienybė“, pirma spausdinusi per laikraštį ištisus penkerius metus ir paskui atskirai dviem tomais (1893 ir 1897 m.). Šis leidimas palieka vienintelis iki šių laikų. Dėl skirtingo būdo ir pažiūrų tarp Daukanto ir Valančiaus pradėjo kilti nesusipratimai, ir jau 1852 m. Daukantas, susipykęs su Valančiumi, buvo iš Varnių išvykęs, tačiau, Valančiaus įprašytas, vėl grįžo, bet jau 1855 m. visiškai paliko Varnius. Vėliau tik retkarčiais vienu kitu reikalu juos aplankydavo (1860-61 m.). 1858 m. su Akelaičiu keliavo po Žemaitiją: aplankė Lauryną vambutą ir savo seserį Kauneckienę.

1961 10 14/26 jis apsigyveno Papilėje, pas kleboną Igną Vaišvilą (1809-1894 02 14/26). Malšinant 1863 metų sukilimą buvo suimtas jo globėjas Vaišvilas ir jo bičiulis Kantrimas (mirė 1864 m. Šiaulių kalėjime). 1864 m. Vaišvila grįžo ir 1864 m. lapkričio mėn. 24 d. Daukantas ant jo rankų mirė. Palaidotas lapkričio 26 d. lydint neva trims moterims, vienam kaimiečiui ir dviem seniams. 1884 m. Vaišvila ant jo kapo padėjo paminklinį akmenį su įrašu: „Ateivi, minėk sau, jog čionai palaidotas Simonas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų, rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą it vargo pelė be paliaubos trūsėjo vienutinai žemaitiškai rašyti dėlei naudos Vientaučių. Gimė 1793 m. spalio mėn. 28 d. Mirė 1864 m. lapkričio mėn. 24 d. Viešpatie, duok jam amžiną atilsį. Šį akmenį užrito palaidojęs Papilės klebonas Vaišvilas“. Vaišvila šį akmenį su įrašu buvo atgabenęs iš Rygos. Jau nepriklausomybės laikais virš akmens buvo pastatytas buvusio knygnešio A. Raudonio sukurtas paminklas. Teigiama, jog jau 1924 m. buvo sudarytas komitetas Daukanto paminklui pastatyti Papilėje. Šį paminkilą sukūrė skulptorius Vincas Grybas, paminklas buvo atidengtas papilės prekyvietės aikštėje 1930.IX.1., bet 1939. VII.17 ištikusi smarki audra jį smarkiai apdaužė (vėliau restauruotas). Daukanto atvaizdą 1850 m. piešė Vilniaus lietuvis, tapytojas Žienkavičius, Petrapilyje. Daug vėliau jį surado J. Tumas-Vaižganytas Ketūnuose, pas Jokūbauskius. O pridėtas prie 1898 m. išleistos „medžiagos Daukanto Biografijai“ atvaizdas 1893 m. buvo pieštas A. Ratkaus iš gyventojų pasakojimų.

S. Daukanto epitafija yra Šv. Jono bežnyčioje Vilniuje (skulptorius G. Jokūbonis).

Plačiau apie skulptorių V. Grybą ir S. Daukanto paminklą Papilėje, paneigiant K. Borutos „Dokumentinę apysaką“, aprašo mūsų kraštietis, viekšniškis Mykolas Biržiška straipsnyje „Falsifikuoti dokumentai“.

Apie S. Daukantą – liaudies švietėją, istoriką, rašytoją, tautosakos rinkėją ir propaguotoją, apie jo kūrybos vietą tautos kultūroje pasakoja kuklus memorialinis muziejus, 1986 m. įrengtas buvusiame klebonijos pastate, kuriame paskutiniais savo gyvenimo metais glaudėsi šis mokslo švyturys. S. Daukanto vardu pavadinta vidurinė mokykla. Vilniaus Jaunimo teatras 1985 metais pastatė poeto Justino Marcinkevičiaus dramą „Daukantas“. Pirmosios, gimtąją kalba parašytos Lietuvos istorijos autorius, kurio gyvenimą ir veiklą jau seniai gaubia romantinė nacionalinio didvyrio aureolė, be abejo, buvo pati tinkamiausia figūra dramaturgo sumanymui įkūnyti. Dramos sėkmę lėmė tai, kad jos autorius siekė išreikšti vidinę charakterio tiesą, perteikti jo intensyvaus dvasinio gyvenimo motyvus ir priežastis. Spektaklyje buvo akcentuojama kovotojo psichologija ir etika, atveriama kultūros veikėjo prigimtis, pasišventėlio entuziazmas, kilnūs troškimai ir skausmas. Autoriaus pasirinkta chronologiška veikimo tėkmė, apimanti kelis Daukanto gyvenimo dešimtmečius, atrodo, turėjo šį uždavinį dar labiau pasunkinti. Viena scenelė iš dramos: antai budi Daukantas prie sužeisto sukilėlio lovos. Tyliai įeina į kambarį moteris su marška rankose. Užsimezga lyg ir buitinis dialogas, susijęs su konkrečia situacija, tačiau iš tikrųjų tai įtemptas herojaus budėjimas prie sergančios Lietuvos, meditacija apie jos likimą, gyvenimo prasmę.

„Daukantas... Juk žmogui dirbau. Atrodo: į tuštumą viskas. Lyg į tamsą šaukiau, kur niekas neatsiliepia. Ar išgirdo kas mano balsą, ar mano rūpestį kas pajuto, ar pastangas mano suprato? Aš nesakau: ar įvertino? Ar suprato, klausiu“.

„Praėjo gyvenimas per mane kaip su kirviu: iškrito, išlaužė, ištrypė. Plynė per sielą – nuo lopšio iki karsto“.

Pagrindinis vaidmens atlikėjas aktorius Vladas Bagdonas. Jo kuriamo herojaus vidinis gyvenimas nepaprastai intensyvus ir komplikuotas, į tragiškas aklavietes bloškiamas, geliančio skausmo pervertas, tačiau ir poetiško gėrio sklidimas, moralinės jėgos kupinas, kurio įtaigą ir prasmę turėtų pajusti kiekvienas etinėmis mūsų laikų problemomis besidomintis žiūrovas ir skaitytojas.

Norintiems daugiau sužinoti apie S. Daukantą, galite paskaityti istorijos mokslų daktaro V. Merkio istorinę apybraižą „Simonas Daukantas“. Pasitelkus naujų archyvinių duomenų, lengva forma rašoma apie S. Daukanto kelią į aukštąjį mokslą, jo tarnybą, bendravimą su lenkų, rusų, lietuvių kultūros veikėjais. Gilinamasi į jo istorijos, tautosakos ir kitus darbus, aptariama jų reikšmė lietuvių kultūrai.

S. Daukantui tautosaka buvo ne įdomi egzotika, kaip ne vienam romantikui, o vaikystės ir jaunystės kultūrinės aplinkos dalis. Betarpiški įspūdžiai, kurios jis turėjo patirti girdėdamas natūraliai skambančias žemaičių dainas, pasakojamąją tautosaką. Tokius įspūdžius, susijusius su pasakų sekimu Žemaitijoje, įžiūrime, pavyzdžiui, „Pasakų Fedro“ pratarmėje (1824 m.), kur Daukantas sakė: „Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasakoti ir jomis mokyti savo jaunuomenę“. Fedro pasakėčių lietuviškas leidimas, ypač jo pratarmė, turėjo paskatinti lietuvių pasakų rinkimą. Daukantas pageidavo, „idant rastųsi koksai vyras, kaip rados senovėj Ezopas, pas rymionis Fedras, kurie surašė pasakas savo tautos, kursai brūzdamas tarp žmonių mūsų tautos, surašytų jų pasakas, po Lietuvos svietą nuo kalnėnų ir žemaičių pasakojimas“.

Tautosakoje S. Daukantas įžiūrėjo liaudies pasaulėjautos bruožus, suvokė, kad reikia išsaugoti savo meto folklorą ateities kartoms. Liaudiškų pasakų kompozicijos elementų daug „Pasakų masių“ tekstuose. Bene labiausia krinta į akis pastovi pasakų pradžios frazė „kitą kartą gyveno (buvo)“. O žemaičių pasakos, bent jau tose apylinkėse, kuriose „Pasakos masių“ surinktos XIX a. pirmoje pusėje, būdavo pradedamos nurodant laiko dimensiją. Rinkinyje gana daug lietuviams būdingais siužetais sekamų pasakų. Tarp – jų nemaža chrestomatinių, iš liaudies tradicijos į populiarius pasakų leidinius, patekusių siužetų. Tai pasakytina apie „Eglės žalčių karalienės“ savitą atmainą, apie guvaus vagies, katinėlio ir gaidelio, turtingo ir vargšo brolių motyvais pasektas pasakas, apie daugelį kitų rinkinio tekstų. Lyginant „Pasakose masių“ randamus variantus su vėliau užrašytais, galima kalbėti apie pastovias, matyt, iš tolimų feodalizmo laikų atėjusias ir iki pastarojo meto folklore išlikusias pasakų sekimo tradicijas.

Penkiolika oracijų, kurios taip pat iš dalies priklauso pasakojamajai tautosakai, išliko pagrindiniame Daukanto dainų rinkinyje. Dvylika tekstų – vestuvinės oracijos, sakomos skirtingų apeigų metu, du – išnešant numirėlį iš namų sakomos kalbos. Ypač meniški abu piršlio korimo dekretai, pilni sąmojo, humoristinis pasakojimas apie piršlio išspyrimą iš kelmo, piršlio melagysčių išskaičiavimas. Kitos vestuvinės oracijos labiau paveiktos religinių tekstų. Yra surinktų dainų ir kitomis temomis – „Darbo dainos“, „Šeimos dainos“, „Jaunimo ir meilės dainos“, „Karinės – istorinės dainos“, „Vaišiu dainos“, „Dainos apie gamtą“, literatūrinės kilmės dainos ir eilėraščiai. Iš smulkiosios tautosakos daugiausia Daukanto rinkiniuose yra patarlių, priežodžių, mįslių. Visos Daukanto rinkinių mįsles – gerai užrašyti tradicinių liaudies mįslių variantai. Jų tekstai – vieni iš pirmųjų lietuviškų šio tautosakos žanro pavyzdžių. Kiekvienas skaitytojas ras Daukanto rinkiniuose įdomių siužetų, motyvų, turinio ir formos detalių, patirs estetinį pasitenkinimą.

Apmetus trumpu žvilgsniu Daukanto istorinius kūrinius, pravartu paryškinti kai kurias vedamąsias idėjas jo istoriografijoje. Daukanto istoriniuose veikalų pagrindinis tikslas – parodyti lietuvių tautos didybę praeityje. Štai jo „Darbuose“ skaitome: „Kiekvienas, sakau, neatsidyvys, jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, latviai, turėję pažines su kariginėčiais, kariavę daugiau nei 300 metų kruvinai su gotais, valdę ant galo 14 metų pačią Romą, buveinę pasaulio, šiandiena patys tapo svetimųjų valdomi ir visų neapveiziami“.

Antra dominuojanti idėja jo istorijoje yra senųjų lietuvių laisvė. Senovės lietuviai, latviai ūkininkavo, pasiimdavo iš niekam nepriklausomos žemės kiek tinkami. Jie kūrėsi sau atskirai sodybas, kad ir netoli vienas nuo kito. Kaip jie buvo laisvi, taip jie ir buvo lygūs. Šiame veikale jis aprašo, kokias skriaudas gavo patirti senovės lietuviai iš juos tarimai apkrikštyti norėjusių vokiečių riterių, kurie veržėsi į Lietuvą, ugnimi ir kardu siaubdami jos žemę, žudydami žmones, pavergdami ir plėšdami jos gyventojus. Jis aprašo nepalaužiamą senovės lietuvių pasiryžimą ligi paskutinio kraujo lašo ginti krašto laisvę: „Drąsiai ir narsiai senieji lietuviai žemaičiai stojo namų savo ginti prieš savo neprietelius krikščionis, kurie apsimetę Cyčyną vieros norėjo jiems brangią jų liuosybę išplėšti, išnaikinti kardu pagonis ketėjo, nemindami ant to, jog anie lygūs jiems žmonės buvo, laimingą jų kraštą krauju nekaltų suliejo, o ašarose ir varguose paskandino. Kaipo krikščionys apkalę į amžiną vergystę lečius (latvius), kreivius, prūsus, kuržemius dyko dar dieną ir naktį lietuvius, žemaičius apvergti, kurių negalėdami niekaip paveikti, javus, trobas degino, gyvulius tąsojo, o sugautuosius žmones pagonis lietuvius ir žemaičius, vienus gyvus į arklio uodegą įrišę tąsiojo, kitais it gyvuliais laukus arė, dėl to vien, jog anie nenorėjo apsikrikštyti ir krikščionims vergauti. Bet juo krikščionys didžiau novijo ir žaimojos iš jų, juo pagonys tampresniais tapo; ne kartą sakau, lietuviai, žemaičiai, įsirėžę ant pelenų namų graudino tūkstančiais savo neprietelių krikščionių ir geriau velijos liuosais irose (griuvėsiuose) savo tėvainės užsirausti, niekaip jiems per mažius vergauti.“

Daukantas norėjo matyti savo tautą kultūringą, prilygstančią kitoms didžiosioms kaimyninėms tautoms. Mokslas galįs labiau iškelti tautą, negu ginklas. Daukantas „Darbų“ pratarmėje ragina šviestis, nes, anot jo, kiekviena giminė „gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu: kaipogi Atėnai ne dėl to vien yra garbinami, jog galybę sutrėmė, bet iškala (mokykla) buvo gudrybės viso svieto“.

Savo istoriniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Daukantas plačiai vartojo tautosaką. Rašydamas „Būdą“, jis rėmėsi taip pat kaimo kultūros faktais. Naudodamasis retrospektyviniu metodu, Daukantas per šią medžiagą pasiekė tolimos senovės laikus: Lietuvos girias senovėje, lietuvių būdą, apdarą, valgį ir gėrimą, darbą ir užsigrūdinimą, vestuvinius lietuvių papročius, karvedžių kovas su kunigų valdžia ir t.t.

Daukantas literatūros ir šaltinių pažinimu bei panaudojimu neatsiliko nuo daugumos kitų Rytų Europos istorikų. Daukanto „Būdas“ taip pat buvo pirmoji lietuvių kultūros istorija. Daugiau kaip šimtmetį tai buvo vienintelė lietuviškai parašyta feodalizmo laikotarpio Lietuvos kultūros istorija.

Daukantas visų pirma buvo istorikas. Jo „Istorija žemaitiška“, nagrinėjanti Lietuvos praeitį tik ligi Liublino unijos savo apimtimi lietuvių istoriografijoje yra nepralenkta ligi šiol. Čia, žinoma, nėra galimybės šiuos Daukanto veikalus išnagrinėti išsamiai. Tam reikia didelės specialios studijos. Norėtųsi atkreipti dėmesį į Daukanto panaudotus šaltinius. Didelės reikšmės jis teikė istorijos šaltiniams. Suradus autentišką S. Daukanto knygų sąrašą, Lietuvių literatūros institute nors truputį susipažinta su jo biblioteka. Daukanto bibliotekos pagrindinė dalis liko Kivyliuose, pas Kauneckus. 1886 m. E. Volteris savo etnografinės kelionės metu su ta bibliotekos dalimi susipažino ir gailėjosi neturėjęs pakankamai laiko jos aptvarkyti. S. Daukanto palikimas jau tada buvęs iš dalies išblaškytas, bet biblioteka dar atrodžiusi turtinga, ypač veikalų iš Lietuvos istorijos ir, E. Volterio manymu, „galinti būti lietuvių tautinio muziejaus pagrindu.“

Surastas Lietuvių literatūros instituto rankraštine paties S. Daukanto ranka surašytas jo turimų knygų katalogas yra pilniausias ir autentiškiausias dokumentas jo bibliotekai pažinti. S. Daukantas buvo plačių ir gilių užsimojimų žmogus, nepaprastai kantrus ir ištvermingas mokslinės medžiagos Lietuvos praeičiai pažinti rinkėjas, mokslo brangintojas, šviesos skleidėjas, norėjęs pakelti liaudies kultūrinį lygį. Knygos buvo jo dėmesio centras, darbo priemonė. Tarp jų jis visą savo amžių praleido. Knyga paryškina jo charakterį, vidinį gyvenimą. Nors Daukanto biblioteka yra nukentėjusi, bet vis dėl to išliko didžioji jos dalis, dalis jos pagrindinių veikalų, kuriais naudojosi S. Daukantas, atkurdamas Lietuvos praeitį, ir kurių fone tenka į jį žiūrėti. Bibliotekos lentynose stovi Strijkovskis, Kojelavičius, Šleceris, Kocebue, karamzinas, Foigtas, Narbutas ir daug kitų autorių, dokumentų rinkinių, senų kronikų, antikinės literatūros veikalai, Daukšos „Postilės“ ir Sirvydo „Punktų sakymų“ pirmieji leidimai, XIX a. pradžios kalbotyros darbai, seni žodynai. S. Daukantas buvo pirmasis, kuris griežtai skyrė lietuvybę nuo lenkybės. Deja, anuomet, „Būdo“ tebuvo išplatinta tik 300 egzempliorių. S. Daukantas, matyt, suprato, kad ko nors pasiekti galima tik siekiant neįmanomo. Ir jis pasiekė. Tautinės stiprybės ieškojimų istorijoje S. Daukantas buvo tikras aušrininkų pirmtakas. Ūkinėmis brošiūromis apie bites, sodus, rūpinimuisi gyvaisiais kaimo reikalais jis buvo artimas varpininkams. Sykiu jis išreiškė ir gilią kaimo katalikiškąją tradiciją, kuria lietuvybę grindė trečiasis tautinio atgimimo sąjūdis – „sargiečiai“. Šitaip S. Daukanto asmenybėje jungėsi tie keliai, kuriais vėliau šakojosi tautinis atgimimas. Jausmas ir vaizduotė viršijo jo protą ir vadovavo jo kūrybai. Suprantama, kodėl jo veikalams trūksta kritiškumo, gilesnio šaltinių bei literatūros nagrinėjimo, istorinės tikrovės vertinimo. Būdamas ne tiek mąstytojas, kiek saugotojas, jis sukūrė istorijas, kur mokslas sumišęs su laisva menininko kūryba. Šių dienų laiko perspektyvoje mes negalime būti tokie kritiški Daukanto veikalams, kaip Valančius. Turime atminti, kad jis ėmėsi rašyti istorijas ne tiek praeičiai pavaizduoti, kiek įkvėpti tėvynainiams tautinės didybės ir savigarbos jausmą. Anuomet paniekintos ir jau kai kieno laikytos nykstančios tautos vaizdas įkvėpė jaunam studentui mintį parodyti tautiečiams, kad jie nėra jau tokie beverčiai, kokiais laikomi. Tuo pragmatiniu tikslu Daukantas nuo pat pradžių tapo brangus lietuviams ir ne vienam jų pirmomis gimtąją kalba parašytomis istorijomis, žadino tautos meilę. Minėdami orią jo gimimo sukaktį, turime pagerbti jį ne tiek dėl mokslininko, kiek dėl literato nuopelnų. Jo istorijos nėra mūsų praeities tyrinėjimų vadovai. Bet jos lieka kaip ant istorinio pagrindo sukurtos patriotinės literatūros kūriniai. Tad Daukantas tikrai gali būti vadinamas pirmuoju tautiniu lietuvių istoriku. S. Daukanto veikalai rodė žmonėms kelią į šviesą, skleidė gyvenimo praktikai reikalingas žinias, ugdė gimtojo krašto meilę.

Vilnium

iš kalvių

pėsčią mane išragino

Žemaičiai,

taipogi lietuviai.

Jau tąsyk

žinojau jų būdą:

jei prasižiojo,

tai ne be reikalo.

Ir spėriai iškulniavau.

Nuo tos valandos

per visų amželį

nebegirdėjau

nei pempių klyksmo,

nei eglių šniokštimo.

Tik cypavo pelės,

paklydusios tarp foliantų,

tik skersvėjų dantys

zulino,

ėdė sąnarius.

Ištisą pusšimtį metų

archyvų rūsiuos

sąžiningai

kalėjau

už žemaičius

ir už lietuvius.

Nesiekiau garso nėmaž,

draugų,

šeimos neieškojau, -

širdies ir taip neužteko

tautos didybei sukrauti.

O kai šis lobis brangus

ją lygmalai užpildė

ir nebeliko prasmės

alsuot,

aš tyliai, tyliai miriau.

Miriau

kaip norėjau –

savo tautoj

reumato suluošintom rankom

apglėbęs

vyžotas jos kojas.

V. Giedra „Simonas Daukantas“

_____________________________________________

SIGITA SPRAINAITYTĖ (Kamanų valstybinio gamtinio rezervato botanikė, biologė)

Sunku suprasti, kodėl žmonės pusę gyvenimo praleidžia ieškodami sniego žmogaus, kai čia pat, Žemaitijos balose, tyreliuose ir klampynėse, visai šalia mūsų, gyvena Pelkių seniai. Praėjusiame šimtmetyje daug jų išėjo elgetauti, nes daugybė pelkių buvo nusausinta. Kartu sunyko ir galingosios Žemaitijos stiprybė, nes būtent pelkės ir Pelkių seniai kritiniais momentais priglobdavo šią tautą, išgelbėjusią Europą nuo visų įmanomų priešų antpuolių. Nepaisant praradimų, Žemaitija dar turi didelių šlapynių su paslaptingais jų gyventojais. Sutikti Pelkių senį – didelė laimė, nors tai pavyksta tik išrinktiesiems. Ilgainiui tie pasakojimai virsta legendomis, apipinami būtomis ir nebūtomis detalėmis, tada jau sunku atskirti tiesą nuo pramano. Visgi pelkės yra gyvos metraštininkės, todėl tereikia mokėti ištraukti istoriją iš jų atminties klodų.

PELKIŲ SENIO PIRŠLYBOS

Pelkių seniai nūdienos Žemaitijos raistuose tampa vis retesni, bet, laimė, Kamanų pelkėje jų dar liko koks tuzinas – kas gi daugiau saugos ežerokšnius, liūnus ir klampynes! Kaip tikri gamtos vaikai Pelkių seniai yra smalsūs ir vis tyko, ką sučiupti už kojos, todėl naujokams reikia būti ypač atsargiems. Gerai paieškoję, dvylikoje plynių surastume tiek pat Pelkių senių ir vieną Pelkių bobą, nes pačioje didžiausioje klampynėje gyvena pora, užtikrinanti visos populiacijos stabilumą. Likusieji – užkietėję senberniai, kurie galvoja apie vedybas, bet vengia moterų.

Kartą perspektyviausias iš visų viengungių sumanė išsirinkti sau nuotaką. Pačiame nuošaliausiame kimsyne paslėpė vietinės naminukės butelį. Prie starto linijos išsirikiavo visa dešimtis gyvenimo vėtytų ir mėtytų moteriškių, prisirpusiomis spanguolių raudonio nosimis ir įvairių negandų praretintais dantimis. Ta, kuri suras lobį, taps antrąja Kamanų pelkės ponia.

Prasidėjo įspūdingos lenktynės. Jau pirmajame etape į priekį išsiveržė Auksaburnė – garsiausia visų laikų spanguoliautoja, turėjusi alkoholio kvapui jautrų daviklį. Ji ne tik greičiausiai aptiko paslėptą loterijos bilietą, bet ir ištuštino visą pelkių senio bravorą. Kai apgirtusi bandė rasti kelią atgal, ją pasivijo ir pačiame giliausiame akivare nuskandino Pelkių boba, negalėjusi pakęsti jokios moteriškos konkurencijos.

Sako, kad iki šiol per pilnatį galima išgirsti, kaip Auksaburnė velnio lašus skaičiuoja. Jei klampynėje rasi beglobį butelį, tau labai nuskilo, nes kažkur netoliese tupi ir pats Pelkių senis – vis tebelaukia savo išrinktosios...

PELKIŲ SENIS IR SPANGUOLIAUTOJAS

Senovėje, kai žmonės eidavo į spanguoles kaip į atlaidus. Pelkių senio valdos nuo ankstyvo ryto iki sutemų pavirsdavo triukšmingu jomarku. Kartą raisto šeimininką tai išvedė iš kantrybės ir jis sumanė pagąsdinti sijonuotas spanguoliautojas. Apsivilko ilgą odinį švarką ir pasislėpė krūmuose. Vos tik moterys prisirinko pilnus maišus, Pelkių senis šoko iš slėptuvės, ir, atidengęs tai, ką turi geriausio, sušuko:

- Na, mergaitės, kuri pirma?

Moteriškės klykdamos išsilakstė, o Pelkių senis susirinko spanguolių derlių. Uogas pridavė į Akmenės paruošų kontorą ir uždirbo 10 rublių.

Tai nutiko 1947 metais...

... Prisiminęs jaunystės dienas, 2015 metais Pelkių senis nusprendė pakartoti savo pokštą.

Įšoko į spanguoliautojų būrį, tačiau šįkart jį tuojau pat apspito alkanos moterys:

- Oi, koks berniukas! Ateik čia, parodyk, ką turi!

Žado netekęs Pelkių senis pasipustė padus ir prasmego skradžiai pelkėje. Anei potencijos, anei spanguolių...

PELKIŲ SENIS IR VUVUZELA

Pelkių senis buvo didelis futbolo ir krepšinio aistruolius, nors pelkėje šiuo sportu užsiimti gana keblu. Vietoj kamuolio dažniausiai naudodavo skudurų prikimštus spanguoliautojų krepšius ir paspardydavo juos tik tomis vėlyvo rudens dienomis, kuomet šaltukas surakina pelkės paviršių, o sniego iškrinta per gaidžio koją.

Kartą išgirdo, kad tolimoje šalyje, žemiau pusiaujo, kur žmonės vaikšto žemyn galva, renkasi tūkstančiai tokių kaip jis ir visi vaikosi vieną kamuolį. Pelkių senis irgi labai norėjo ten patekti, todėl iš karnų, dilgėlių ir šernų pasisiuvo puikiausius bucus, Pelkių boba jam sudėjo lauktuvių davinėlį ir išleido į platų pasaulį.

Įsėsti į lėktuvą Pelkių seniui nepavyko, nes pareigūnai jį įtarė esant teroristu – labai jau keistas jiems pasirodė jo krepšių turinys. Nors ir nežinojo, ką tas žodis reiškia, Pelkių senis suprato, kad teks nieko nepešus grįžti atgal. Buvo vėlyvas metas, todėl nusprendė pernakvoti artimiausioje elektros skydinėje kartu su kitais likimo draugais. Kai miegas ir lipnus skystis užspaudė akis, Pelkių senis pajuto besėdįs ant didelio plokščio lyg Užgavėnių stalas kalno, miestas driekėsi jam po kojomis, o aplinkui plytėjo dviejų vandenynų toliai. Gatvėmis į futbolo stadioną plaukė margaspalvė minia – su būgnais, dūdelėmis ir vėliavomis, o užvis labiausiai triukšmavo vuvuzelų turėtojai. Pelkių senis griūdamas puolė nuo kalno, net suplėšė savo išeiginius treningus, paskubomis iš gatvės prekeivio nupirko plyšaujančią triūbą ir kad ims pūsti...

Pabudo nuo šalčio. Suprato besėdįs toje pat skydinėje, tik kišenėse švilpavo vėjai, kurie per naktį išpūtė piniginę, telefoną ir dokumentus. Nebebuvo ir nuostabiųjų bucų iš karnų, dilgėlių ir šerių.

- Ot, rupūžės! Kad žebenkštis jiems akis išlaižytų! – sodriai nusikeikė Pelkių senis supratęs, kad atgal teks pareiti basam ir pėsčiomis. Autostopu grįžtančio nelaimėlio pasigailėjo vietinis verslininkas Čepas, kuris buvo ką tik gavęs vuvuzelų siuntą iš Pietų Afrikos ir, išklausęs jo istorijos, mielaširdingai padovanojo vieną instrumentą. Pas savo moterį Pelkių senis grįžo tuščiomis kišenėmis, bet išdidus – kas dabar galėtų įrodyti, kad jis nebuvo futbolo aistrų sūkuryje! Tyliais vakarais, leisdamas per rankas taikos pypkę, jis kitiems pelkių seniams pasakoja apie nuostabų užjūrio miestą, kur tamsaus gymio moterys dengia veidus, o kitos vaikšto beveik nuogomis krūtinėmis, kur gyvena akiniuoti pingvinai ir mėlyniagalviai driežai, o stadionai dūzgia nuo įsiaudrinusios minios triukšmo. Kad pasakojimas būtų įtaigesnis, Pelkių senis išsitraukia vuvuzelą ir užtriūbija, tada nuščiūva visa, kas dar krutėjo. Gyvūnų apskaitas vykdantis biologas savo žurnale fiksuoja naują retenybę – didysis baublys arba užklydęs stumbras...

PELKIŲ SENIS MOKLSO PASAULYJE

Amžių sandūroje Lietuvos pelkėse papūtė nauji vėjai. Užuot sausinę ir masiškai vertę pelkes bulvių ir kukurūzų laukais, lietuviai suskato atkūrinėti apdžiūvusias šlapynes ir Pelkių senių nuosavybės teises. Prieš masinį tvaną raistus ir juos supančias kimsuotas girias lankė būriai vyrų ir moterų – pasišventusių mokslininkų su slankmačiais, užrašų knygutėmis ir visada paruoštomis fotokameromis rankose. Jie matavo, skaičiavo, rinko ir projektavo, aplinkoje tvyrojo didžių pasikeitimų dvasia.

Jos įkvėptas, Pelkių senis nutarė pats įsileisti į mokslininkų gretas taip spartindamas savo gimtųjų namų atkūrimą. Pasiėmęs užrašų knygutę ir rašiklį, Pelkių senis įšoko į aulinius batus ir patraukė artimiausion pelkaitėn. Galvodamas apie kilnų tikslą, karštą dieną prie guminių batų jis priderino puošniausias turimas trumpikes ir taip nei nuogas, nei apsirengęs ėmėsi darbo. Kai visos samanos, gyvatės ir žirgelių lervos buvo suskaičiuotos iki paskutinio vieneto, Pelkių senis išlipo artimiausioje sodyboje paprašyti puodelio šalto vandens. Užsimiršęs, kad yra visai nuogas, jis ėmė iš užpakalio artintis prie dailios daržą ravėjusios merginos. Jos motina, iš tolo stebėjusi šią situaciją, iš visų jėgų sušuko savo dukrai:

- Bėk! ! !

Moterų išgąstis persidavė ir pačiam Pelkių seniui, susivokusiam, jog prieš dvi gražias moteris jis stovi tik su trumpikėmis ir auliniais batais. Rankoje laikoma užrašų knygelė su ypač svarbių augalų ir gyvūnų sąrašais galėjo pridengti ne daugiau nei varnalėšos lapas, todėl Pelkių senis kiek įkabindamas pasileido bėgti atgal į pelkę. Vejamas minčių apie piktus šunis ir dorovės sergėtojus, lengviau atsikvėpė tik giliausiame kimsyne.

Įvertinęs, kad mokslininko duona sprangi ir neskani, Pelkių senis išsitraukė savo puošniausią kostiumą pasikirpo barzdą ir iškėlė kandidatūrą vietos rinkimuose. Jau trečią kadenciją jis valdo ne tik visas kunigaikštystės pelkes, bet ir tas moteris, kurias taip nepatogiai užklupo. Ir kas galėtų patikėti, kad kelias į šiltą kunigaikščio sostą bei Užpelkių gražuolių širdis veda per pačią klampiausią pelkę?.. Perspektyvus jaunikis – lyg laiku nepabučiuotas varlinas: tik vienas iš dešimties tūkstančių pavirsta princu.

IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS „KAMANOS“

Teksto autoriai: Sigita Sprainaitytė, Irmantas Jašinskas

Pelkė – tai ne vandens telkinys ir ne sausuma. Tarpininkais tarp vandens ir žemės stichijų čia yra durpes formuojančios samanos – kiminai. Savo baltosiose ląstelėse kiminai kaupia vandenį, nors ir neturi jokių šaknų, bet jų stiebas ir lapai apdovanoti didžiule siurbiamąja galia. Aukštapelkę jie dengia labai tankiu, kompaktišku kilimu, kuris vasarą nusidažo įvairiomis spalvomis. Įvairovė geriausiai matyti ant jaunų, besiformuojančių kimsų, kurių papėdėje, kur daugiausia drėgmės, auga žali smailiašakiai, kiek aukščiau – liekniniai, o kimso viršūnėje – ryškiai raudoni ir stambūs Magelano kiminai. Senesnius ir aukštesnius kupstus formuoja rudieji kiminai. Sukurta palankia aplinka jie dalijasi su kitais augalais: žaliosiomis samanomis gegužliniais bei vietinių žmonių Kamanų braškėmis vadinamomis tekšėmis. Rudenėjant išnyksta kiminų spalvų žaismas, tačiau pavasarį jie vėl nubunda ir kopia aukštyn, formuodami aukštapelkės kauburį. Apatinės jų dalys atgula į durpes. Kiminai geba paslėpti ir ateities kartoms išsaugoti istorinių įvykių daiktinius įrodymus, nes durpėse nėra deguonies ir čia nugrimzdę daiktai patikimai užkonservuojami. Atėjus sausrai, dalį vandens kimininės samanos grąžina į atmosferą ir atiduoda upėms, tik kiek kitokį nei gavo – išvalytą. Išsaugotos pelkės sumažina tiek potvynių, tiek sausrų pavojų, atlieka natūralių vandens filtrų vaidmenį.

<...>

Mažesnieji pelkėje pabirę vandenų karoliukai – tai ežerokšniai ir klampynių akys. Ežerokšniai yra gerokai jaunesni už senąjį ežerą, o užaugo jie kartu su kiminais ir atviromis akimis atsivėrė pelkės paskandintų gūbrių viršūnėse. Gražiausi ir arčiau prieiti viliojantys ežerokšniai dažnai apsupti sunkiai įžengiamų klampynių. Liūnai atkovoja plotus nuo vandens – kiminai užtraukia neseniai buvusį atvirą vandenį, o pelkinių liūnsargių šaknys nuneria dar tvirtesnį tinklą. Liūnsargės vadinamos gražiu tvanių vardu, tačiau jos veikiau yra liūnų naikintojos negu sergėtojos. Ežerokšniai ir akys tundros peizažui suteikia gyvumo ir kitokių spalvų. Vasarą didesni vandens telkiniai pražysta baltais vandens lelijų ir geltonais lūgnių žiedais. Vandens lelijos ežerokšniams davė Nimfėjų vardą, nes čia šių puošnių vandens augalų yra daugiausia. Gražiausias metas vidurvasarį, bet patekti į pelkės širdį atkakliai trukdo apypelkio miškuose tuo metu karaliaujantys uodai, o vos išėjus į raistą, - nė per žingsnį neatsitraukiantis bimbalų debesėlis. Įspūdį sustiprina kas žingsnis draugiški, meiliai stiprūs, neužmirštami pelkės apkabinimai nuo pėdų iki kelių, vienoda rusva pelkės spalva ir ištikima vienatvės palydovė tyla.

Jei pavyksta nugalėti visas baimes, verta aplankyti ir daugiau ežerokšnių. Salų ežerėlis – pats išraiškingiausias. Tik jam vienam nepašykštėta įmantriai vingiuotų krantų, mažų pusiasalių ir salų. Gamtai išmonės ir kūrybinės galios netrūksta! Skendenio ežerėliu vardą davė taip pat augalai, o ne skenduolis, nors taip gal labiau patiktų baisias istorijas mėgstantiems smalsuoliams. Apsuptas gimininių liūnų, keturis berželius saloje augina Berželių ežerėlis. Kiti mažesni ežerokšniai pavadinimų neturi, bet tai nereiškia, kad jie yra ne tokie įdomūs. Visi jie skiriasi savo forma – vieni taisyklingai apskriti, kiti – pailgi ir raityti, tarytum milžiniškos kirmėlės.

Pelkės plynes dabina šiek tiek daugiau kaip šimtas ežerokšnių. Jų skaičius priklauso nuo klampynių amžiaus. Ištisomis duburių ir ežerokšnių virtinėmis puošiasi Didžioji, Berželių ir Vidurio klampynės. Plynes jie saugo išsirikiavę dideliu lanku ir sudaro nepraeinamą vandens užtvarą. Už jos vandeningos praplaišios mainosi su dideliais kupstais, apaugusiais gailių ir viržių kepurėmis, neaukštomis pušaitėmis. Tokie pailgi kupstai vadinami rumbėmis. Tai tarsi pelkės raukšlės, atsiradusios per Tūkstančius metų, kintant jos paviršiui. Rumbių ir praplaišų kompleksai „uždaro“ klampynes, už jų prasideda tankiais krūmokšniais ir gana aukštomis pušimis apaugęs raistas. Tai išskirtinis kamanų aukštapelkės bruožas.

<...>

Iškritus pirmajam sniegui, mišką įmantriausiais raštais išpaišo pėdutės ir brydės. Tada galima suskaičiuoti visus girios gyventojus. Šernai, kurie laikosi bandomis, išmina plačius takus ir po savo buvimo ilgam palieka aštrų kvapą. Lengviau išsiaiškinti, kiek elnių ar briedžių prabėgta, - klajodami nedideliais būreliais, jie dažniausiai netaiko į tą patį taką. Visi skuba miško pakraštį, į laukus, kur skabo jaunas krūmų šakeles ar kapsto sniegą, ieškodami sultingesnių žolynų. Jei pūga neužpusto, matyti, kur žvėrys naktį ilsėjosi. Stirnaitės mėgsta įsitaisyti ant plikos žemės, todėl visada kruopščiai atsikasa sniegą. Poilsio vietai visai neišrankūs elniai ir briedžiai, o didžiausi patogumų mėgėjai yra šernai, kurie susineša sau guolius iš eglių šakų ar nendrių. Savaime suprantama, tokių karališkų patalų jie nekloja kiekvieną vakarą – guoliu deglieji naudojasi ilgesnį laiką. Žiemą miškas neįprastai tykus, tik kartais išgąsdintas šaižiai ima rėkti didžiausias triukšmadarys kėkštas. Tuo metu jis maitinasi iš savo rudenį sukauptų aruodų. Užsilikusios šermukšnių, putinų, kadagių uogos privilioja tokių pat spalvingų šiaurės sparnuočių – svirbelių, sniegenų, smilginių strazdų. Žiemą kamanose pagausėja plėšriųjų medšarkių, nors vasarą čia peri vos viena kita jų pora. Stori sniego patalai saugo sukrautus augalų žiedpumpurius, kad atėjus pavasariui, gyvybės ratas suktųsi iš naujo.

_________________________________________________

AINA STATKUS (Poetė, Latvijos Respublikos Vadakstes bibliotekos bibliotekininkė)

DIVAS BRĀĻU TAUTAS

Es jūtos bagāta
Man pieder tik daudz.
Darbs man ir
Un draugu pulciņš jauks.
Vadakstes upes krastā
Sapņot man tīk,
Otrā upes krastā
Lietuvieši mīt.
Divas stipras,
Draudzīgas tautas
No senseniem laikiem
Kopā turas.
Vēlētos, lai šis draudzības ugunskurs
Vēl ilgi kuras!
Es jūtos bagāta
Jo man ir draugu daudz.

BIBLIOTERAPIJAS DZEJOJI

Uguns ir pavarda liesma
Nebaidzama dzīves dziesma.
Uguns dedzina un silda
Istabu ar gaismu pilda.

------------------------------------

Zalā liepziedu tēja
Uz galda krūzē
Kā smaržo un kairina tā!
Zalāliepziedu tēja
Smaržo un kūp
Vārdi man dzejā jūk.
Zalā liepziedu tēja.

______________________________________

IRENA VIRŠILIENĖ (Poetė, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė)

VESK, TAKELI, VESK...

Aikštelė. Miško pakraštys.
Ir saulė, taip maloniai šviečia.
Baltas takelis prieš akis,
O gervių klyksmas tolyn kviečia...
Išliks šis miškas atminty,
Takelis baltas, lyg upelis teka.
Vaizdai, matyti palei jį,
Apie Akmenės žemę sakmes seka...
Kamanų pelkę prie akis
Regiu, kaip nupieštą paveikslą dailų.
Lyg kūdikį suvysto paslaptis,
Užuodus aitrų kvapą gailių.
Paklotai samanų minkštų.
Nenuodėmingos tekšės uogelės nokina.
Girtuoklių kuokštai, o prie jų
Prigludę gailiai, aitriu kvapu klaidina.
Takelis veda vis tolyn.
Melsva akim, iš žalumos,
Štai ežeras pažvelgia.
Pliuškenas gulbių poros tik po jį...
Gamtos ramybė įstabi.
Trikdyti ją? Verčiau nereikia...
Geriu tą grožį akimis.
Gamta žmogaus nesudarkyta.
Šis lopinėlis žemės išdidus
Legendom ir sakmėmis apipintas.
Lyg patalai pakloti prieš akis:
Rausvi, žalsvi, geltoni.
Didybė pelkės atveria duris.
Į ją panirti kojom noris.
Šiukštu, tik atsargiai,
Juk pelkių laumės čia gyvena.
Jei pavilios, tai amžinai...
Legendų apie tai girdėt nuo seno.
Balutė tekšt ir jau brendu.
Gyvybės eliksyrą geria kojos.
Tas jausmas neapsakomai saldus.
Greit rinksim spanguolių karolius...
Nerinksiu, ilgabarzdis nesugrįžtų,
Dar pavilios paskui save.
Geriau baltuoju takeliu sugrįšiu,
O paukščiai palydės mane...
Palaukė kvepianti medum
Ir saulė, taip maloniai šviečia...
Gamta kovoja su žmogum,
Jei jos išskirtinumą liečia.
Jei užsimirši, ji – nubaus.
Lyg ant svarstyklių čia padėta:
Gamtos sukurtas grožis
Ir gyvenimas žmogaus...
Tegul to grožio niekas nepaliečia.

SAVA

Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva.
Aš brendu rasotu taku.
Apsisiautus ryto skara,
Kojas vilgo rytinė rasa.
Kam tie batai! Nereikia man jų...
Pamažu, pamažu raudona,
Rieda saulė viršūnėm beržų.
Sava žemė, pieva sava,
Net ir saulė, ošimas beržų.
Aš-joje įaugus visa
Ir be jos gyvent negaliu.
Nesurasiu niekur žiedų,
Nuo kurių, taip svaigtų galva.
Kad ir kiek daug žemėj šalių,
Visada, būsiu ten svetima.
Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva...
Aš laiminga, kad Ją turiu,
Ir jaučiuosi čia – sava.

MANO PIEVA

Vis menu. Pievoj vasara groja,
Kaip drugelis, sukiesi lengva,
Vėjas plaukus švelniai šukuoja,
Tartum saulė, šypsaisi šilta.

Ilgakojė, padūkus, svajoklė,
Į vaikėzą daugiau panaši,
Tik kartūno suknelė išduoda,
Ką po ja, taip droviai slepi.

Akyse, spindi džiaugsmo ugnelė.
Myli tu ir esi mylima...
Pažinau aš tave, žaliaake.
Tu – jaunystė, jaunystė mana...

Gundei, tarsi mylimas žiedas,
Kaip aguona trapi svaiginai,
Lašeliu rasos suspindėjus,
Neįspėjusi, tyliai dingai.

Tavimi pasidžiaugti nespėjau,
Nuskridai su vėju kartu...
Mano pievoj ruduo neprašytas.
Neskraidysiu daugiau drugeliu...

________________________________________

DINORA ZOKAITIENĖ (Poetė)

KELIAS Į TĖVIŠKĘ

Apglėbus ramunes kuždesiu
Labas tėviškės laukams.
Rugiagėlių priskinsiu pilną skraitą.
Aguoną, laukų grafaitę kalbinsiu nuostabią,
O ji, tylom raudoniu mostels
Pasveikindama grįžus tėvonijon.
Čia pat ir žemuogynai seną šilą juosia
Kurs slapsto naktį gilumoj.
Tik tam kurs išsiilgęs – dovana
Girdėt kaip šulinio svirti užgroja.
Matyt, kaip trobesiai susmegę laiko atauduos
Bet dar prišaukiantys pulkus anūkų.
Ir vizgi, koks fasonas tėviškės trobų
Tokių, paveiksluose nerasi.
Prailgsta vieškelis tik į namus,
Į tėviškę trumpėja ko ne pus.

________________________________________

LILIJA SMALAKIENĖ

NETRADICINĖS ERDVĖS ĮKVĖPĖ KŪRYBAI IR UŽAUGINO SPARNUS

Praėjusį penktadienį į rajono Viešąją biblioteką susirinkę žodžio menininkai dalyvavo neįprastame renginyje – kūrybinio rašymo studijose. Taip prasidėjo projekto „ Kūrybinio rašymo “Vasaros akademija” netradicinėse erdvėse Akmenės krašte su Lietuvos rašytojų sąjungos rašytojais” veiklos. Dviejų dienų patirtys skleidėsi emocijomis, šios vertėsi mintimis ir žodžiais, gulančiais į eiles ir dainas. Netrūko jų, kaip ir bendrystės jausmo, džiaugsmo dėl buvimo kartu...
Pristatydama projektą jo sumanytoja ir įgyvendintoja Viešosios bibliotekos direktorė, literatų klubo „Žiemgalija” vadovė Zita Sinkevičienė sakė, kad bibliotekai svarbūs ir mūsų krašto kūrėjai, visada nuoširdžiai sutinkama jų kūryba. Kūrybiškumui skatinti ir skirtas rajono savivaldybės paremtas sumanymas.
Pasveikino Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, rašytojas Darius Rekis, paskatinęs rengiant projektą praplėsti projekto veiklas. Daugelis krašto kūrėjų yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai. Pirmininkė Dalia Milukaitė – Buragienė supažindino su naujais literatų kūrybos almanachais. Į projektą įsijungė ir kaimynai. Padėkos ir sveikinimo žodžius išsakė Aina Statkus - poetė, bibliotekininkė iš Vadakstes bibliotekos (Latvijos Respublika). Andrius Almanis pasidalino mintimis apie kūrybą. Dainavo Kęstutis Krencius.
Kūrybinio rašymo mokymams „430 puslapių! O kur tekstas...“ vadovavo profesionalus rašytojas kraštietis Vidas Morkūnas. Neprailgo pokalbis apie šiuolaikinę ir klasikinę literatūrą, tekstų kūrimą, žodžio galią, lietuvių kalbos likimą. Poetė, gydytoja psichoterepeutė, biblioterapijos asociacijos prezidentė, docentė Jūratė Sučylaitė vedė į kūrėjų vidinį pasaulį. Užsiėmime “Kūrybinis rašymas, poezija, biblioterapija - kelias į vidinį pasaulį” mokytasi pastebėti, atrasti ir išsakyti. Kurta, rašyta, skaityta...
Edukacinėse veiklose dalyvavo Gražina Blinkinienė, Dinora Zokaitienė, Aldona Kriaučiunienė, Dalia Milukaitė – Buragienė, Sigita Sprainaitytė, Kęstutis Krencius, Liucija Jagėlienė, Asta Morkūnienė, Branguolė Šimkūnienė, Zita Sinkevičienė, Darius Rekis. Kamanų valstybiniame rezervate prisijungė dailininkas Antanas Adomaitis.
Projekto partneriai rajono krašto muziejus ir jo filialai. Apsilankymai juose praturtino įspūdžius. Akmenėje Sandra Saliamanienė lydėjo po Akmenės krašto muziejaus ekspozicijas. Papilėje pagerbė Simoną Daukantą, prie paminklo padėjo gėlių, susitiko su Simono Daukanto memorialinio muziejaus vadove Ernesta Šmukštaite. Susipažinę su muziejumi, pasigėrėję Lakštingalų slėniu dovanų gavo po knygos skirtuką su pamokančiais Simono Daukanto surinktais posakiais.
Paragiuose dar spėjo susitikti besiskirstančius dailės plenero dalyvius. Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė, kartu vaikštant parko takeliais ar muziejaus kambariuose, lydėjo seserų rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės biografijos, laiko bei kūrybos labirintais, jų tėvo Nikodemo Ivanausko likimo vingiais. Vidui Morkūnui apsilankymas atgaivino vaikystės prisiminimus. Rašytojui parūpo išsiaiškinti, kuo dvare dirbo jo senelis. Mat jam, vaikui, kadaise pasakojęs apie dvaro gyvenimą.
Vakare Balsiuose žaliam fone šalia Virvytės kūrėjai vakarojo, skaitė kūrybą, klausėsi dainų.
Antrąją kupiną įspūdžių dieną padovanojo viešnagė Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate. Rezervato ekologė, biologė Sigita Sprainaitytė sutiko kūrėjus lankytojų centre. „Patyrėme smagių atrakcijų ir gavome daug, daug žinių”, - džiaugėsi svečiai. Ne vienam tai buvo pirmasis susitikimas su pelke. Todėl kelionė į Kamanas visiškai užbūrė. Oras buvo puikus. Sigita Sprainaitytė ne tik parodė unikalius pelkės ypatumus, dalinosi tautosaka, bet ir supažindino su retais, bet nepakartojamais tekstais. Džiaugėsi radusi Kazio Brunzos 1936 m. išleistą knygą “Botaniko pasaulis” apie mokslininkų tyrinėjimus Kamanose. Skaitė Balio Sruogos vaizdingus pelkės aprašymus bei apie Jono Mažrimuko iš Viekšnių nuotykius. Dalios Sruogaitės knygoje “Atminties archeologija”, sakė Sigita, yra aprašymų apie vietas, kur stabtelėję kūrėjai gėrėjosi ypatingais vaizdais, užrašinėjo savo mintis. Z. Sinkevičienė pristatė Julijos Almanis knygą “Laiškai iš miško“, kitus leidinius.
„Kiek įdomybių mums pripasakojo Sigita! Čia išgirdau skambančią erdvę. Ne ausimis - akimis ir širdimi girdi skambėjimą, geri tylą lyg sulą pavasarį. Jauti kūrybinės dvasios dvelksmą ir iš paties giliausio vidaus plaukte išplaukia gėrėjimosi ir padėkos žodžiai... už prasmingą ekskursiją, už galimybę kurti Kamanų pelkėje, už pažintį...“- taip išvyką įvertino Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ vadovė Adelė Daukantaitė.
Į baigiamąjį renginį Viešojoje bibliotekoje susirinko ne tik kūrėjai, bet ir jų bičiuliai. Rašytoją Vidą Morkūną su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apdovanojimu už kūrybiškiausią 2019 metais išleistą knygą „Pakeleivingos stotys“ pasveikino Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė, mokytoja Aldona Kriaučiunienė paskaitė ištrauką iš rašytojo knygos.
Savo kūryba, įspūdžiais, mintimis pasidalino Vilhelmina Imbrienė, Vidas Morkūnas, Jūratė Sučylaitė, Aina Statkus, Adelė Daukantaitė, Daiva Rudelytė, Andrius Almanis, Rima Almanienė, Aurelija Gerulskienė, Rima Karalienė, Irena Viršilienė.
Veiklas per dvi dienas rikiavusi, pasirūpinusi ne tik dvasiniais, bet ir fiziniais poreikiais - maistu, nakvyne ir transportu, Z. Sinkevičienė sakė , kad, baigus projektą, ruošiamasi išleisti kūrybos literatūrinį-bibliografinį metraštį „Akmenės kraštas kūrybos versmėje“, skirtą Akmenės rajono 70-mečio įkūrimo jubiliejui. Dalyviams padovanojo atminimo suvenyrų.
Netrūko padėkos žodžių renginio organizatoriams. Gimė ir naujų idėjų būsimiems kūrybiniams renginiams. Prie savo projektų prisijungti pakvietė “Vingiorykštės” klubo literatai.
„Gera, kai gali skristi nors ir be sparnų. Pastebėtas, paskatintas, pakviestas... Po šio projekto jaučiausi nuostabiai. ..“ – įspūdžiais iš renginių dalinosi Irena Viršilienė.
2020-07-18
(Vienybė – 2020 liepos 25d. p. 1,5)

Kol kas komentarų nėra

PROJEKTO „KŪRYBINIO RAŠYMO „VASAROS AKADEMIJA“ NETRADICINĖSE ERDVĖSE AKMENĖS KRAŠTE SU LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS RAŠYTOJAIS“, SKIRTO AKMENĖS RAJONO ĮKŪRIMO 70-ČIUI PAMINĖTI LITERATŪRINIS – BIBLIOGRAFINIS METRAŠTIS „AKMENĖS KRAŠTAS KŪRYBOS VERSMĖJE“

Komentuoti

Plain text