Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos administracijos paskelbto prozos, tekstų, miniatiūrų, poezijos, rašinių konkurso „Gimtinė prasideda nuo žodžio“, skirto Akmenės rajono 70-mečio jubiliejui paminėti dalyvių kūryba

  Akmenės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos administracijos paskelbto prozos, tekstų, miniatiūrų,
poezijos, rašinių konkurso „Gimtinė prasideda nuo žodžio“,   skirto Akmenės rajono 70-mečio jubiliejui paminėti dalyvių kūryba

 

DALIA MILUKAITĖ – BURAGIENĖ

Iš poezijos rinkinio „Po balta obelim“
 

NORS DAUG DIENŲ PRABĖGS

Nors daug dienų prabėgs,

Pavasariai žydės,

Bet laikas nejajėgs

Nustelbti praeities.

 

Ir vasaros nuplauks,

Ir dienos nebelauks...

Ruduo čia atkeliaus, -

Skambutis klasėn šauks.

 

Gerų draugų būry

Čia ateitį kuri

Ir svajones pini,

Nes su tavim – visi.

 

Ir rūpestėlių daug...

Nugalimi jie tau,

Kai ima tave šaukt

Gyvenimas keliaut!

_________________

PO BALTA TĖVELIO OBELIM

 

Po balta tėvelio obelim

Gera į tave, dangau, žiūrėti,

Mėnesėli, aš juokauju su tavim

Po nakties sparnais žvaigždėtais.

 

Ačiū, tėviškėle, - tau tariu

Už takelį per tėvelio sodą.

Obelėlė duos mums obuolių

Iš baltų žiedelių garbanotų.

 

Kvepia sodas, džiūgauja vaikai,

Bėga per takelį į laukymę.

Miela motinėle, tu žinai,

Kaip tėvelis obelį sodino...
 

TĖVIŠKĖJE

Kaip  neapsakomai gražu:

Pabalę medžiai stovi...

Nuo žiedų kvapo apsvaigstu

Ir apkabinti žemę noriu.

 

O vėjas – lengvas, malonus –

Vis glosto man krūtinę.

Kaip čia puiku ir nuostabu!

Noris bučiuot gimtinę...

 

Upelis šniokščia taip laisvai,

Srovena žaliais kloniais.

Saulutė šypsosi linksmai,

Kyla nauji pastoliai...

O tėviške! Tu nuostabi!

Žydėk skaisčiais žiedais!

Teskrenda tau daina skambi

Pavasarių sparnais!

______________________________________

VILHELMINA IMBRIENĖ

 

MIESTAS KAIP MERGAITĖ ...

Mano miestas - gražus kaip mergaitė,

Pasipuošus gėlių vainiku.

Ten žiedai atminties, rodos, vaikšto,

Nuplauti  įkvėpimais jausmų.

Kuriuos glosto atgimstantys vėjai

Su pražydusia sieloj rasa.

Prigludau, nes seniai juk mylėjau

Ir rugpjūtį, ir žmogų jame.

 

Ne mergaitė čia - vasara ėjo,

Apsigobusi pieva marga.

Laiko upė per greit išsiliejo

Lyg vaivorykštės žemėj spalva.

 

Tįsta mintys į praeitą kelią

Su glėbiais atminties dovanų.

Ilgesys storakaktis vis gelia -

Miesto aidą širdim pajuntu.

____________________________

IRENA VIRŠILIENĖ

 

VESK, TAKELI, VESK...

Aikštelė. Miško pakraštys.

Ir saulė, taip maloniai šviečia.

Baltas takelis prieš akis,

O gervių klyksmas tolyn kviečia...

Išliks šis miškas atminty,

Takelis baltas, lyg upelis teka.

Vaizdai, matyti palei jį,

Apie Akmenės žemę sakmes seka...

Kamanų pelkę prieš akis

Regiu, kaip nupieštą paveikslą dailų.

Lyg kūdikį suvysto paslaptis,

Užuodus aitrų kvapą gailių.

Paklotai samanų minkštų.

Nenuodėmingos tekšės uogeles nokina.

Girtuoklių kuokštai, o prie jų

Prigludę gailiai, aitriu kvapu klaidina.

Takelis veda vis tolyn.

Melsva akim, iš žalumos,

Štai ežeras pažvelgia.

Pliuškenas gulbių poros tik po jį...

Gamtos ramybė įstabi.

Trikdyti ją? Verčiau nereikia...

Geriu tą grožį akimis.

Gamta žmogaus nesudarkyta.

Šis lopinėlis žemės išdidus

Legendom ir sakmėmis apipintas.

Lyg patalai pakloti prieš akis:

Rausvi, žalsvi, geltoni.

Didybė pelkės atveria duris.

Į ją panirti kojom noris.

Šiukštu, tik atsargiai,

Juk pelkių laumės čia gyvena.

Jei pavilios, tai amžinai...

Legendų apie tai girdėt nuo seno.

Balutė tekšt ir jau brendu.

Gyvybės eliksyrą geria kojos.

Tas jausmas neapsakomai saldus.

Greit rinksim spanguolių karolius...

Nerinksiu, ilgabarzdis, kad negrįžtų

Dar pavilios paskui save...

Geriau baltuoju takeliu sugrįšiu,

O paukščiai palydės mane...

Palaukė kvepianti medum

Ir saulė, taip maloniai šviečia...

Gamta kovoja su žmogum,

Jei jos išskirtinumą liečia.

Jei užsimirši, ji – nubaus.

Lyg ant svarstyklių čia padėta:

Gamtos sukurtas grožis

Ir gyvenimas žmogaus...

Tegul to grožio niekas nepaliečia.

 

SAVA

Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva.
Aš brendu rasotu taku.
Apsisiautusi ryto skara,

Kojas vilgo rytinė rasa.
Kam tie batai!Nereikia man jų...
Pamažu, pamažu raudona,
Rieda saulė viršūnėm beržų.

Sava žemė, pieva sava,
Net ir saulė, ošimas beržų.
Aš- joje įaugus visa
Ir be jos gyvent negaliu.

Nesurasiu niekur žiedų,
Nuo kurių, taip svaigtų galva.
Kad ir kiek daug žemėj šalių,
Visada, būsiu ten svetima.

Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva...
Aš laiminga, kad Ją turiu,
Ir jaučiuosi čia - sava.

 

MANO PIEVA

Vis menu. Pievoj vasara groja,
Kaip drugelis, sukiesi lengva,
Vėjas plaukus švelniai šukuoja,
Tartum saulė, šypsaisi šilta.

Ilgakojė, padūkus, svajoklė,
Į vaikėzą daugiau panaši,
Tik kartūno suknelė išduoda,
Ką po ja, taip droviai slepi.

Akyse, spindi džiaugsmo ugnelė.
Myli tu ir esi mylima...
Pažinau aš tave, žaliaake.
Tu – jaunystė, jaunystė mana...

Gundei, tarsi mylimas žiedas,
Kaip aguona trapi svaiginai,
Lašeliu rasos suspindėjus,
Neįspėjusi, tyliai dingai.

Tavimi pasidžiaugti nespėjau,
Nuskridai su vėju kartu...
Mano pievoj ruduo neprašytas.
Neskraidysiu daugiau drugeliu...  

__________________________

 

RASA GRIŠKEVIČIENĖ

Ukmergės rajono savivaldybės
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė  

    PASKLIDO ŽODŽIO ŠVIESA...

   Pirmąją klasę pradėjau lankyti šešerių. Gal todėl, kad vyresnioji sesė jau seniai buvo išmokiusi ne tik raideles pažinti, bet ir pasakų knygas skaityti. O gal dėl to, kad tame pačiame mažo Žemaitijos miestelio aštuonbutyje gyveno ir mokyklos direktorius, prisakęs tėvams vesti mane kuo greičiau į mokyklą. Nes kieme be mūsų su seserimi augo vieni berniukai ir lėlių, žinoma, mes beveik neturėjome. „Policininkai ir vagys“ – buvo mūsų mėgstamiausias žaidimas...

   Pirmos klasės elementorių „Saulutė“ perskaičiau iš karto, vos mokytoja jį mums, vaikams, padalijo. Dar ir dabar, prabėgus geram pusšimčiui metų, puikiai prisimenu: „Mama ravi daržą. Vincukas nori cukraus. Vaikai čiuožia su pačiūžomis...“

   O štai su raidelių ir žodelių rašymu iškart prasidėjo bėdos. To nei mano sesė, nei tėvai, nei pats mokyklos direktorius nesitikėjo. Na, niekaip man tie brūkšneliai, kableliai, nuliukai nesirašė. Ir nesigavo, ir nepatiko. Buvo tikra kančia raityti tas raides linijų pribraižytame sąsiuvinio lape. Daug smagiau buvo pabaksnojus  plunksnakotį į rašalinę, brėžti visokius kryžiukus ant baltų mokyklinės uniformos rankogalių. Kasdien grįždavau namo rašaluota iki nosies. Vieną dieną, sugrįžusi iš darbo, mama aptiko mane tupinčią virtuvėje. „Direktorius šiandien liepė man dar metus namie patupėti“, - paaiškinau mamai ir apsipyliau nevilties ir neteisybės ašaromis...

   Lygiai taip pat prastai sekėsi ir piešimas, todėl labai nemėgau šitų pamokų. Būdavo, piešiu apsnigusią eglę miške ir trinu, piešiu ir trinu, nes tos eglės šakos vis tiek labai kreivos. Trinu, kol popieriaus lape pasimato skylė ir į ją ima kapsėti ašaros. Gailėdama savo nevykėlės šešiametės, mama kantriai piešdavo man namuose į piešimo sąsiuvinį visus zuikius, egles ir namukus su tvorom – bent už namų darbus gaudavau padoresnį pažymį. Mokytoja, matyt, žinojo, suprato ir nesibardavo...

   Gelbėdavo ir visas nuoskaudas atpirkdavo skaitymo pamokos, knygos ir mokyklos biblioteka, kuriai ilgus metus vadovavo šviesios atminties mokytojas Česlovas Jasaitis. Gerai pamenu pirmąją ekskursiją su visa klase į biblioteką, pirmąją man išduotą knygelę „Kepėjo miestas“, kurią vėlgi, kaip ir tą „Saulutę“, perskaičiau vienu ypu dar nesibaigus pamokoms.

   Jaunųjų bibliotekininkų būrelis tapo įdomiausia ir jaukiausia vieta mokykloje, rūpestingai globojusia, auginusia, ugdžiusia visus vienuolika metų. Čia sutikau ir keleriais metais jaunesnę bičiulę, tokią pačią knygų mylėtoją ir aktyvistę, Zitą Gudavičiūtę, būsimąją Akmenės viešosios bibliotekos direktorę. Abi ir buvome paskirtos vadovauti jaunųjų knygos bičiulių veiklai. Aš atsakinga už išvykų, kelionių, susitikimų organizavimą, Zita – metraštininkė. Ant jos pečių gulė visų mūsų renginių aprašymas.

   Ir kur tik mes nekeliaudavom! Buvo aplankyti, ir ne kartą, ne tik netoliese, tame pačiame Kelmės rajone, įsikūrę Povilo Višinskio gimtieji Ušnėnai ir čia gyvenęs Žemaitės anūkas Simanas Jankus, Užventis, Kražiai, Tytuvėnai ir kitos vietovės su to meto įžymybėmis, kopta į Šatrijos ir Medvėgalio kalnus, gerėtasi piliakalniais, ežerais, gamtos draustiniais.

   Viešėjome ir Vilniuje, tuometinėje Respublikinėje bibliotekoje, kurios naujieji rūmai buvo baigti statyti 1958 metais ir 1963-iaisiais, mums dar nelankant mokyklos, oficialiai atidaryti. Praeis dar ketvirtis amžiaus, kol šiai bibliotekai bus suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas ir  nacionalinės bibliotekos statusas. Tačiau jau tada, viešint sostinėje, mums, jauniesiems Šaukėnų bibliotekininkams, įsiminė gražus faktas – tai buvo pirmasis pastatas Baltijos šalyse, suprojektuotas ir pastatytas išskirtinai bibliotekai.

   Visa užklasinė mokyklos veikla buvo neatsiejama nuo literatūros, kraštotyros ir gamtos. Įsimintini ir nepamirštami turistiniai žygiai į miškus klausytis paukščių balsų, ieškoti briedžių „pamestų“ ragų, stebėti kurtinių vestuvių ankstų vasaros rytą, išmokti pažinti žvėrių pėdas... O vėlų vakarą, kai nurimusio laužo žarijose kepdavome didelėmis vinimis perdurtas bulves su spirgučiais ir pipirais, kai nutildavo nakčiai besiruošianti gamta, klausydavomės nesibaigiančių pasakojimų apie gamtą, gyvenimą ir ... poezijos. Mat tuose žygiuose mus lydėdavo nepaprasti savo darbo ir pomėgių entuziastai – tuometinė biologijos mokytoja, Šaukėnų kraštotyros muziejaus įkūrėja, kultūros ir gamtos paveldo puoselėtoja, Lietuvos garbės kraštotyrininkė Elena Burdulienė, šiemet pelniusi Pelikso Bugailiškio premiją, ir šviesios atminties Šaukėnų ligoninės vyriausiasis gydytojas, pasak prof. Česlovo Kudabos, gamtininkas iki „kaulų smegenų“ Jonas Grebliauskas, mano tėvas.

Neįstengėme išmokti mėgdžioti kaip jis paukščių balsų su beržo tošies luobele – tokio suokimo, čiulbėjimo,  burkavimo, kleketavimo, čiauškėjimo tikriausiai galėjo pavydėti ir patys paukščiai. Užburdavo ir jo skaitomos poezijos eilės, kurias deklamuoti galėjo per naktį, mokėjo mintinai jų begalę. Justinas Marcinkevičius ir Jonas Strielkūnas, Algimantas Mikuta, Antanas Mačernis, Vytė Nemunėlis...

   Po pamokų mudvi su Zita bibliotekoje kurdavome veiklos planus artimiausiam savaitgaliui, o mudviejų tėčiai –Albinas Gudavičius ir Jonas Grebliauskas ruošdavosi vakaro medžioklei. Drauge ne tik medžiojo, bet ir mus, vaikus, gamtą mylėti, tausoti, rūpintis ja mokė. Žiemą į didžiules kaimiškas roges pakinkytas arkliukas smagiai tempdavo miškan ne tik mus, bet ir kupinus krepšius bulvių, morkų, burokų, šieno, grūdų miško gyventojams – ir žvėreliams, ir sparnuočiams.

   Baigėme Šaukėnų vidurinę mokyklą (dabar – Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazija) ir pasklidome savais keliais. Zita pasuko į bibliotekininkystės-bibliografijos studijas Vilniaus universitete, aš – į žurnalistiką. O prabėgus 30 metų, vieną dieną netikėtai abi susitikome Vilniuje, Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje. Susitikome dvi bičiulės šaukėniškės, buvusios jaunųjų bibliotekininkų būrelio narės, o dabar dar ir kolegės, vadovaujančios savo rajono viešajai bibliotekai. Zita Gudavičiūtė-Sinkevičienė – Akmenėje, Rasa Grebliauskaitė-Griškevičienė – Ukmergėje. Mes, aukštaičiai, pernai minėdami Žemaitijos metus, spėjome ir savo mielus kolegas Akmenėje aplankyti, su jų renovuota, modernia ir jaukia biblioteka susipažinti, šio krašto žmonėms apie savo kraštietį, pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną papasakoti, drauge prisiminti kaimynystėje, Svėdasų valsčiuje, prieš 150 metų gimusį rašytoją, dvasininką Juozą Tumą-Vaižgantą.

   Šiemet, po trejus metus trukusios pastato renovacijos, naujomis spalvomis sušvitusioje Ukmergės   bibliotekoje minėsime kraštiečio išeivijos poeto Vlado Šlaito 100-ąsias gimimo metines. Jo vardas mūsų viešajai bibliotekai suteiktas prieš 15 metų – 2005-aisiais. Dar už poros metų šimtmetis sukaks ir pačiai Vlado Šlaito viešajai bibliotekai. Neabejojame, kad šitame gražiame šventiniame maratone sulauksime ir į svečius atvyksiančių kolegų iš Akmenės. Nes dar ne viską spėjome papasakoti vieni kitiems apie savo gimtąjį kraštą, jo žmones, istorijos, kultūros, literatūros paveldą. Dar laukia neužbaigtas istorijos metraštis, simboliškai pradėtas rašyti prieš daugelį metų nedidelio Žemaitijos miestelio mokyklos bibliotekoje...

____________________________

KĘSTUTIS KRENCIUS

 

ISTORIJOS KREPŠYS...

Į krūmų, pelkių lauką, į Karpėnų kaimelį

Atėjo laikas dėti  istorijos kraitelį.

Čia po žeme didžiulis klinčių turtas-

Statys gamyklą - stebuklas bus sukurtas.

 

Vyko statybos, pradėjo miestas kurtis,

Gamykloj kaminai pasiutusiai aukšti užaugo.

Vienoje gatvėje gyventi vietos trūko,

Miestelis, tartum kūdikis iš vystyklų ištrūko.

 

Ir taip istorija į savo krepšį dėjo naują miestą,

Su darbininkų nūdiena, džiaugsmais, likimais.

Ir pavadino jį Naująja Akmene,

Nes netoli nuo seno, Akmenė - motina gyveno.

 

Namai tiesiog kaip grybai po lietaus vis dygo

Ir stiebiesi aukštyn, ir bėgo vis pirmyn.

Gamyklos kaminai pradėjo smarkiai rūkti,

O Topolių pūkai pradėjo miestą supti.

 

Pražydo, sužaliavo Akmenė mūs Nauja,

Kultūros rūmuose jaunystė kunkuliavo.

Po miestą - futbolas, krepšinis, ledo rutulys-

Tikrasis šeimininkas - „ Cementininkas“ karaliavo.

 

Užaugo Topoliai, seneliai net tėvai paseno,

Bet miestas jaunas, be bažnyčios vis gyveno.

Matyt todėl mažiau čia lijo, taip porino senoliai,

Nes ilgametė patirtis šitaip tarnavo uoliai.

 

Istorija Neprigulmybę, į savo krepšį patalpino,

Su nerimu, džiaugsmu mes laivės vėją pasitikom.

Bet miestas vis dar jaunas, tik mes šiek tiek pasenom,

Tačiau visi jau su nauja viltim gyvenam.

 

Oi puošiasi, gražėja, Naujos Akmenės miestas,

Jaunatviško gimtadienio nekantriai laukia.

Septynios dešimtys į miesto širdį beldžias,

Bet nesikeičia nuo dienų miestelio veidas.

 

Daug vietos dar istorijos krepšy paliko,

Užpildys laikas, įvykiai, likimai.

Šiandien pasveikinkite mūsų brangų miestą

Ir tarkim ačiū mūs vaikų Gimtinei.

____________________________

AURELIJA BENIUŠYTĖ-GERULSKIENĖ

 

RAMUČIAMS...

LAUKAI,BERŽYNAI

PIEVOS IR SODYBOS

TOKS BUVO

MANO KAIMAS,-

AŠ MENU..

VARDU GRAŽIU

RAMUČIAIS PAVADINTAS

IR DAUG ŽMONIŲ

GRAŽIŲ, LABAI GERŲ-

TOKIŲ SAVŲ

IR REIKALINGŲ...

ČIA BUVO

VASAROS,

KAI LIEPOS

MEDUMI ŽYDĖJO,

ČIA BUVO

ŽIEMOS,

BALTOS, TIKROS-

SU SNAIGĖMIS

IE PUSNIMIS...

PAVASARIAIS- LAKŠTINGALOS

NET PO LANGAIS

DAINAVO,

O RUDENĮ-

TIEK DERLIAUS

IR SPALVŲ..

DABAR NE TAIP-

JAU DAUG GERŲ

ŽMONIŲ IŠĖJO,

JAU JIE PASUKO

LAIMĖS TAKELIU,

JAU LIEPOS

LIŪDNOS,

SNIEGO NEBELIKO,

LAKŠTINGALOS

DAINUOJA BE

LANGŲ...

BET KAIMAS MANO-

TAIP GRAŽIAI

RAMUČIAIS PAVADINTAS

ŠVIESUS IR MIELAS

MAN VISTIEK-

NES SAVAS JIS,

NES GIMTAS JIS

BRANGIAUSIAS

IR LABAI SVARBUS....

 

DIDELIS NORS MAŽAS

VENTA VINGIUOJA

DAINĄ MUMS DAINUOJA,

VIRVYTĖ  ATSKUBA

SRAUNI-GREITA-

IŠ KITO KRAŠTO

BROLIŲ LATVIŲ

ŽEMĖ MUMS MOJUOJA-

DRAUGAUTI KVIEČIA,

O RYŠIAI UŽMEGZTI

JAU GRAŽŪS IR TVIRTI...

RAJONAS MŪSŲ

ĮDOMUS KUR PAŽIŪRĖSI-

ČIA KAMINAI

AUKŠČIAUSI IR NAUJI,

GAMINA CEMENTĄ-

JĮ DUONA PAVADINO

STATYBOMS REIKALINGA

IR SVARBI...

LAUKAI BANGUOJA

SU VYTURIO DAINA

PAKILĘ PO ŽIEMOS,

AUGINA DERLIŲ

DARBŠČIOS RANKOS,

STIPRIOS ŽEMDIRBIŲ,

TVIRTŲ IR SUMANIŲ...

RAJONAS MŪSŲ

DIDELIS NORS MAŽAS,

GRAŽĖJA JIS KASDIEN

IR ŠVIEČIA LIETUVOJ...

KAI RANKOS TVIRTOS

VIS Į PRIEKĮ VEDA,

TAI GERA 

EITI MUMS

SUTIKT NAUJOS

DIENOS,

NAUJŲ DARBŲ-

DĖL SAVO MIELO

KRAŠTO,

DĖL AKMENĖS KRAŠTO

DAINUOKIM GRAŽIĄ

DAINĄ- IŠ ŠIRDIES,

IŠ SPINDULIŲ,

IŠ LIEPŲ KVAPO,

IŠ DARBŲ NUAUSTĄ,

ŽALIUOJANČIŲ LAUKŲ,

NAUJŲ NAMŲ

IR ŠYPSENŲ MIELŲ...

___________________________________________________

ALDONA KRIAUČIŪNIENĖ

Esė

      Gimtinė – prasideda nuo žodžio. Gimtinė – tai gimtoji vieta, kilmės kraštas, tėvynė, o žodis – mažiausias  kalbos  vienetas, turintis prasmę ir reikšmę. Gimtinę turime tik vieną, o žodžių išreikšti padėką ir meilę gimtinei – labai daug, kartais jų net pritrūkstame.

      Mano žodis, skirtas Naujosios  Akmenės miestu, jo žmonėms, gimtajam kaimui, praėjusiam ir būsimam laikui.

      Mūsų šeimos gyvenimo kelio pradžia – Gaudžiočių kaimas, esantis keletą kilometrų nuo Naujosios  Akmenės.

      Mūsų, keturių, vaikystė ir jaunystė skleidėsi beržo, kurį pasodino tėvelio rankos, pavėsyje. Prie šio, dar labai jauno medžio, tėvelis (kolūkio brigadininkas) kaimo žmonėms skirstydavo darbus.  Vienus siųsdavo dirbti į fermas, kitus – į kolūkio laukus. Kai paaugome, leisdavo ir mums ,,užsidirbti“: su suaugusiais nuo laukų rinkdavome akmenis, ravėdavome daržus, po penkias kapeikas mokėdavo už obelaičių  apkasimą besikuriančiame  Daunorių  sode. Linksmiausias darbas būdavo – iš javų  ,,nukirsti“ piktžolėm galvas. Sesutėms, broliui ir man yra tekę javus rišti, kulti, šieną grėbti, krauti, ravėti, rudenį nuimti derlių. Driekėsi neužmatomi kolūkio  laukai...  Visus darbus  žmonės atlikdavo rankomis – technikos nebuvo.

      Labai ryškiai atmintin yra įsirėžę  jaunystės metai, kai tėveliai dirbo veršelių fermoje. Reikėdavo prižiūrėti apie tris šimtus veršelių:  juos nuo mažiukų reikėjo girdyti, šerti, ganyti. Tėvai nuo ryto iki vakaro sukdavosi, kad viską suspėtų padaryti. Liūdniausia būdavo, kai veršiukai susirgdavo arba kai atvažiuodavo mašina juos, paaugusius, išvežti į mėsos kombinatą. Širdį verdavo labai liūdnos jų akys...

      Kokio darbštumo tėvų būta, - o kur dar visi namuose likę darbai, darbeliai, šeimos rūpestėliai!

      Bet, kas svarbiausia, tėvai neliepdavo  mums eiti dirbti. Mes patys žinojome, kad tėveliams sunku ir, be žodžių, suprasdavome, kad mes turime jiems padėti. Dirbome kartu neraginami. Neretai turėdavome atsisakyti ir pramogų. Prisimenu, kaip sesuo Mildutė, grįžusi iš mokslų Vilniaus universitete, stovėjo prie lango ir verkė, nes kurso draugai išvyko į Palangą pailsėti. Ji kelionės atsisakė. Tada dar nežinojau, ką jai pasakyti – pritrūko žodžių.

        Darbštumo, kantrybės, tolerancijos, kultūringumo pavyzdžiu mums buvo mama, kilusi iš gausios ir garsios Šiurkų (pusbroliai J.T.Šiurkai – buvo garsūs šalies gydytojai) giminės. Jaunystės metais, baigusi, ji dirbo namų ekonome pas Kairiškių dvaro savininką Vladą Sirutavičių. Daug istorijų ir šviesos išsinešė iš jų aplinkos. Iš šešių šeimos vaikų, kurie iš gimtinės išskrido į didmiesčius, mūsų mama liko tėviškėje. Čia praėjo visas jos nelengvas gyvenimas, bet jos šviesa, meile kiekvienam iš mūsų ir artimui neužges, kol plaks mūsų širdys...

         Iš mamos pasakojimų daug sužinojau apie tremtį. Į Sibirą, Jakutijos apskritį, Taišeto rajoną, buvo ištremta mūsų močiutė ir mamos sesuo. Po septynerių tremties metų jos keliavo namo, bet mamos sesuo Aleksandra į tėviškę nebesugrįžo – kelionė buvo ilga, varginanti ir ją ištiko insultas. Gimtinės ji jau nebepamatė...Supratau, kodėl reikia išmokti istorijos pamokas.

      Jaunystės laikas kiekvienam labai brangus. Gimtinės – šventa vieta. Atmintis išsaugojo tėviškės plačių laukų horizonto linijas, cemento gamyklos kaminų ūžimą, skelbiantį pietų metą, net mamos sodintų darželio gėlių kvapus, kaimyno kojų šlepsėjimą, einant semti iš šulinio vandenį, jaunimo triukšmą, kai sodo gale vykdavo įvairios varžybos, žemaitišką šnektą, kaimynų pasirokavimus, vingrias liaudies dainų melodijos ir, be abejo, istorijos iš skaitytų knygų. Viskas, kas vyko tėviškėje, kūrė mūsų gyvenimo vertybes, lūkesčius, formavimo mus kaip asmenybes. Iš gimtinės išsinešiau pareigos, atsakomybės supratimą. Ir šiandien nelabai suprantu, kodėl reikia daug pasakyti reikalaujančių, skatinančių veikti žodžių. Mums pakako matyti triūsiančius tėvus, visada žinojau, kad reikia atsistoti šalia ir darbu pasidalinti arba bandyti pačiai jį atlikti. Pagyrimų gaudavau nedaug, bet visada norėjau būti geras vaikas. Griežto žodžio negirdėjome, bet buvo tėvų pavyzdys.

        Beržas gimtinėje, išgirdęs daug istorijų, daug išgyvenęs ir patyręs, ir šiandien tebežaliuoja. Džiugu susitikti Gaudžiočių kaime tebegyvenančius ar pamintinti apie negrįžtamai išėjusius. Ir taip norisi tarti: ,,Branginkite jaunystėje sutiktus žmones, nes jų pamokas, kaip didžiausią lobį, išsinešame į gyvenimą.

        Laikas skubėjo per karštas vasaras, speiguotas žiemas, per pavasarius ir rudenis...

Baigusi naujai pastatytos Saulėtekio vidurinės mokyklos aštuonias klases, susiklosčius aplinkybėms, išvykau mokytis į Telšius, į Žemaitijos sostinę. Ten išgirdau tikrą žemaitišką šnektą, supratau tvirtą žemaičio būdą, susipažinau su gilia istorine miesto praeitimi. Sužavėjo kalvotos apylinkės, Masčio ir Germanto ežerų grožis.

        Baigusi Telšių trečiąją vidurinę mokyklą, įstojau į pedagoginį institutą Šiauliuose, o gavusi diplomą,  tuometinio  Akmenės rajono švietimo skyriaus vedėjo K.Pakelčio kvietimu, grįžau į gimtinę, į Naująją  Akmenę. Pedagoginį darbą, keturiasdešimt trejus metus išdirbau vienoje darbovietėje – Naujosios Akmenės 3- ojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau tapo Ramučių gimnazija, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Darbo metai buvo nelengvi, bet įdomūs ir prasmingi. Teko bendrauti su šimtais mokinių, jų tėvelių, spręsti įvairias šeimos problemas, o svarbiausia, mokyti gimtosios kalbos ir literatūros. Mokiniai visais laikais sakydavo, jog labai sunki lietuvių kalba – neįmanoma jos išmokti.

         Į klausimą anketoje, ar sunku mokytis gimtosios kalbos, abiturientai atsakė, jog ,,labai sunku, nelengva prisiversti perskaityti privalomą literatūrą, kartoti rašybos ir skyrybos taisykles, rišliai dėstyti mintis...“ „Kai pradedu skaityti, mano mintys nukrypsta kažkur kitur  ir nebesuvokiu, ką skaitau.“ ,,Skaityti nesu įpratęs. Per dvylika metų esu perskaitęs tik du kūrinius.“ ,, Prisiverčiu skaityti, kai mokytoja rašo trečią neigiamą pažymį į kaupiamąjį“, - taip mąsto mokinys, dvylika metų praleidęs mokykloje. Todėl jo žodynas skurdus, prasta sakinių, minties raiška.

       Kaip skatinu pamėgti gimtąją kalbą ir siekti geresnių rezultatų?

       Visų pirma, stengiuosi su mokiniais  susibičiuliauti - pakalbame apie jiems rūpimus dalykus. Akcentuoju, kad be mokslo nieko nepasieksi. Patikinu, jog privalome mokėti gimtąją kalbą, žinoti praeities kultūrą, literatūrą. Mokslą, knygų skaitymą palyginu su sportu, kūno treniravimu – reikia įdėti daug pastangų, valios, nes skaitymas jaunam nėra patrauklus dalykas. Stengiuosi jiems įteigti, jog didžioji žmogaus vertė – įveikti sunkumus, nes sėkmė aplanko einant nuo vieno pralaimėjimo prie kito. Svarbiausia, pats ėjimas. Labai sunkiai sekasi mintis reikšti rišliai, nuosekliai, įtaigiai, parinkti vaizdingesnį žodį. Vėlgi teigiu, jeigu nori išmokti plaukti – plauk, jeigu nori išmokti rašyti – rašyk.

        Taigi, apibendrinus reiktų pasakyti, jog išmokti kalbos galima tik sistemingai, nuolat dirbant, nes, kaip sako kalbininkai: ,,kas savos kalbos nemoka, neišmoks ir kitų“...

        Svarbu žmogui valdyti žodį, o išminties galima semtis iš literatūros. Kuo gi mes ginamės nuo vienatvės ir tamsos, jei ne knyga, pasak literatūros pirmtako M. Mažvydo, pati knygelė prašosi imti ją į rankas ir skaityti.

        Aš nuo vaikystės pamėgau skaityti knygas. Jos man atvėrė plačiąsias pasaulio erdves. Sužinojau, kad už kaimo horizonto linijų yra kitas, nepažintas, įdomesnis pasaulis. Veržiausi į jį. Dabar mano namai pilni knygų. Negalėčiau atrinkti keletą mėgstamiausių rašytojų. Iš knygų lentynų žvelgia įvairių laikotarpių kūrėjai. Visus juos pamilau, daug ko iš jų išmokau. Mąstant apie vaikystę, vaikų literatūrą dažniausiai iš atminties išnirdavo H.K.Anderseno pasakos, einant mišku iš mokyklos rūpėjo prisiminti A.Baranausko ,,Anykščių šilelį“: kokios yra samanos,  kokios yra uogos, medžiai. Kilo poreikis atidžiau stebėti gamtą. Vėliau supratau, kad Šilelis yra mūsų Žalioji  Lietuva. Veikė J.Biliūno nepakartojamo graudumo tekstai – vis giliau suprantu, kiek lietuviams davė šis rašytojas. Žaviuosi V.M.Putino, A.Škėmos, A.de Sent Egziuperi, F.Dostojevskio, E.Hemingvėjaus, A.Kamiu kūriniais. Iki šiol gilinuosi į romantikės S.Nėries žodžio talpumą, vaizdo daugiaprasmiškumą, lietuvių literatūros didžiojo rašytojo, korifėjaus Just.Marcinkevičiaus metaforų gelmę.

        Mėgstu ir rajono iškiliųjų literatų – J.Sejavičienės, V.Almanio, V.Morkūno – kūrybą. Kiekvienas kūrinys – atskira gyvenimo istorija.

          Lietuva didžiuojasi visų laikų iškiliais rašytojais ir poetais, kurie kėlė lietuvio dvasią, artino lietuvių literatūrą prie pasaulinės  literatūros.

            Dirbdama ruošdavau mokinius skaitovų konkursams, kur skambėdavo raiškus žodis, taisyklinga tartis, taip pat skatindavau dalyvauti rašinių, kūrybiniuose rašymuose. Vienas iš tokių – epistolinio rašinio konkursas ,,Rašau Merui“. Rašinyje mokiniai išsakydavo savo mintis apie miesto plėtrą, pageidaudavo įdomesnių kultūrinių renginių, pastebėdavo, kaip auga ir gražėja mūsų miestas.

         Dabar mūsų Naujoji Akmenė gražus, tvarkingas, modernus, šiuolaikiškas, klestintis miestas. Rajono vadovai, sumanūs, veržlus, imlūs naujovėms, labai rūpinasi, kad čia, mūsų gimtinėje, būtų gera ir patogu gyventi. Širdis džiaugiasi vaikštant suremontuotomis gatvėmis. Grožimės naująja miesto aikšte, renovuotais namais, visomis varsomis trykštančiu fontanu miesto tvenkinyje. Atrodo, kad miestas jau turi savo veidą. Nebekrenta ant praeivių galvų cemento dulkės – visur švaru, tvarkinga, erdvu, žydi gėlės.

        Čia, gimtinėje, Naujoje Akmenėje, radau savo laimę ir gyvenimo pilnatvę: čia sukūriau šeimą, su vyru užauginome dvi dukras, čia gyvena mylimiausias broliukas ir dvi brangiosios sesutės su šeimomis, sutikau daug nuostabių žmonių, - gyvenu beržų apsupty. Pro medžių šakas šviečia vaiskus tėviškės dangus. Myliu ir labai didžiuojuosi  gimtuoju miestu.

       Gimtinės žmonėms linkiu saugoti, dar labiau puošti mūsų miestą, gyventi santarvėje, meilėje, vienas kitam padedant, vienas į kitą atsiremiant.

______________________________________________               

JŪRATĖ JANKAUSKIENĖ
Kaunas (Tryškiai, Pavirvytis)

GYVENIMAS

Poetui, rašytojui Vladui Buragui

Visi mes augam tarsi medžiai,

Giliai į žemę leisdami šaknis.

Šakas dažnai aplaužo vėjai,

Išrauti juos jėgų nebeturį...

 

Ir stovime žieve grublėta,

Pridengę kruvinas širdies žaizdas,

Kentėt priprasdami iš lėto,

Neklausinėdami, už ką...

 

Nulūžus šakai, randas lieka,

Bet šalimais išdygsta atžala.

Gyvenimas sau ima duoklę,

Nepasakydamas už ką.

 

ŽODIS

Kokia didi žodžio galia, -

Jis iškelia ir smukdo...

Tarsi nektaras palengva

Gerumo erdvę plukdo.

 

Ir žodžių žiežirbos įsminga

Tarsi perkūnijos į dangų,

Giliai, giliai širdy jos virpa,

Lyg šypsena nubėga veidu.

 

Kad siela prisipildytų ramybės

Širdis pajaustų gilų jausmą,

Lyrikoj jaunystės auksaspalvės

Kad džiaugsmo varpas gaustų.

 

ŠILUVOS MARIJAI

Tai tas akmuo, kur Tu stovėjai

Ir liejai ašaras gailias.

Kad žmonės dangui nusidėjo, tarei:

„Stovėjo čia bažnyčia, Garbino dievą mūs Tėvai“.

 

Ir atgimė tėvų vėl žemė

Iš Tavo ašarų šventų.

Vėl buvo garbinamas Dievas,

Pasigailėjo vėl visų.

 

Ir plūsta, plūsta minių minios

Į čia, į Šiluvos namus.

Kur Tu, šventoji Motinėle,

Kur prisiartina Dangus.

 

Ir eina keliais vargšai žmonės,

Seni, jauni ir dar maži.

Štai tėvas gedulu žymėtas,

Toks jaunas, tik plaukai balti.

 

Jis vedasi mažą sūnelį

Arčiau tavęs, Motin šventa.

Jų skausmą nuraminti gali

Tik Tavo guodžianti ranka.

 

Ten aklas ranka skinas kelią,

Žvelgia nematančiom akim.

Jis neša savo sunkią dalią

Ir tiki Motina, Tavim.

 

Kiek daug tikėjimo, kiek meilės,

Kiek skausmo, kiek ligų, kančių

Čia atneša žemės keleiviai

Iš savo varganų dienų.

 

O Tu. visus, visus priglausi,

Šluostysi ašaras gailias,

Paguosi ir suteiksi viltį

Ir džiaugsmas širdy atsiras.

 

O, būk pagarbinta, Mergele,

Motina žemės Lietuvos,

Laiminki mus ir mūsų šalį

Ir šią šventovę Šiluvos.

________________________________________

VIKTORAS RIMKUS
Kelmės literatų klubas “Be rėmų”

Jau greit su paukščiais į namus,

Nes sakuros svečioj šaly

Aš nepamilsiu -

Mielesnis man

Lietuviškų berželių šlamesys

Ir kvapas

Ką tik nupjautos žolės prie gryčios.

Nors sieloj piligrimiška dalia -

Grįžtu visuomet į tėvynę -

Kaip mylimos prašysiu atleidimo

Už tai, kad nemačiau,

Kaip skleidžias pumpuras

Pirmasis,

Gimtine, mylima,

Neteiski tu manęs -

Pagonis aš tavasis.

___________

Iš smilgų mylima nupynė man vainiką žalią,

Karūnos niekad nereikėjo - ne karalius.

Kai vėjas svetimas akis nuglosto,-

Ilgiuosi mylimos, namų ramybės uosto.

Ir duonos, kvepiančios, ruginės,

Jos rankom paraikytos, tegu ir ne naminės.

Nuo vieno grūdo prisivalgyti galiu,

Smiltelėj tėviškėlės juodžemį regiu,

Akmens uolyne - mylimosios veidą

Kaip neregys piešiu, kol saulė leidžias.

Tariu gimtinė - tarsi mylimą kviečiu,

O mylimą lyg aidą Lietuvos girdžiu.

Atstoja jūrą lašas man rasos,

Palinkiu sutiktiems skalsos -

Nelemta niekam nei vienos atimti

Iš protėvių išmokau savo naudą ginti!

_____________

Namų žiburys

Šviesa ramybės

Visą laiką akyse.

Ten mylima, namai.

Ten laukiamas esu.

Žinau, pareidama

Pažvelgsi į duris,-

Tik raktas nekrebžda spynoj -

Ji saugau nuo visų

Vidinėje kišenėj.

Svetur kalba

Ir būsto užraktai

Juk svetimi,

Net vėjas nebetoks

Kaip tėviškėj.

Džiaugiuos, kad sielą

Palikau mažuos delnuos -

Pasitikiu šventai.   

Todėl ir žiburys languos

Dar spindi mano akyse,

Ir kelio kryžkelė

Už nugaros palieka,

Slaptoji kišenėlė

Vėl tuščia -

Suimti delnus rankos siekia -

Grąžina sielą vieton

Man namai.

____________

Lietuvai

Aš noriu po savęs

Kažką palikti -

Ne vien sugriautus kalnus,

Vaikystėj išmuštas varles,

Ne aukso luitą, namo kampą,

O truputėlį sielos ir savęs.

Galbūt po daugel metų

Mano užrašytos mintys

Kalbės apie gimtinę ir tave,

Kaip Vytis

Kalaviją rankoj laiko -

Aš viską užrašau

Baltam lape. -

Gražiausia visame pasauly -

Tėvynė mano,

Lietuva

_____________

Miegok ramiai, mylima,

Senas kareivis  budi.

Jeigu reikės, ir vienas

Stosiu prieš visus

Į paskutinę kovą

Už tave ir už tėvynę,

Už dukrą, mažą žiogą,

Už sūnų ir draugus -

Mūsų, senų kareivių,

Vienetai gimtinėj liko.

Man nesvarbu, kokie

Ginklai - kovosiu!

Aš priesaiką visam

Gyvenimui daviau.

Sakau, tėvynė,

O mylimą matau.

Šaukiu tave -

Atsiliepia tėvynė.

Ak mylima, gyvybę

Atiduočiau už gimtinę!

_____________________________________________

BIRUTĖ MARČIAUSKIENĖ

Ką atmintis išsaugojo

 (Rašinys skirtas Akmenės rajono 70 - mečiui)

                   Gimtinė. Su ja siejasi gražiausi vaikystės, mokyklinių metų  ir vėlesni prisiminimai. Gimtinė, kur kiekvienas kampelis pažįstamas, kiekvienas buvęs pakelės akmuo, medis ar upelio vingis. Man gimtinė Dargužiškių kaimas, besisiejąs su Kapėnais, Tučiais, Svirkančiais. Sunkiai įsivaizduoju, jog jis jau daug metų nebe Akmenės rajone. Bet jis mano gimtinė su gražiuoju Trimiesėdžiu, su buvusiomis kaimynų sodybomis, kaimo keliukais, miškeliais, su mintais numintais vaikystės takais į mokyklą. Nesvarbu, kad ten dabar vilnija javų laukai  ir seniai nebėra į ją  pramintų takų. Svarbu, kad tie mokyklinių metų atspindžiai šiandien sugulė į rašinį apie gimtinės mokyklas, kurias pati lankiau, kur prabėgo gražiausi mano darbo metai. Taigi, ko būtų vertos prisiminimų mintys, jei jos neišsilietų žodžiais?

                 Mano mokyklos, įsikūrusios Dargužiškių kaime, Plonių name, kurią 1955 m. pradėjau lankyti nuo pirmos klasės ir baigiau keturias klases, seniai nė žymės nebėra. Pirmoje klasėje ir vėliau  tada ant sąsiuvinio viršelio rašėme: ,,Tučių septynmetės mokyklos mokinės...“, nors mūsiškė ir buvo bent trejetą  kilometrų nutolusi nuo šios, taigi ji buvo panašiai kaip ir dabar skyrius.  Mokė visas 4 klases vienas mokytojas. Paskutinius dvejus metus šviesios atminties mokytojas Juozas Žemaitis. Nors pavardė buvo Žemaitis, bet pats kalbėjo literatūrine kalba, niekada nežemaičiavo. Buvo grįžęs iš Sibiro. Mums yra pasakojęs, jog  nekaltai ir įskųstas ten pakliuvo, bei paminėdavo  to žmogaus pavardę.   Nesakė už ką. Mokytojas mums ne kartą buvo skaitęs savo tokios kaip eiliuotos poemos ištraukas, gal šiek tiek primenančias Antano Baranausko ,,Anykščių šilelį“. Tai buvo apie meilę Lietuvai, apie jos grožį, kurio ilgėjosi. Pasakodavo, jog parašyti jį įkvėpė savo krašto ilgesys, jo vaizdai jam buvę prieš akis. Ypač įsijautęs mokė  mus liaudies dainų. Žodžius reikėjo mokėti atmintinai. Tik po daugelio metų sužinojau, jog tai buvo Simono Daukanto užrašytos dainos, anuomet plačiai dainuojamos mūsų krašte...  Taip pat mokė ratelių, deklamuoti,  sekti pasakas, vaidinti bei įvairių darbelių. Pamenu, kaip paruošę programėlę  važiuodavome sukritę į dvejas plačias roges į Naujametinės eglutės šventę Tučių mokykloje.

             Baigdami pradinę mokyklą mokiniai turėjo gerai, aiškiai skaityti, gražiai rašyti, spręsti uždavinius. Visus  eilėraščius iš vadovėlio mokėti reikėjo atmintinai.  Rašėme rašalu, pamirkydami plunksną. Be kitų pamokų buvo dailyraštis    prieš akis taip ir regiu su minkšta plunksna išvedžiotas su paspaudimais raides: žemyn truputį spusteli, vėl atleidi...  Rašalą buteliuke, suvyniotą į laikraščio skiautę, kasdien reikėjo nešiotis portfelio kamputy. Kartais netyčia kamštelį persuki ir nepamatai, o  tas rašalas jau išsitaškęs nešantis. Vyniok nevyniojęs... Nukentėdavo knygų aplankai, paties portfeliuko vidus. O dar blogiau, jei koks taškas per pamoką nukrisdavo klasėje ant dailiai parašyto dailyraščio. Penkiukės, kaip sakydavo mokytojas, negalįs rašyti. Plunksnakočiai paprasčiausi būdavo mediniai, pieštuko plonumo, nors vėliau atsirado ir kitokių.  Tokie buvo ne tik šioje mokykloje, bet ir vėliau, kai mokėmės. Vaikai, ypač žemesniųjų klasių, mėgdavo pakramtyti tą medinio kotelio galą, ir jis daugumos atrodydavo toks nučiulptas, suplotas.   Kartą viena mama ėmė ir pamirkė tą nučiulptąjį kotelio galą  į tulžį.  Paskui per tėvų susirinkimą pasiūlė kitoms mamoms padaryti tą patį, o kitą dieną daug pasakojimų, kaip ,,skanu“ buvo paragavus, o mokytojams ir draugams  daug juoko.

Daug vargo kėlė vaikams kelionė į mokyklą, nes tuomet patogių batų bristi per sniegą nebuvo, o žiemos būdavo gilios ir šaltos. Kuriems tėvai išgalėjo nupirkti, tie eidavo su veltinukais. Bet jie nebuvo patogūs tuo, kad negalėjai greitai bėgioti, o ir ant ledo neslysdavo... Kitų apavas apgailėtinas. Žiemą klasėje žaisdavome šaškėmis, jas mums buvo  padaręs pats mokytojas iš obels šakos ir nudažęs. Per pertraukas žaisdavom žaidimus: ,,Trečias bėga“, ,,Pora už poros“, gaudynės, slėpynės, šokinėdavom ,,klases“, eidavom ratelius... Mokinių paskutiniais metais Dargužiškiuose jau nebebuvo daug, gal apie 13 -  15 per visas keturias  klases. Ketvirtokų buvom tik trys.

Baigusi 4 klasę pradėjau mokytis Tučių aštuonmetėje, kuri buvo įsikūrusi ūkininko A. Andriuškos name. 1941 m. jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Ūkininko tvartais, sandėliais, kitais ūkiniais pastatais,  gyvenamuoju namu  naudojosi kolūkis.  Po kiek laiko  į Andriuškos namą iš J. Muniaus namų buvo perkelta vadinamoji Tučių   mokykla. Mokykla iš pradinės, kasmet turėdama priaugančią klasę, 1953 metais virto septynmete, vėliau aštuonmete. Todėl mokinių laidos ir mokyklą perkėlus į Kapėnus buvo skaičiuojamos nuo šių metų.   Per vasarą mano buvusi mokykla Dargužiškiuose buvo nugriauta, ir parvežus jos rąstus pastatytas bendrabutis mokiniams, kurie gyveno vienkiemiuose toli nuo mokyklos.

                Įsimintinos Tučių mokykloje buvo Naujametinės anų laikų šventės. Kiekviena klasė atėjus Seniui Šalčiui rodydavo programėlę. Dovanoms maišeliai susiūti siuvamąja mašina iš dviejų vidurinių sąsiuvinio lapų. O papuošti turėjo vyresniųjų klasių mokiniai piešiniais.  Pridėdavo į tuos maišelius ne tik saldainių, bet ir sausainių ir net obuolių mat prie mokyklos buvo didelis buvusio ūkininko užveistas sodas ir, matyt, rūpestingų vadovų dėka kai kurių obelų vaisius pavykdavo išlaikyti sveikus ir išvaizdžius iki Naujųjų metų. O vaikui tais laikais žiemos metu obuolys buvo didelis skanumynas. Ypač tiems, kurie patys neturėjo sodo. Gerai besimokantys  dovanėlių dar gaudavo ir po knygą. Dovanėlėms lėšų skirdavo aplinkinių kolūkių vadovybė. Naujametinė eglutė tais laikais buvo puošiama pačių mokinių darytais žaisliukais: lomzdikais  išpjaustinėtomis  iš faneros ir nuspalvintomis įvairiomis paukščiukų, žvėrelių figūromis,   karpiniais ir girliandomis iš popieriaus, bet kažkiek buvo ir pirktinių, bet jie ne iš tolo neprilygo dabartiniams, nebuvo trapūs, nedužo. Ant eglutės taip pat kabinami buvo obuoliai  bei saldainiai. Bet jie kažkaip neilgai teužsilaikydavo ant apatinių eglutės šakučių... Snaigių imitacija    vatos gabaliukai. 

Kasmet, ypač pavasariais, daug darbo būdavo tvarkant aplinką,  nugriautų fermos pastatų vietoje, derlingoje žemėje,  įrenginėjant naujus gėlynus, klombas. Pasodinti  ąžuoliukai būsimam parkeliui, šalia laisvam plote naujai veisiamam sodui obelaitės. Joms laistyti nešėme vandenį iš šalia tekėjusio upeliuko, kuris vėliau, po melioracijos, tapo kanalu. Vietoj tuometinių liaunų medelių dabar didelių ąžuolų giraitė. Pasibaigus mokslo metams dar 7 - 8 klasėms būdavo dvi savaitės praktikos darbų, neatlikus  jų buvo pagrasoma palikti antriems metams... O kas gi to norės? Darbai būdavo  organizuoti taip, kad nelikdavom  be kastuvo, grėblio, neštuvų ar kauptuko rankose nė vienas. Bet apžvelgus savo darbus būdavo malonu, nes mokyklos aplinkai direktorius Jonas Žalys bei jo žmona visada skyrė ypač didelį dėmesį, ir jiems tais laikais naujų idėjų netrūko.

 Nuo nugriautų ūkinių pastatų buvo likę nepanaudotų rąstų, todėl per visuomenei naudingo darbo pamokas septintokai,  aštuntokai juos atšipusiais dvitraukiais  pjūklais pjaustėme malkoms. Neretai paskatinti palenktyniauti, kuri ,,komanda“ laimės. Mergaitės nebuvom prie šitų darbų pratusios, todėl berniukai pyko ant mūsų, kad tik sutrukdom laimėti, ir, pastūmę mus į šalį,  pjovė geriau patys vieni.

Iš anų mokyklos laikų Tučiuose prisimenu, jog kiekvieną pamoką klausdavo kažkurį atsakinėti, t.y. papasakoti tai, kas buvo mokoma praėjusią pamoką. Išeini pašauktas prieš klasę ir beri... Juk naują pamoką išaiškino mokytoja, dar atsakydavai į klausimus, namuose dar perskaitai, ir jau gali jaustis drąsiai. Ko mokęsis, prisimeni ilgam... Na, o jeigu kuriam žinios be laiko išsibarstydavo, palikdavo tokį  po pamokų pasimokyti, kaip prisimenu, niekas dvejetais per daug nesišvaistė. Neretai tam besimokančiam vaikui mokytoja Aleksandra Žalienė, kuri su vyru direktorium gyveno prie pat mokyklos,  atnešdavo pastiprinimą, kad geriau viskas lįstų į galvą   nemažą molinį puodelį pieno ir didelę riekę kaimiškos duonos, storai apteptos su sviestu, uogiene ar smalčiumi. Bet vienam kitam dėl įvairių priežasčių tekdavo  ir antramečiauti, nes ,,tos klasės kurso neįsisavinęs kaip dera negalėsi koja kojon eiti su klase“.

                      Švenčių nebuvo daug, tad jų, kaip ir atostogų, ilgokai tekdavo laukti. Buvo Spalio šventės, Naujieji metai, Gegužės pirmoji ir gal mokslo metų užbaigimas. Vaidindavo mokiniai įvairias intermedijas ar scenos vaizdelius,  kai kurie paruošdavo ir akrobatinius numeriukus,  šokdavo, dainuodavo, deklamuodavo. Smagiai grodavo armonikomis ir dainuodavo Paulius Zubavičius ir Petras Jermantavičius. Ne viena šventė be jų neapseidavo.  Netrūko  mokykloje mokinių savamokslių muzikantų, todėl šventės dar būdavo proga ir pasišokti. 

                 Kol pati mokiausi šioje mokykloje, prisimenu kai kuriuos mokytojus. Mokytoja Valerija Lėgaudienė mokė lietuvių kalbos ( Gyvena Naujojoje Akmenėje). Rašybos taisykles turėjai berti kaip žirnius ir ne tik berti, bet ir mokėti jas pritaikyti. Vedėm žodynėlius, kur turėjo sugulti rašybos taisyklės, ir jie kiekvieną pamoką privalėjo būti po ranka. O kiekvieną pamoką kaip priedas prie atsakinėjimo  dar buvo užduotis iš tų užsirašytų taisyklių. Kiek yra tekę bendrauti su buvusiais mokiniais, problemų dėl raštingumo niekam nebuvo ir dirbant gan atsakingus darbus, nors tebuvo baigę tik aštuonmetę. Mokyklos direktorius Jonas Žalys mokė  matematikos. Kantriai ir išradingai, su pavyzdžiais iš gyvenimo. Jo žmona Aleksandra dėstė chemiją, biologiją ir vadovavo jaunųjų mičiurininkų būreliui. Įsirašyti į jį nė nereikėjo. Pavasarį tame bandomajame sklype   į kokių 2 - 3 kvadratų sklypelius reikėjo sėti paskirtus augalus ir juos visą vasarą stebėti, prižiūrėti bei vesti augalo stebėjimo dienoraštį. Derlius     bendrabučio valgyklai. Mokytojas  Jonas Andriusevičius mokė istorijos ir geografijos, organizuodavo su mokiniais pavasarį netolimus turistinius žygius, skatino mokinius rinkti įvairius senus daiktus, pinigus. Šis mokytojas vėliau išsikėlė į Telšių rajoną, netoli Šatrijos, Gaulėnuose,  buvo įkūręs muziejų. Būdavo mokykloje beveik kasmet atvykusių metams ar antriems ir jaunų mokytojų, dar nebaigusių aukštųjų mokslų, bet atsakingai dirbančių.

Baigdami 8 klasę 1963 m. visi laikėme šiuos egzaminus: raštu lietuvių kalbos  atpasakojimas, algebros   uždavinių sprendimas, o  žodžiu lietuvių kalbos, geometrijos ir rusų kalbos atsakinėjimas išsitraukus vieną iš 30 bilietų. Kiekviename jų    teorinė ir dar 2 praktinės užduotys. Taigi, viso penketas egzaminų. Mokėmės  ir nedejavome, kad sunku... O juk mokėmės ir šeštadieniais! Užtat  mokyklos nebaigėme beraščiai. Taip mano daugelis manosios kartos žmonių.

Mokyklos direktorius Jonas Žalys buvo suorganizavęs mokinių chorą, rajone vykdavo chorų apžiūros. Tais laikais būta daug dainingų mokinių, o direktorius gebėjo pastebėti talentingus mokinius ir juos ugdyti. O ir būta skardžiabalsių! Kai kurie iš jų tapo muzikos mokytojais, muzikantais.  Pamenu, kaip vieną pavasarį važiavome į rajoninę chorų apžiūrą. Kelias iki Kapėnų baisus, išklampotas, šlapias, duobėtas, su tirpstančiais sušalusio purvino sniego ir ledo  gabalais pakraščiuose. Mes, dainininkai, kartu su direktorium, pasklidę grupelėmis,  miname pasistumdydami, pašokinėdami tuo duobėtu keliu ketvertą kilometrų. Juk jokia mašina, kurių tiek ir tebuvo, tokiu keliu nepravažiuodavo. (Kaip smarkiai skiriasi dabartinis kelias, nors ir ne asfaltas, nuo anų laikų...) Galėjo būti kovo mėnesio pabaiga. Sušilome, norisi gerti. Kažkuriam  šovė mintis pačiulpti tų švaresnių ledukų, kelio pakraštyje tirpstančių prieš saulę, kol pamačiusios aštuntokės ėmė šaukti, kad užkimsim, juk dainuot reikės... Nežinau, užkimo kuris ar ne, bet sėkmingai pasiekę Kapėnų kryžkelę, nuvažiavome su atvira bortine mašina į Akmenę ir puikiai sudainavome. Namo nuo Kapėnų vėl ketvertą kilometrų grįžome linksmi, džiaugsmingi,  jau pakely išsibarstydami po namus. Tokių apžiūrų buvo ne viena.  O didžiausias laimėjimas buvo, kai tokios atokios nuo rajono centro kaimo mokyklos  –  Tučių aštuonmetės  –  choristai iškovojo teisę dainuoti 1963 metų respublikinėje Moksleivių Dainų  šventėje Vilniuje. To ilgai negalėjo pamiršti nei pats choro vadovas, nei jo dainorėliai, nei jo šeima.

                 Tais pat metais baigiau aštuntą klasę  ir su šia mokykla teko atsisveikinti. Bet likimo taip buvo lemta, kad po kiek laiko  sugrįžau į ją jau kaip mokytoja ir praeity liko 40 gražiausių metų, prabėgusių gimtinės mokyklose mokant mokinius gimtosios kalbos. 

__________________________________________________

AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ

Joniškis

Gimtinė prasideda nuo žodžio

                     Pradžioje buvo žodis. (Jn 1)

Nuo žodžio prasideda gimtinė,

Nuo paprasčiausio žodžio,

Kuris prasikala pro sausledį,

Pro gramzdžią tamsą.

Nelyg želmuo šaknim jis įsikimba žemės.

Žodis auga, pilnėja, noksta,

Pritvinksta jis prasmių ir paslapčių,

Per slenkstį peržengęs pasaulin iškeliauja,

Gimtinės salsvą kvapą

Širdies kišenėn įsidėjęs. 

Prasmių našta jo neslegia,

Kaip ir gimtinės ilgesys žmogaus,

Kol kas, nes tik pradžia kelionės,

Nes dar semantiniai laukai

Neišbraidyti

Širdies ryšiai gramatiniais nevirtę.

Keliai vilioja, horizontai laukia.

Keliauja žodis,

Prasmes augindamas,

Metaforų tinklus užmegzdamas ir išardydamas.

Klajos ilgai,

Tik retkarčiais gimtinę prisimindamas,

Kol apsivalęs, išbraidžiojęs semantinius laukus,

Pametęs slegiančius prasmių naščius,

Sugrįš gimtinėn, kad pajustų

Vienintelį ir tikrą sintaksinį ryšį.

________________________________________________

JONAS LAURINAVIČIUS

 

RUDUO GIMTINĖJE

Šalna klevus gelsvai nudažė.

Nuo vėjo dangstos jie skranda menka.

O nuo šakų vis varva, laša –

Matyt, jau peršalo, matyt, sloga.

 

Toks kietas spalis. Ūžia, šlamščia,

Ir varo iš kiemų namo vaikus.

O ką daryt nuogiems klevams čia?

Kur jų pastogė, židinys jaukus?

 

Užtat kokia plati plati padangė.

Kol mirksi šelmės žvaigždės, kol tamsu.

Lyg nuo alaus bare apspangęs

Mėnulis velkasi tarp debesų.

 

GIMTINEI

Nieks nesprendė globalinių problemų,

Gyveno gimto kaimo reikalais.

Kiekvienas šlavė, tvarkė savo kiemą,

Vaišino tėvo sodo obuoliais.

 

Vien tik pro kapines privengė eiti,

Nes, sako, ten vaidendavos naktim.       

Motulė krovė dukružėlei kraitį               

Audimo staklėm ir jautria širdim.

 

Sava tarme kalbėjome nuo lopšio,

Kiekvienas žodis – tartum iš dainos –

Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto,

Bet be gimtinės vėjo – nė dienos.

 

PAČIAM SAU

I

Aš paskutinis gimto kaimo diedas,

Toksai romantikas, kad net pačiam juokinga.

Dar nepamiršęs, kaip paukšteliai rytą gieda,

O jiems  gražių giesmių giesmynuose nestinga.

 

Čia prie gimdyvių kvietė pribuvėjas,

O vyrai tyliai sliūkino kieman, iš tyko.

Kai šaltis spaudė pernelyg ar švilpė vėjas,

Prie pečiaus šildėm nugaras ir laukėme Velykų.

 

Čia prakaitą rankovėm braukė tėtis,

Kai imdavo šienauti palei upės rėvę...

Ir nors ant stalo tik plonytės duonos riekės,

Tačiau visi laimingi ir dėkojo Dievui...

II

Tarsi varžais, kad tu čia dar esi,

Kai tavo aplinkos seniai jau nebėra.

Po aslą nebelaksto vaikiščiai basi,

Supuvo nieko nebesauganti tvora.

 

Sodybvietė kietai užžėlusi usnim

Ir nieko paryčiais nebžadina gaidžiai.

Nėr kam sulos išgerti su tavim,

Nėra atverti kam duris plačiai.

 

Lazda remiesi į anų dienų takus,

Kurių neperbėga anei balta, anei juoda katė.

Čia tu toks savas, artimas, brangus,

Tik nėr kam pasakyt nei „labas“, nei „sudie“.

 

Sosnovskio barščiais paupiai apaugo.

Ir nearti laukai į tolį nusidriekia.

O tu, kol nueini nuo lopšio ligi žilo plauko –

Tai visas ir gyvenimas bemat prabėga.

 

TEN, KUR VENTA

Ten, kur Venta

Mūsų pėdsakai žėri,

Tik ne ant lieptelių,

Ne valty, o atminty.

Meldai dar šnara

Burtažodžius mūsų,

Kurie pasiliko

Kadais neištarti.

 

Ten, kur Venta

Mūsų paukščiai dar čiulba,

Ko dar nespėjom

Tada išklausyt.

Vaikšto po pievas

Gandrai ilgakojai –

Tokie susikaupę, basi.

 

Ten, kur Venta

Mūs jaunatviškos godos,

Prisilietimai,

Pirmi bučiniai.

Žavios akimirkos,

Skruostų raudonis

Ir besiskleidžią sparnai.

 

Ten, kur Venta

Ateikim dar kartą

Po daugelio metų,

Kol dar neramūs,

Kol gražūs, tvirti...

Mes rasim pėdsakus savo,

Tiktai jau ne smėly,

Ne mėnesienoj,

O ilgesingoje

Savo širdy.

____________________________________________

LIUCIJA JAGIELIENĖ

Lietuvos NRS narė

 

KAIRIŠKIAMS

Priglust norėčiau prie Tavęs,

Kaimeli prie Virvytės juostos,

Čia praeitis tokia ryški,

Istorinės įmintos pėdos...

Oginskių pavardė garsi...

Jų rankom ir širdim

Nuglostytas ne vienas

Šios žemelės kampas...

O Vladą Sirutavičių Jūs žinote visi-

Istorijai kartono fabriko numirt nelemta.

Išlikę mūrai, pastatai

Iš praeities išplaukia...

Žmonių darbštuolių čia karta

Naujom viltim likimo laukia.

Senuos kapeliuos praeitis,

Žvakelėmis plevena...

Čia Pietos skulptūra ir Nazarietis

Gėlėm pasipuošia prieš ryto metą...

Dar Apžadų kapeliai

Pavasariais giesmėm prabyla...

Ir mokykla, dabar jauna prie kelio

Pakeitus savo seną rūbą,

Muziejuj praeitį šio kaimo mena.

Ir aš čionai pirmas pėdas padėjau,

Kada buvau padykus ir jauna,

Kai plaukus glostė jaunystės vėjai,

Tai buvo darbo man pirma vieta.

Ta mokykla- šviesos šaltinis

Išleido į pasaulį mylimus vaikus-

Ne vienas jų įžymybe tapo,

Jais džiaugias kraštas šis gražus...

Bendruomenės namai, biblioteka-

Kokia šilta, jauki dvasia...

Todėl man noris prie kaimelio prisiglaust

Darbų vienybės dvasią jų pajaust-

Gerumo, meilės ir darbštumo sūkury

Ne vieną kairiškietį sutikt gali...

Te laimė lanko Jus visus

Kairiškiai žydėjo ir ilgai namais mums bus...

______________________________________________

GINTARIUS  VŽESNIAUSKAS

I.

Žodžiai tyliai lenda

iš žodyno krenta

su lietaus lašais į Ventą,

skalauja mano krantą.

 
Renku juos slapčia,

suliesiu su prakaito druska –  

gausiu tešlą duonai,

bus kuo pavaišinti svečią.

II.

Nakties kalba kalbėjo medžiai –

žolės liežuviai palietė kamieną. 

Mėnulis švietė ryškiai, bet nuobodžiai,

šviesa jo glostė namo sieną.

 

Tada tu dangų aukštą tyliai pagiri,

sakai, norėtum ten save paslėpti.

Jau laikas vėl žygiuoti mums į Žalgirį

Tėvynę ginti – laikas atsiliepti.

___________

Atvėręs langą ing viečnastį

tiesiu rankas Dievop ir

laukiu juodvarnių žodžių

išlėkusių, nuo kurių išsigąsti.

 

Surinkęs juos veriu į sakinius

ant popierinių paklodžių

rikiuoju į daugybę eilučių,

o po paskutinės ieties lūžio

 

skambant laisvės varpo dūžiui,

apdovanoju Gerąja naujiena

lyg karius po Žalgirio mūšio

karštą vasaros dieną.

 

Iš kančios lauko grįžusi

gyvos kalbos poezija

kalba apie minčių eroziją,

nes istorijos žaizdos sunkiai gyja.

 

Nugrimzdęs į eilėraščio gelmes

kenčiu su didžiausias nusidėjėliais,

renku mirusių žodžių prasmes gilias

ir nešu palaidoti atgal į Prūsiją.  

_______________________

Tave skaitau pirštais švelniai kaip Brailio raštą,

tarsi akmeny įrėžtas protėvių mintis tartų runos –

iš Žemaitijos į perskirtą Nemuno mirusį kraštą,

kur žuvo karališkai puošnios žodžių karūnos.

 

Tave menu ištariu oriai kaip šventą Tėve mūsų  

per pavasario lietų, kuris krenta iš senų laštakų

lyg Priegliaus vanduo – tai ašaros brolių prūsų,

šnarėjimas sparneliais liepsnojančių plaštakių. 

 

Tave myliu kartoju daug kartų lyg Sveika Marija

liečiant Rožinio karolius, jie kvepia tavo pirštais.

Džiaugsme ir varge, kai maldų tyloje mintys lyja,

mane gina Motina, todėl viltis niekada nemiršta.

_______________________

(Ne)išmokta istorija

Apraudu graudų likimą senųjų prūsų

ir maldoj už tėvynę save giliai slepiu 

po istorija sutrupėjusių senų papirusų,

surinktų iš tamsių ir dulkėtų palėpių.

 

Maldų žodžiai gilūs, tik jais gyvas esu,

plevena vėliavoj, lieka ant balso stygų,

kai tėvų vėlės tyliai kalba iš visų pusių, 

grįžta tiesa – namuose vėl jauku ir tyku.

 

Nekartosiu likimo ir drąsiųjų jotvingių –

iš pogrindžio kronikų gerbiu jų tėvynę, 

kuri dingo už mįslingų Šešupės vingių,

graudžios poringės atmintį dar gaivina.

 

Nepamiršiu liūdno likimo brolių prūsų –

maldoje už tėvynę jų vardus čia randu. 

Juos keliu iš pilkapių, pogrindžio rūsių,

kai prūsiškai kalbu su Monte ir Glandu.

__________________________________________

VILIJA DOBROVOLSKIENĖ

 

GIMTINĖ PRASIDEDA NUO ŽODŽIO

Žodis

Žydi

ant mano lūpų

Ir plazdena

švelniais peteliškės sparnais.

Žodis

Pakelia žmogų, Tėvynę

Ir nubarsto kelią baltais

Rožių žiedais.

 

Žodžio

spalvą ir kvapą pajusti

Man padės

Nuvilnijantis vėjas laukais.

Žodžio

Galią ir svarbą  suvokti

Tik gimtinė jėgų sutieks.

 

Žodžiui

Tylą ir tiesą atskleisti

Tepadės

Žalieji

Gimtinės miškai.

 

Žodį,

Šimtmečiais šildytą,

Šviesų,

Saugos

Platūs, aukšti ąžuolai.

 

Kai žodžiu pasakysiu,

Kad myliu

Ir mylėsiu tave amžinai,

Nuskambės ir dangus,

Ir palaukė,

Nuvilnys bangomis ežerai.

___________________________________

DINORA ZOKAITIENĖ
                  
LEISK  

Verkia  salelė  per  dieną  pavargus
Užu kalno , tenai  vakaruos .
Ne  pajėgia  sušildyti  žemės ,
Ne apleidžia  šalna  dar  tamsos .

Te  žydrai  vėl  pamiškės  puošis
Na gi  leisk , išbudinti  pumpurą .
Pasiilgo  akys  žvakučių
Tų  kurs  žiba  kaštono  šakuos.

Leisk  pabudinti  meilę  krūtinėj
Ištirpdyti ledus , vienatvės .
Vėl  gyvybės  pripildyti  inkilą
Vėl  iškelti , gyvenimo  burę .
 

SENO  PALTO  SKYLĖ

Sėsk  užvirsiu  arbatos , turiu  vyšnių  uogienės .
Tu  papasakok  man kas  už  ką  ir  kelis  syk ,
Aš  be  atsako  seną  paltą  adysiu .
Gal  ne  paltą , tik  trapumą bandysiu  paslėpt

Po  lopais , slidžią  priežastį  klaust .
Dar  kelis  syk  užvirsiu  arbatos , pasėdėk  dar
Priežastis , lyg  šuva  nuo  grandinės  paleista
Vėl  sopėdama  atsakymų  girgždančių  grįžta .
O jų  nėr , niekada  ir  nebuvo .
Tai  tik  skylės , priežastis  seną  paltą  numest ,
Pasmerkt  teismui  varnėnų  , vyšnių  sode .
Palūkėk , dar  užvirsiu  arbatos
Ir  pavaišinsiu  vyšnių  uogiene , karšta .

ATMINIMAI

Pasiilgau  alyvų  žydėjimo ,
Jų  kvapo  vaikystėj  už  lango .
Pasiilgau  basom  per  žolę
Gegužinių ,  lig  paryčių .
Kai  pienas  kibiruos, puta  per  sprindį
Kai  svirtis  girgžda  netepta .
Gandrai ant  stogo  kleketuoja
O  tėvo  dalgis rytmetį uždainuoja .
Vėl  liūtys  pokštauja  stogais
Grėbliai  pavargę , bet  laimingi .
 
ŽEMĖ – MANO  NAMAI

Man  žemė - tai  snaigės  didžiulės
O  katinas  murkia  ant  gūnės .
Man – žemė  tai  upė  skaidri
Ir  vaivorykštė  lyjant  virš  stogo .
Kai  senelio  šiaudinė  kepurė
Žemuogių  miško  pilna .
Kai  pievoje  gėlės  pražysta
Mamos rankoj – mano  ranka .

RENKUOSI  TAVE

Aš  renkuosi  tave - žodi
Gimusį  motinos  lūpose .
Išmokiusį  mane  kalbėt  širdim .

Aš renkuosi  tave - žodi
Užgimusį  tėvo  šypsenoj
Pirmą  man  katr  apsiavus
Aukštakulniais  mamos .

Aš  renkuosi  tave – žodi
Pirmą  kart  išklausytą  tylom ,
Užgimusį  pasakos  rūbuos
Dažais  dar  spaustuvės prakvipusį .

Aš  renkuosi  tave - žodi
Kurs  glostai  mane  tarmiškai ,
Supamą  vygėj   medinėj
Rankom  motutės  mamos .

Aš  renkuosi  tave – žodi
Kurs  tariam  paskutinį  maldoj .
Kai  riekę  pusiau  dalinam ,
Kai  tylim , kai  abiem  šilčiau .

 ***
Kai  miestas  miršta  tylomis
Sustingsta  gatvėse  žibintai .
Ir  tik  šešėliai  žaidžia  domino
Prie  seno  šviesoforo miesto  pakraštį ,
Kuris  pavydi , perėjai  prie  stadiono .
***

Žibintai , gatvės  melancholija
Lyg  siūlų  kamuolį  vynioja .
Kažkur  pravirksta  patefonas ,
Suūbauja  kertėj  sijonas
Vėl  kandys  kelia  tuoktuves .
***

Senam  sode
Ant  suolo  sukežusio ,
Ilsin senelis kojas  senas .
Ilsin , gyvenimą seną .
***

Prisėsk  naktie šalia
Nerūstauki  žaibais .
Dvi  nugaros  šilčiau 
Negu  po  vieną .

***
Per  sausio  pelkes , ieškot žibučių
Pavasariškai  atlapais  langais .
Vasario  drapanos , paklydę  paukščiai
Ir aš  kažkur  tarp  metų  ataudų .

***
Medžiai  plepūnai  netyla
Bara  baleto  batelį  ,
Pamištą  miesto  stotelėj .

***
KAD  TAIP ...

Kad  taip  prinokusių  vyšnių  sodrumo  delnuos
Lietaus  tik  truputį , kad  vaivorykštė  gimtų .
Akimirkos   knygai  ir  mostui  drugelio ,
Ir  tylos  , kai  tylima  dviese
Kai  akys  pasako  daugiau .

KAI  SUAUGA  VAIKAI

Jau  burės  iškeltos  link  tavo ,  svajonės .
Mano  durys  atvertos , jos  tau  jei  prireiktų .
Širdim  išlydėsiu , širdim  visad  lauksiu .
O  paukščiai  te  gieda už  lango   net  žiema
Ir  džiūgauja  vėjas , tavo  skruostą  palietęs .

___________________________________________________________

DANUTĖ KATKAUSKAITĖ-RUSECKAJA

Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ prezidentė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos,
Lietuvos menų mėgėjų asociacijos „Branduma“, Tarptautinės rašytojų, literatų ir menininkų gildijos „Vingis“ narė.

MANO KŪRYBA

Rašau, nes posmai patys byra ir prašosi, kad užrašyčiau.

Kiek kartų žodį aš nebylų nustūmiau, sužeidžiau netyčia.

Mintis, ant popieriaus prigulus, įgauna spalvą, prasmę, foną...

Aš ant gyvenimo drobulės raižau poezijos dirvoną.

 

Gyvenimo spalvų paletėj turiu smėlėtą savo taką.

Sparnus poezijos išskėtę, lakštutės savo giesmę plaka.

Vilioja žemuogių giraitė, upelis, žydinti palaukė...

Grįžtu gimtinėn pasiilgus, nes ten vaikystės brydės laukia.

 

Užklumpa Mūza netikėtai, kai užimta, kai jos nelaukiu,

Ir paberia žodžius iš lėto, nes vienumoj visi be kaukių.

Jei žodis, tarsi grūdas, randa palankią dirvą ir įsminga,

Jau nesvarbu: laiku, ankstyvas – užrašiusi jaučiuos laiminga.

 

GIMTOJI KALBA

Skiriu Tarptautinei gimtosios kalbos dienai

 

Kadaise nuo žagrės

Atėjom basi:

Anuprai ir Magdės,

Barboros... – visi!

 

O tu, tėvynaini,

Lietuvis, sakai?

Kokia kalba šneka

Tavieji vaikai?

 

Stipri ta valstybė,

Kur siena tvirta,

Kur liejas ir skamba

Gimtoji kalba!

 

Jos mokė močiutė,

Linus verpdama,

Priglaudus vaikutį,

Mokino mama...

 

Su genais ją gavom.

Kas gali atimt?

Su ja mes suaugę

Šaknim ir širdim.

 

Kas neš šitą naštą?

Sakai – Lietuva?

Už kalbą, už raštą

Atsako tauta!

 

Lietuvi, tautieti,

Dabar kur esi?

Gal, šalį pakeitęs,

Kitaip jau kalbi?

 

Maldauju, šnekėkim

Kalba mūs mamos,

Vaikams širdin dėkim.

Jos nieks neatstos!

 

GIMTOJI KALBA

Skiriu Tarptautinei gimtosios kalbos dienai

 

Kas lietuviui – gimtoji kalba?

Tai – kilmė ir galybė, ir būdas.

Jai – didžiausia visų pagarba

Ir kai šviesūs laikai, ir kai gūdūs.

 

Ji – didžiausia tautos dovana,

Artima giminaitė sanskrito.

Net kai degė namuos balana,

Iš širdžių ir galvų neiškrito.

 

Caras draudė – mokino tėvai,

Žodžiai ėjo iš lūpų į lūpas.

Lenkai stengėsi irgi labai

Parklupdyti – lietuvis neklūpos!

 

Nepamirškime savo kalbos

Nei namie, nei svetur. Lai gyvena!

Nusipelnė jinai pagarbos.

Negailėkim vaikams sielos peno.

 

KNYGNEŠYS

Skiriu Knygnešio dienai
 

Knygnešiams šiandien skaitomos odės.

Jų dėka šalyje plito raštas

Ir lietuviškas, artimas žodis,

Kol carinė valdžia engė kraštą.

 

Bažnyčia taip pat kovą pradėjo,

Kad išliktų tautoj lietuvybė,

O draudimas žiaurių niekadėjų

Knygnešiams pasirodė išklibęs.

 

Sumanumo nešt šviesai reikėjo:

Sieną pereiti, kur saugios nišos...

Sunkus darbas brošiūrų tiekėjo,

Nes valdžia visur landžiojo, kišos.

 

Ačiū Dievui – išsaugojom knygą,

Rašom patys ir duodam skaityti.

Knygnešių gerbiam, vertinam lygą –

Jie draudimą išmoko valdyti.

_________________________________________

DAIVA RUDELYTĖ

 

GIMTIEJI NAMAI

    Gimtinė- koks brangus šis žodis, kurį tariant kiekvieno žmogaus sieloje nubunda šilčiausi jausmai...

    Aš gimiau Kaune, bet visą gyvenimą gyvenu Plungėje. Pamenu mūsų mažą, pakrypusį namelį lyg iš tos pasakos  - "Namelis ant vištos kojelės". Maži kambarėliai, kuriuose visi keturi sutilpom ir gyvenom laimingai. Viename mudu su broliu, kitame -  tėveliai. Abu su broliu, būdami maži, norėdavome pas juos įsiropšti į lovą ir  tėvai mudu priimdavo, o  užmigdę nunešdavo mus į savas. Aš „darydavau“ miegojimo grafiką: tėvelis - mamytė - brolis. Prisimenu taip aiškiai, lyg tai būtų buvę vakar.. Mes to grafiko laikydavomės, o tėveliai šypsodavosi ir glausdavo mus prie savęs.

    Šeimoje buvau mažiausia. Kai aš gimiau, mamytė pasakojo, kad apsiverkė ir padėkojo Dievui už šį stebuklą.. Nebuvau aš stebuklas, bet labai mylėjau savo tėvelius, brolį ir savo gimtus namus. Kalbėti pradėjau labai vėlai, tėveliai jau galvojo, jog visai nebeprakalbėsiu, bet mamytės maldos buvo išklausytos - aš prakalbėjau...

Manęs buvo pilna visur. Augau tarp berniukų ir  jiems būdavau galvos skausmas: visur iš paskos, iš paskos...

      Prisimenu, tėtis dainuodavo apie Plungės parką...  Tai ir dabar mintyse tebegirdžiu jo dievišką balsą ir rankas tiesiančias mane mažytę paimti ir panešioti. Aš buvau tėčio vaikas, jo numylėtinė.  

     Gimtinės kiekvienas kampelis yra širdžiai brangus, o pirmasis žodis "mama" - saldus lyg prisirpusi uoga. Vaikystės didžiulėje pievoje, brilijantinės žalumos apsupty, augo gražiausios gėlės, žolynėliai. Kiekvieną rytą  mus pasveikindavo žilagalvis Babrungas.  Vasaromis jame turkšdavomės  iki soties.  Pamenu, nešdavom skalauti drabužius ir kartą viena senutė man pasakė: "Vaikeli, tu užaugusi būsi labai švari, kad taip skalauji drabužius". Šis darbas  man labai patiko, kol neišsikraustėm į naują namą.

     Tėveliai dirbo, tad  mudu su broliu prižiūrėjo geroji auklė Justinėlė, netekėjusi ir savų vaikų neturėjusi. Mes mylėjom ją, išvaikščiodavom visą parką, kiekvieną gimtą vietelę aplankydavom, o priėję prie galingo mūsų vaikystės ąžuolo, prisiglausdavom kaip prie senelio,  pasikalbėdavom, tikėdavom, kad jis mus girdi ir supranta. Perkūno ąžuolas - ryškus, gilus, gimtosios vietos prisiminimas. Mums tėvai įskiepijo meilę savo kraštui, gimtinei ir pagarbą žmogui. Gimtinė prasideda nuo pirmo žodžio, nuo jausmo, nuo vertybių.

      Aš vaikiškai ir nuoširdžiai mylėjau ir tebemyliu savo gimtas vietas, pievą, parką, medžius.

"Tėvų namai –Babrungas,

parkas, pieva, medžiai...

Širdis džiaugsmu prabunda,

kai  myliu savyje  giliai.." - tokios mintys mane aplanko, kai keliauju gimtinės takais.

     Kai man buvo dešimt metų, mes persikėlėm į naują namą .Mamytė  tą  senajį sukrypusį namelį, kurį buvo nusipirkusi dar mergaudama, vadino "nuotaka su namu", o  tėtį "opera", nes jis turėjo dievišką balsą.

     Gimtinė - mieliausia vieta, į kurią grįžtama su meile, su vaikystės prisiminimais, su visa puokšte šilčiausių jausmų. Pirmoji raidė, pirmasis žodis, pirmoji klaida, pirmoji meilė...

G - gimstama iš meilės,

I -ir gyvenama laimingai.

M -mūsų tėvai patys geriausi,

T -telanko šilčiausi jausmai.

I - ir meilė dega amžinai,

N- nes gimtinė viena,

Ė- ėjau į ją širdimi...

Tėvų nebėra, o prisiminimai išliko, kaip ir gimtinė.  Ji - širdies dalis.

"Atsiminimų gijos jausmuose,

Jų sėklos vaikuose pasėtos.

Gili prasmė - prisiminimuose.

Ir tėviškės gimtosios vietos." – rašau, skaitau, rašau, taisau vaikystės klaidas, kurios ateina vizijomis, pokalbiais ir žodžiai suspaudžia širdį...

________________________________________________

DALIA GRIŠKEVIČIENĖ

Vadovauju VšĮ Kelmės profesinio rengimo centro kūrėjų klubui “Be rėmų,” priklausau Kelmės rajono literatų klubui “Vieversys.” Rašau daugiau negu dešimt metų.

 

IŠNEŠIOTA GIMTINĖS

Po tūkstančio metų,

Kai būsiu negimus,

Pajausiu aš vandenio vėsą

Tėvo kieme.

Ir rankom, ištroškusiom

Darbo naminio,

Prikelsiu gyvenimui tuos,

Kas čia buvo pradėti.

Nuogom savo kojom

Nubraukus voratinklius

Svirno akmens,

Paliksiu źolėj atminimą -

Pėdą laumyčios.

Gal źmonėms ir pasivaidens,

Kad buvo, gyveno...

Kad malkas kapojo...

Kad vandeniu šventino

Stalą namuos,

Neieškojo užuovėjos -

Drobulę siuvo -

Tik meilės ar skausmo

Nesužinos...

_______________

Vakaras. Nesvarbu, kad šventadienio -

Lygiai taip pat šviečia lempos kieme,

Langai neužlaidyti priešais vilioja gyvenimu -

Šešėliais ant stiklo tarsi nebyliajam kine.

Nuvedusi žvilgsnį žemyn, matysiu kaimyno mašiną,

Klausysiu, kaip kaukia bute likęs vienišas šuo -

Butų narveliuos pabėgę nuo žemės šimtai piligrimų

Kaip voverės sukas - tas pats - ar pavasaris, ar vėlyvas ruduo...

Ilgesys parkeliauja su grįžtančiais paukščiais -

Kvepia arkliu, dar tėvo švarku ir prileista sula,

Pagaliau išdrįstu pripažinti, nors baugščiai, -

Aš esu tik antroji nuo žagrės karta.

_________________

Pašlovinimas gervei

Prieš rytą prabundu ne nuo sienojų gausmo

Ir ne senatvės rūpesčiai ar skausmas nukamavo -

Klausausi paukščių, kelio ieškančių per rūką, -

Stebuklas kasmetinis - gervės į gimtinę parkeliavo.

Ir nepaliauju nenorom žavėtis pilkakaklėm -

Kad žmonės taip aklai turėtų širdyje tėvynę,

Kad rūta, pinavija ar žemčiūgas palei gryčią

kvepėtų duodamoj į stalą duonoje ruginėj!

Šuniukas virstų kūlio kaime su berniūkščiais,

Su lapais būtų raškomi žali serbentai ar avietės...

Medinės pasišiaušusios grytukės atvirukuos -

Takažolėmis papuoštas kelelis tebekviečia

Pradžių pradžion. Ten, kur gimti buvo lemta.

Ir daugiabutyje girdžiu aš gervės rūpestį -

Kaip ji - skubu pagarbint savo žemę šventą.

_________________

Tavo šlapi plaukai kvepia liūdesiu

Ir neišsipildžiusių norų žeme. Ir lauku -

Taip vaikystėj kvepėjo pagalvė.

Nuskriaustos akys palydi mane -

Glostau šuniuką. Norėčiau tave.

Tik nieko nekaltink.

Pasakos visos baigias laimingai-

Kurpaitė krištolo, ir ta nedūžta.

Plaukai išdžius. Atgis spalva.

Ir marškinius suverps našlaitė.

Kregždė iš naujo sulipdys sau gūžtą ---

Pelenės rūbą nusimesti nesunku,

Tik kaip išmokt gyvent tvarkingai?

Bet... neskaičiuoji ir nelauki, -

Taip pralekia savaitės.

Palaiminta mintis -

Palikt prisiminimą po savęs.

Todėl sakau - medžius nubaltink...

______________________

Lyja ilgesiu

Ir laukimu -

Užsikloju

Namais -

Ir pasaulis

Saugesnis.

Įdienosiu

Savim, saldu

Nuo žinojimo -

Sparnais

Popierinės gervelės

Mojuoja -

Šliaužte

Savo žeme,

Takažole mindoma

Tėvo kieme -

Bedalį, beglobį

Šaknim apvyniojus.

Ašarą vieversio

Stelbia giesmė -

Dangus pagloboja

Žiemkentį,

Nesakyk nuodėmė -

Išnykimo grėsmė

Kabo plauku

Ant daug ko

Iškentusio.

Smūtkeliu pakelės

Pagraudinsiu

Savus -

Kaimo žmones

Ir miesto vaikus -

Nors į trečiąją

Dieną,

Bet prisikelkit!

______________________

Ryšys

Suvaldyta ugnis tyliai merkias

Senutėje krosny,

Greitakalbe prabyla šakutės

Mamai vartant blynus,

Atsidūsta ir durys,

Įleisdamos katiną –

Grįžta tėvas, žemaitis, iš kūtės

Parsinešdamas pieno

Ir duonos kvapus.

Vis dažniau akyse ir

Minty šitas vaizdas...

Senstu.

Nepabėgu toliau nuo savęs –

Sipriai įtemptas ilgesio laidas

Nuo svirties – per vaikus – prie manęs.

________________

Nesu miestietė. Ir nupjauta žolė man reiškia

Šieną žiemai, ne laiką filosofinį ar metų kaitą,

O bičių dūzgesys medunešy - geriausia siesta.

Vitrinų skurdesys, išjungus šviesą, nevilioja,

Net liepžiedžiai nebekvepia švara ir sveikata -

Kavinėse ir be manęs triukšmingos fiestos.

Nesu miestietė. Tačiau jaučiu asfalto šlapio kvapą,

Matau šešėlius ir žibintą supantis lietaus balutėj.

Savaitgaliais arba kai vakarėja, varpo kviestos,

Bažnyčion renkasi senutės. Ori senatvė su skarelėm

Ar skrybėliukais nemadingais. Kam gi šitai rūpi?

Lyg aidas didmiesčio - turistų autobusas. Myliu miestą.

________________

Pasiilgstu

rytinio batų skambesio

į žemę sodžiaus

ir dūmų

balsvo kamino virš stogo...

tik krusteli mintis,

bet ji išduoda -

aš laikui pavaldi

ir gyvenu,

kol atminties

nestingdo gruodas.

_____________________________________________

ADELĖ DAUKANTAITĖ

Esė

IŠ BRUKNELĖS GYVENIMO

   ...lyg višta aptūpusi raudonuojantį plotelį... Pirmoji uoga lipa burnon – skanauju, čepsiu ir užsimerkiu.

     „...tiktā vėina pati anūm kalba ėt žali broknelė... „ – Juozo Pabrėžos į žemaičių kalbą išversti Simono Daukanto žodžiai įsitaiso širdy ir gula saulėtam pokaičiui.

      Iš užu Saulės artėja mamos spindulys, paima už rankos ir mudvi išeiname į susitikimą su gimties slėpiniu. Susirangiusi jos įsčiose girdžiu tėvo žodžius: „Mona mažuoji, mona karalātė parēn...“ Matau jo spindinčias meile akis ir dėkingas jūržolių žvilgsnis žiūri į mamą, ją apkabina. O mama švelniai glosto savo pūpsnį ir jos meilė skverbiasi į kiekvieną mano kūno lastelę. „Pareinu, mama, pareinu...“ – pirmieji mano žodžiai būsimam pasauliui, kurį pažinsiu, kurį vadinsiu gimtine.

    ...ir antroji uoga lipa burnon, atiduodama save mano kūnui, pasidalindama į tūkstantį švelnių prisilietimų.

    Senojo dvaro slenksčiai tokie aukšti, durys sopulingai girgždėdamos veriasi mažam žmogučiui, kuris skuba į titelio kambarį. Jis ten sėdi ir skaito laikraštį. Pamatęs mane, pamoja ranka ir kviečia ant kelių. Iššiepiu savo burną su keliais dantukais ir tupsiu prie titelio. Taip Mažojoje Lietuvoje vadinome senelį. Įsitaisau jo glėbyje. Jis skaito laikraštį man garsiai, aiškiai, kad išgirsčiau ir įsidėčiau į savo kraitinę atminties skrynią. Šią istoriją mama pasakodavo šimtais kartų, norėdama, kad jos niekada nepamirščiau, kad ją mylėčiau.

   „Nepamiršiu, mama, nepamiršiu...“ – siunčiu žinutę užu Saulės.

    ...trečioji bruknelė kalbina sielą ir pripildo mišką, kuriame esu čia ir dabar įvairiausių garsų, kurių negirdėjau anksčiau, žodžių, sakinių...

   Man penkeri. Drąsiai praveriu kolūkio bibliotekos duris ir pasitikėdama savimi keliauju prie knygų lentynos. Bibliotekininkė su nuostaba seka mane akimis. Jos smalsumas lyg spalvotas fontanas trykšta iš visos jos esybės ir skverbiasi į mano Saulės lizdą, kuriame suspurda tas mažytis paukšukas – jaudulys. Taip jį su mama vadinome, kai laukdavome daktaro suleisti man vaistus. O aš pasiimu tris Žiulio Verno knygas ir padedu ant stalo.

  • Vaikeli, bėk prie didžiosios lentynos, ten knygutės su didelėm raidėm ir spalvingais paveikslėliais, - šypsosi jos balsas.
  • Ne, - atsakau ramiai, bet tvirtai.  – Ten vaikams, o man reikai keliauti.
  • Kokia tu drąsi! – giria mane. – O skaityti ar moki?

    Čiumpu knygą ir atsiverčiu kur papuola, beriu žodžius lyg žirnius. Matau, kaip jos akys plečiasi, plečiasi...  Bijau, kad neišbėgtų ir geroji bibliotekininkė neliktų be akių, tad nutraukiu tiradą ir žiūriu į ją – laikau jos akis. Moteris išsitraukia kortelelę, užrašo mano vardą, pavardę, gimimo metus  - juos moku  jau seniai, įregistruoja imamas knygas.

   ...atsiklaupiu prie aplipusių uogom krūmelių ir nešuosi juos į Mažąją Lietuvą, kur mano gimties paslaptį saugo senasis dvaras. Gimiau ir pasaulį pasveikinau braškančią šalčiu žiemą ant mamunelės rankų. Per pūgos pripustytas pusnis greitoji negalėjo privažiuoti, tad gydytojas su tėvu skubėjo, kad nepavėluotų prie gimdyvės, bet pavėlavo ir aš leidau pirmuosius savo dūdoriaus garsus.

      Mano kraitinėje prigimties skrynioje sirpsta bruknelė. Gimtosios kalbos skonis, kvapas ir grožis nubėga Žemaitijos laukais, pievom, kalneliais, piliakalniais link Plungės, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Akmenės... Palaiminu žodžio kelionę ir išvingiuoja ji Minijos, Babrungo, Ventos upėmis... Sustoja Papilėje, pasilabina su ten gyvenančiais šviesuoliais ir intakais išsiskaido po visą Akmenės kraštą, kad tarnautų žmogui, atėjusiam gimti...

_____________________________________________

ALGIS UZDILA

 

VARGAS NAKTĮ

Lisabonoje karščiai vasarą siekia ir 50 laipsnių, ir dar daugiau. Guli maža Laima lovelėje ir šaukia naktį:

– Mama, atklok mane, man labai karšta.

– Kad tu neužklota.

– Tai nurenk mane, negaliu miegoti.

– Kad tu, vaikeli, visai nuoga. Ką gi nurengti – trumpikes?

– Tai odą nuplėšk, kitaip aš neužmigsiu.

_________________________________________________

 

 

 

 

 

 

 

GRETA LEIGAITĖ

menininkui

menininkas ilgai sudėtingai dirba,

sėdi susilenkęs prie popieriaus lapo,

jau devinta valanda, jau už lango tamsu,

o jis vis rašo, vis rašo pieštuko ritmu.

 

menininko žmonai jau užteko,

ji brenda link durų tarp vyro lapų,

užrašai rašiniai ir knygų viršeliai,

skęsta tarp jų poniutės bateliai.

 

lagaminas sunkus ir spyna užrakintas,

ten menininko albumai dulkėm pavirtę,

jis norėjo atsigręžt pažiūrėti dar kart,

bet užvėrė duris jam prieš nosį iškart.

 

menininkas tupi kampe ir galvoja,

apie tolimą ateitį tyliai spėlioja,

linguoja į priekį už galvos susiėmęs,

galvoja, kaip baisiai jis dabar užsiėmęs.

 

egzistencinė krizė užpuolė poetą,

lyg didžiulė didžiulė banga,

nusprendė menininkas parašyti sonetą

ir griebė plunksną, kuri gulėjo šalia.

 

apie viską rašyt panorėjo -

apie rytą ir vakarą, skausmą ir džiaugsmą,

kaip mylimoji ant peties ranką uždėjo

ir siela jo kaipmat praturtėjo.

 

kaip paukščiai čiulbėjo tą lapkričio rytą,

kai traukiniu keliavo poetas į Minską,

apie Baltijos jūros dugno pilis

ir šilelį, kurį jis tik vienas matys.

 

jis kūrė ir kūrė, rašė ir rašė,

popieriuje net skyles prasibadė,

bet svarbiausia - savo mylimosios

jis nuoširdžiai atsiprašė.

 

pasiliko tik vieną savo sonetą,

tą, kuris sustatė dalykus į vietą

ir išsiuntė savo meilei

už vieną monetą.

 

daugiau poetas niekada neberašė,

nė vieno eilėraščio, nė vieno soneto,

pradingo eilių kupini kalnai,

meilės ir žodžių tuntai.

 

nežino niekas kaip ten jam baigės,

nes išmestos visos jo raidės,

nežinia, net ar mylimoji sugrįžo

ar be jos poetas gyvent nesiryžo.

 

ar nenumirė menininkas kartais iš bado?

bet negyvo jo juk nieks nesurado,

dabar jo istoriją kiti tik aprašo,

nes gaila visiems šio puikaus literato.
 

tu tu tu

tu - šaltas nakties oras

ir vandenį naktį kai geriu

čia irgi tu,

ir kai noriu miego

ir kai noriu miego, bet rašau

čia juk irgi tu.

ir kai reikia kentėti - tu

ir kai malonu - tai tu

ir kai paveiksle pradeda judėti žmonės.

kai nereikia žodžių - tu,

o kai reikia - irgi tu,

bet jei neturiu ką pasakyt,

vis tiek sakau tik tau.

kai tuščia, kai pilna, kai sklidina,

kai pavasaris ateina - tave primena

kai liečia plaukus, liečia ranką,

liečia veidą, liečia burną lūpas

kai įsikandu į liežuvį.

kai prisimenu vaikystę,

kaip iškrėsdavau kvailystę ir

šypsausi susipratus - čia juk irgi tu.

linksma, liūdna, nesmagu,

gaila, gėda, apmaudu,

mandagu, nemandagu,

man nebesvarbu -

visur tik tu tu tu.

__________________________________________

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

 

Rožės vardas

Žodžiai kartais pabyra neišnešioti, tamsa

būna jų pribuvėja, juoda moteris suodinom

panagėm, lenktais į save pirštais; žodžiai, kuriems

lemta liudyti meilę, išsivadėja kaip eteris,

ir liekam – blausūs pavidalai, aprūkę

žibintai ant visatos asfalto. Žodžiai

kartais pabyra neišnešioti – tokie negali

palaimint vargdienių, tokie negali įsakyti

Lozoriui keltis, vienadieniai drugeliai, neįmanantys

pernešti džiaugsmo dulkių ant šios nakties purkos,

 per silpnai pučiantys vėjai, mirštančios gėlės,

išbalę lėlininkų veidai. Ir vis tik, stipriai kruta lėliukės,

kai užsimerkusi išpažįstu Tau grožį, paliegusį,

šimtamečio senio kaulų trapumo, pasiramstantį

ledo lazda; grožį, kuris teka krauju iš mirusios

raganos lūpų ir tvinsta staugūnų balsais, dvasių

upėmis; tankiai plazdant gyvybės vėliavai, mano

širdies konkistadorai atranda naujus žemynus,

peilio smaigaliu atsiriekia naujas teritorijas,

kai užsimerkusi, paliegusi, šimtamečio senio

kaulų trapumo, iššnabždu Tau grožį  mušant

Vigilijos valandą.

 

Miestui

 

Visos Tavo upės, mieste, atsikartoja many,

Ir vandenženklių žemėlapiai nupaišyti slaptose

Kūno kertėse, visos Tavo kraujagyslės, mieste,

Išraizgytos many, nėra tobulesnio tinklo už

vėjo apykaitą kapiliaruose; visos Tavo istorijos,

Mieste, užrašytos many – mitinio paukščio legendos,

Kaukų ir aitvarų sakmės; visi Tavo, mirusieji, mieste,

palaidoti many – iškalti skausmo antkapiai ir žybsinčios vėlių

Švieselės, visi Tavo sūnūs, mieste, Joja ant mano atminties žirgų,

visos Tavo dukterys, mieste, plukdo  vainikėlius mano vandenynuose,

 visi Tavo vaikai, Mieste, mano lūpomis išpažįsta, kad esi trapus

miegančio grožio lukštas, kurio syvais maitinasi alkani mylimieji.

 

Tėvui

 

Esu Tavo atvaizdas, vienintelis neapsiblausęs, nors

kai žiūrim į veidrodžius, matom du pavargusius

žmones; vienodos šypsenos, vienodai išlenktos

pėdos; o kartais atrodo, kad ir klysta buvo vienodai.

Kaip gi kitaip, jei Tavo dėka, esu maitinta ne tik

mišinukais – Kleboniškio oru, pušų spyglių arbata,

sniego cukrum ant lūpų, plukių žydėjimo šventėm.

Kaip gi kitaip, jei užaugau su ilgesiu, dažnomis naktimis

girdėdama, kaip užverda laiko arbatinukas, ir garuoja

mūsų kūnų vanduo, kaip močiutės, Tavo mamos, vaistų

spintelėje išsivadėja mūsų atminties kamparas.

Dar niekad to nesakiau – gyvenome šalia autostrados

ir miško – tas kasdienis mašinų ūžesys buvo mano

ilgesio ir vaizduotės mokykla, išmokiusi sukurti keisčiausius

pavidalus, priėmusi į liūdniaveidžių miško moterų gentį.

Tai buvo mano tikėjimas – šitas Kleboniškis, vėjo

kupetos, iš kiškio trobelių rūkstantis dūmas, rogių vėžės,

vasaros karštis, miško paklotės švelnumas, mano

 „Anykščių šilelis“, nenuplikusios kalvos (kaip vis dar –  Tavo galva);

esu atvaizdas, vienintelis neapsiblausęs;

mano sūnus jau irgi žiūri į veidrodį –

vienodos šypsenos, vienodai išlenktos pėdos,

tas pats miškas, ir vienintelis būdas, kuriuo galim atgimti.

 

Miestui II

 

Mano miegantis mieste, plaukiu

Tavo upėmis, pasidariusi luotą

iš išnarų žalčio, ir vėjo dūdelėmis

groja naktis, ir smuikuoja eilėraščius

vaikas ant tilto. Mano mylimas mieste,

bėgu Tavo sapnais, ir pražysta naktižiedės –

grožis užima amą, aš supuosi Tavo lopšiuos,

kad mane vėl ir vėl išliūliuotum. Mano švytintis

mieste, Tavo liepsnos sudegina tai, ko nereikia,

kad iš naujo almentų versmės rasties. Sutrumpėja

distancijos, išsitrina kančios žymenys, gyju, prisilietus

prie baltojo rūbo. Nesvarbu, kad Tavo pradžia –

nežymėta vilko staugimo, neramstyta kalvom septyniom,

nesvarbu, kad kartais išsipurvinam, kad pasiklystam –

mano dieviškas mieste, tik šitaip galim save patirti,

tik šitaip kuriami patys tikriausi mūsų pasakojimai.

 

 

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai