Gimiau 1957.12.07 dieną, Telšių rajone, Mitkaičių kaime. Augome trys seserys ir trys broliai. Pagrandukas, taip vadinami paskutiniai vaikai šeimose. Taigi aš - pagrandukas. Mano vaikystė gražiausias laikas. Šalia namų ošiantis miškas, pievos pilnos gėlių. Gražu buvo visais metų laikais, gal todėl esu romantikė. Dar besimokydama mokykloje, jau dalyvavau konkursuose, kai reikėjo parašyti eilėraštį, ar rašinėlį. Dažnai lydėjo sėkmė. Mylėjau savo lietuvių kalbos mokytoją. Tas tikriausiai ir skatindavo rašyti. Gaila, bet iš tų laikų, neišliko nieko. Baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, ilgą laiką dirbau vaikų darželyje auklėtoja. Ruošiantis renginiams, dažnai rašydavau savo eilėraštukus vaikams. Dalis jų išliko. Jaunystėje rašydavo visi. Ne išimtis ir aš. Eilės, mylimam žmogui, ar tuo metu užvaldžiusiai emocijos išraiškai, buvo įprasta. Deja ir tai, kažkur pasiklydo gyvenimo bėgsme. Niekada nežiūrėjau į savo kūrybinius bandymus rimtai. Tai buvo lyg savotiškas dienoraštis su skraidančiais lapais, tik sulaukus brandaus amžiaus ir susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pradėjau dažniau rašyti. Ištekėjau jauna. Auginome tris vaikus: dvi dukras ir sūnų.  Prieš keletą metų, netyčia interneto platybėse užtikau grupe “ Eilėraščio taku”. Jos administratorė, mylima ir gerbiama poetė Eglė Miliušytė - Brazdžiūnė ( Egmilė Eglė). Dėka jos, mano, kaip ir dar keleto bendraautorių eilės sugulė į almanachus. Jų jau keturi. Esu dėkinga likimui, kad sutikau puikių žmonių, kurie padrąsino, paskatino rašyti, suteikė galimybę spausdintis. Manau, kad turiu jau ir savo skaitytoją, tegul, tai ir nedidelis būrys, bet malonu, kai parašyta  mintis randa vietą kieno nors širdy...Poezija - liga, nuo kurios nėra vaistų ir nereikia gydytis. Ji vaistas sielai. Mylėkime, skaitykime, įsileiskime poeziją į savo širdis ir mūsų gyvenime atsiras naujų spalvų.