Naujausi literatų kūriniai

Dinora Zokaitienė

Paglostyk   pasaką  bevardę

Sėdėjo kartą pasaka basa,
Ant žiedlapio rožyne, palikta.
Jau saulė leidos, greit naktis
Rasos lašeliai tuoj pažirs.
O ji, dar vardo neturėjo,
Ir ašaros, blakstienose žėrėjo.

Pavargus, po darbų, sunkiu žingsniu
Pro šalį ėjo motina septyneto vaikų.
Širdis suvirpo, delnuos sušildė
Namo parnešus, lopšį užmigdė.
Šypsojos, glostė, patalėli klostė.
Čia ne našta, čia pasaka ant žiedlapio rasta .

2017.01.01.  

***

Darius Rekis

Atsisveikinimas

Ką pasakai pražydusioms alyvoms
Tai supakavęs dovanoji vieversiams...
Nebylūs stovim. Ašaros negyvos.
Ant žemės žemei stovim nusilenkt...

Į rudenį nevaromos pabėga dienos –
Iš praeities ataidi jaunystės ilgesys.
Vaikystėje išmindytos ražienos
Mintims per sunkios... Vėliai nebegrįš...

Kaip noris juoktis viską prisiminus,
Kai tyliai užgula pečius gyvenimo našta
Lyg mylimoji rankomis apsikabinus,
Lyg mylimoji nekalta...

Ką pasakei pražydusioms alyvoms?
Žodžius nusineša į dangų vieversiai –
Žiedai sumindyti po kojomis nebylūs...
Tik tam, kad ji galėtu būti, tyliai išėjai..

***

Kęstutis Krencius

Svajonių sapnai

Pabučiuotas lašelio lietaus

Nenorom gėlės žiedas parausta.

Aš žiūriu į Tave paslapčiom,

O žandai man vis tiek neparausta.
 

Širdyje skamba meilės daina,

Ją girdžiu ir klausausi aš vienas.

Noriu tart, kad seniai aš myliu,

Kad jausmai apkabintų mūs sielas.

 

Ryto rūkas mums glosto akis,

Prie vartelių naktis atsibudo.

Ir vėl lodai miestelio šunis,

Nes nuo žingsnių vargšeliai pabudo.

Pirma meilė tyra ir graži,
Svajose slepias mūsų jausmai.
Pasiklydo mūs meilė kely,
Bet išliko svajonių sapnai.

Ilgesys
Šiąnakt vėl tyliai verkė dangus
Ir nuo ašarų langas vėl drėko medinis.
O aukštai  minkštuose debesų pataluos
Rymo liūdnas, pamėlęs mėnulis.

Vėjas kviečia pašokti medžius,
Ant asfalto vis gainioja lapą.
Atkeliavęs ruduo  į svečius
Pasiklos rudeninį, pageltusį paltą.

O naktis vis ilgiau pamiegos,
Saulė brausis pro rytmečio rūką.
Neišgirsi jau paukščio dainos,
Ilgesys aplankys tartum ūkas.

Atims metus

Žiūriu, kaip krenta klevo lapas,

Lėtai, tarytum valsą šoka.

Suolelis šalimais toks šlapias,

Mintis su manimi jau šneka.

 

O galvoje gyvenimo jau kinas,

Metus oi greit, oi greit filmuoja.

Ruduo – chronometras geltonas,

Plaukuos baltutę sruogą įklijuoja.

 

Tu sau ramus, atrodo dar nesenas,

Vaikai kažkaip tai greitai auga!

Širdy žinai -  jaunystės eleksyras,

Nors metai byra į aruodą seną.

 

Ir vėl nukrito vienas lapas,

Ant šlapio suolo nieks nesėda.

Girdžiu, ruduo man sako „labas“,

Atims metus ir jam visai ne gėda.
 

Poetiniai raišteliai

Žiema liūdna ir dienos liūdnos,

O mintys snaudžia kaip meška.

Gal kas paims tą snaudžiantį už rankos

Ir praus pavasario švelnia vėsa.

 

Medžiai pilki prie drėgno kelio liūdi,

Kai kur kepurė sniego pamesta.

Tačiau pro debesis dažniau vis žiūri

Su šypsena pavasario šviesa.

 

Nors ežerai dar ledo kailiniais dabinas,

Upeliai prunkščia ir putoja.

Dar tik gandrai kažkur toli mankštinas,

O namuose lizdai liūdnai niūniuoja.

 

Jau tuoj, jau tuoj sugrįš namolio

Pavasaris žaliais takeliais.

Pakils mintis iš miego guolio

Posmus suriš poetiniais raišteliais.

 

Visiems užteks

Jau tie gruodžio vakarai

Po pietų ateina,

Užsibūna jie ilgai,

Ir tiktai ryte vielai išeina.

 

Kiek švieselių įvairių,

Gatvėse, namuose šoka.

Laukiam švenčių nuostabių,

Adventas rimties čia moko.

 

Kūčių stalą baltą, platų,

Tuoj apsės visa šeima.

Neprisės mama ir tėtis,

Bet širdy bus visada.

 

Snaigės tyliai langan belsis,

Puoš Kalėdų eglutes.

Dovanokit  kitiems laimę,

Jos tikrai visiems užteks.

Alfonsas Jonas Navickas

Alfonsas Jonas Navickas

Viena šalis

Virš visų kelių ir bokštų,
Girių, auštant raudonų,
Ežerynų ir upokšnių,
Viršum gultų ir namų.

Virš piliakalnio negyvo
Ir gyvųjų mums kapų
Naujos žinios iš ankstyvo
Amžiaus kyla pamatų

Akmenim senų karalių
Rūmų, parkų vienatin.
Atmenu tą graudžią šalį;
Taikoje ją laisvėj gink.

 

Botanikos sodas

K.Krencius

Eilėraščiai iš Kęstučio Krenciaus  poezijos knygos „Ateik tu lietuvi lyjant“

Polkos žingsneliu

Rasa jau kojas pra usia,

Sau/utė merkias palengva.
Jaunimas taip nedrąsiai renkas,
Šokių aikštelė dar visai tuščia.

lr kai lengvutis vėjo gūsis,
Atp/ukdo muzikos garsus
Įsiklausai - armonika jau verkia,
Kojos kartoja valso žingsnelius.

Taip nedrąsu kažko tai daros,
Kada gi saulė slėpsis pagaliau.
Kada iškviesiu tą merge/ę,
Kurią anąkart šokdinau.

V.Buragas

RUDENS KELIAS

Jau trupa

Rožinių svajonių lęšiai,

Ir sklaidosi keista migla aplink. -
Ateina laikas tyliai apsispręsti,
Ateina laikas kelią pasirinkt ...

Jau visko būta.
Ir, atrodo, dingo

Už pirmo posūkio jausmų take
Jaunystės svajos, meilė palaiminga,
Skaudžiai ištirpus toly plaštake ...

Sodriom spalvom
Mirgėte mirga gojai,

Ir viskas dengiasi rudens lapu.
Bet kelias dar į Ateitį vingiuoja,
Gyvenimas dar šaukiasi abu ...

Ateina laikas
Tyliai apsispręsti,

G.Blinkinienė

ATEIK
Juozui

Ateik, prisėsk, paguosiu,
Pailsę rudenio sparnai.

Pavasario laukimą dovanosiu,
Sušildys džiaugsmo aitvarai.

Nejausi dienų gėlos
Vienatvė nekankins nakčia,
Sau pasijusi mielas,
Šešėlių apsiklos delčia.

Į pilnaties jausmų seklyčią
Sugrįši su jaunais smagus.

Uždekim nevilčiai grabnyčią,
Dalinkimės širdim perpus.

 

MINTIES BLYKSTĖ

Žydi godos rudens tėkmėje,
Suprantu, nes žinau, nepaklydo,
Kai sušyla viltis širdyje,

Lyg jaunystėj, ruošiuosi i skrydi.

A.Almanis

Namo

jau nieko naujo -
eime namo.

Ir ant Pasaulio krašto - nestovėk.

štai žvaigždės - žiebias, gęsta ...

Na ir kas?

Jau nieko naujo-
eime namo.

Jau langas atviras
iš tolo -šviečia.

Gal nieko ten nėra?
Tai kas?

Eime

***

KOSOVO TRIPTIKAS -

1. Patrulis

kelias-

į kalną-
žvaigždės-
sublyksi-

purvas ir nuovargis
šaltis ir pyktis.
šūviai-

iš tolo-

gal pasigirdo?
kelias-

į dangų-

žvaigždės po kojom.
skardis-

A.Gerulskienė

LIETUVOS ŠIMTMEČIUI

Išbridęs iš rūko,

Šarma pasipuošęs –

Ramus ir didingas

Čia ąžuolas ošia...

Jis saugo tėvynę

Dainas jai

Dainuoja,

Daug matė didvyrių –

Šakom jiems

Pamojo...

Per šimtmetį ilgą

Jis Lietuvą matė,

Reikėjo pavėsio –

Jis saugojo, guodė...

Reikėjo dainų

Jo šakos dainavo,

Reikėjo vaikų –

Giliukai pabiro –

Ir augo jie gražūs

Tvirti ir laimingi –

Kad saugotų, gintų

Jie savo gimtinę

Kur ąžuolas auga

Puslapiai