Žvakės

Karaliaučių, tą Prūsijos Karalystės pajūrio miestą, plauną rudens lietūs, drasko šiaurvėjai. Blaškosi neramus ir Martynas Mažvydas vėjo išpustytame savo kambary: nuo lango prie lango, nuo vieno stalo prie antro. Pakirdo širyt su nemaloniu kiauramiegės nakties galvosvaigiu, niūrus kaip tas vėlyvo rudens debesynas už lango. Žvitrios akys, vešlūs ir blizgantys šviesūs plaukai, pakirpti iki kaklo, judrios rankos rodė jo jaunystę ir energiją. Bet liūdnai žemyn patempot lūpos, raukšlių skruzdėlynas kaktoje kalbėjo apie dvasinį nerimą, nusivylimą. Žvelgia pro langą į lietaus čaižomą gatvės grindinį, gūžiasi nuo rudeninės vėsos ir kalba į save:
-Tai šitos žvakės ėda mano ramybę ir poilsį. Jos, vaiduoklės, naktimis gąsdina mane. Ar mano smegenis apžavėjo beprotybė? O gal pažadėta, bet mano plunksnos dar nepagimdyta knyga persekioja? Dieve, Dieve, greičiau siųsk man kūrybinį įkvėpimą...
Nusigręžęs nuo lango, sėdasi prie didžiojo studijų stalo, įsikniaubia į storas lotyniškas ir lenkiškas knygas ir kemša į galvą šventą patorystės mokslą. Bet netrukus nustumia biblijas: šaukia mažasis staliukas kambario gale, priešais jo gultą. Jis papuoštas balta staltiese, kurios viename kamputyje kadaise motina lėlynu siūleliu išsiuvinėjo savo vardą. Ant stalelio nėra storų knygų, tik trišakė žvakidė su gelsvom vaško žvakėm, gintaro kryželis ir pluoštelis popieriaus lakštų. Ilgai čia rymo Martynas, susimąstęs žvelgia į tuščius popieriaus lapus. Šitas kambario kampelis - jo Lietuva, nes čia viskas iš Lietuvos: ir ta lino staltiesė, ir sidabro žvakidė, ir gintaro kryželis, ir prisiminimai – vieni saldūs, kiti apkartę. Kas aš čia, Prūsų Lietuvoje, kur viešpatauja vokiečiai, o lietuvių belikę tik keletoje parapijų? – liūdnai klausia savęs Karaliaučiaus universiteto studentas Martynas Mažvydas. Aš – vienišas klajūnas, atskirtas nuo Lietuvos! O kas aš buvau ten, Lietuvoje? – dar skausmingesniu klausimu prislegia ir šiaip slogią šio ryto nuotaiką. Pirmasis kankinys! Persekiotas už Liuterio mokslo skelbimą apie bažnyčios pertvarkymą, už bažnyčios klaidų kritiką ir evangelijos skelbimą žmonėms gimtąja kalba. Lyg koks valkata ar vagis, niekintas ir stumdytas kalėjime, paskui išvytas iš Vilniaus, kaip pabėgėlis slapstęsis Žemaitijoje, pas seniūną Bilevičių, paskui pas profesoriaus Abraomo Kulviečio kilnadvasius tėvus. O ne, nepageidavo tada Vilnius nei mano išsimokslinimo, nei garbės! Ak, kodėl, Dieve, mane taip apleidai, kad aš dvasios atokvėpį begaliu rasti po Prūsijos valdovo kunigaikščio Albrechto sparnu?

Ką ir kalbėti, labai dėkingas Mažvydas Prūsijos valdovui, kad jį pasikvietė į Karaliaučių, viešai pavadino garbingu ir išsimokslinusiu lietuviu ir, tarsi nujausdamas jo didžiają svajonę – rašyti lietuviškas knygas, patikėjo sudaryti pirmąją lietuvišką knygą.

Sužvarbęs ir sustiręs į ragą, Martynas pakyla iš užstalės, žvilgteli virtuvėj į priekrosnį: deja, malkų dėžė tuščia. Jis dar labiau sumerimsta ir ryžtasi. Man reikia pagalbos! Aš nieko nenuveiksiu taip skursdamas! Argi valdovas nežino, koks aš vargdienis! Juk stodamas į universitetą teįmokėjaus vieną grašį! Sėdasi Martynas prie didžiojo stalo ir rašo valdovui maldaujantį laišką: „Šviesusi Kunigaikšti, maloningasis valdove! Kadangi aš prisidengti nuo šalčio neturiu tinkamų drabužių, o tiktai – suplyšusius ir labai sudėvėtus, ryžausi dėl jų kreiptis į Tavo, garsusis Vyre, kilnybę, kad juos gaučiau iš Jūsų malonybės. Maloningasis Kunigaikšti, meldžiu padidinti truputį mano stipendiją, kad galėčiau įsigyti reikalingų dalykų…“.

Ištrauka iš Viešosios bibliotekos direktorės Zitos Sinkevičienės knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“ (2019 m.)