Ištrauka iš Vytauto Almanio publicistinės knygos „Tolstančios salos“

„NUO VIEŠUČIŲ IKI KAMANŲ - ILGIAUSIA
MANO GYVENIMO KELIONĖ

Vokiečių mokslininkai neranda Kamanų ežero

Mokyti vyrai Kamanas pradėjo lankyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo čia toks Krokuvos universiteto profesoriaus Iančevskio asistentas Žmuda.  Žmuda   lietuviškai žemaitis. Gal jis buvo kilęs iš šių vietų, kas žino. Veliau,1924 metais, į Kamanų pelkę traukė vokiečiai botanikai Reimersas ir Hueckas.
Jie ištisas dvi dienas klaidžiojo po pelkę ir išvažiavo sukdarni galvas, kur dingo Kamanų ežeras. Tvarkingi vokiečiai neatitraukė akių nuo plano, kuris, pasirodo, buvo netikslus. Nors apie ežerą jie galėjo pasiklausti vietos gyventojų - kiekvienas pakamanių kaimo piemenukas būtų mokslininkams parodęs kelią.

1936 metais į Kamanas susiruošė mokslininkai lietuviai: Viktoras Ruokis, Mečys Žemaitis, Bronius Baginskas, Vincas Vilkaitis, Kazys Brundza. Yra "Metraštyje" nuotrauka: stovi prie Kauno geležinkelio stoties susiruošę nemenkai
kelionei vyrai, juos palydi žmonos ir vaikai. Vyrai vienodomis baltomis kepurėmis ir stipriais kelioniniais batais. Po kelionės šie mokslininkai išleido didesnę kaip 400 puslapių knygą "Kamanos. Geologiškai botaniška studija", kurioje pripažino, kad jų tyrinėta Kamanų pelkė dar nesugadinta .

 ...Karštą birželio dieną aš, gimęs netolimame Viešučių kaime, ir sūnus Andrius - Kamanų valstybinio rezervato darbuotojai - brendame per samanasį pelkę. Nenukrypdami nė žingsnio į šoną, lygiai už tūkstančio metrų turime ištirti ir aprašyti vieną iš daugelio miškų monitoringo bandymų barelių.
Nešamės kirvį, peilių, matavimo juostą, žiūronus, aukštamatį, grąžtą medžių amžiui nustatyti, kompasų, medynų planą, dažų, teptuką, Dar turime katiliuką arbata i virti, maisto.

Kasdien ir saulei kepinant, ir lietui lyjant nuo ankstyvo ryto iki sutemų vaikštome po pelkę. Ne vienerius metus praleidau Kalnų Altajuje, tačiau ši kelionė iš gimtųjų Viešučių į Kamanas - ilgiausia mano gyvenime. Ką ten matome - apie tai ir bus šis pasakojimas.

Jau reti lietuviški žodžiai

Praeiname lagą, klampynes (vietos žmonės klampynes vadina vada), senežerį, upėvagę, skliautakes, akis, duburius, gaisraežerį, praplaišas, balnakalnį,klampupius, akiaupes, rurnbes, akląją upytę, ežerokšnius, vageles.

Pelkė - gyvas organizmas. Jai visko reikia: ir akių, ir duburių, ir gaisraežerių, ir praplaišų. Ir visko ji kol kas turi, nors daugybė griovių traukia iš pelkės jos kraują - vandenį. Buvo sumanyta pelkę nusausinti, iškirsti prie jos prisiglaudusius miškus, kasti durpes. Tada liktų tik vienas žodis - laukas. Dingtų iš
mūsų kalbos akiaupės, rumbės, skliautakės - ne tik kaip geografijos terminai, bet ir kaip lietuviški žodžiai.

Žinome žodį jauja, joje esančius ardus - ir tai beveik viskas, 0 iš tikrųjų ten buvo kelios dešimtys pavadinimų. Neliko jaujų, neliko nė tų žodžių ... Liepų, Avino salas supa lagai.  Lagas - svetimas žodis. Tai tokia vieta, kur telkšo vanduo, yra likęs siauras žemapelkės ruožas. Čia auga savi augalai.

Klampynės vandens perteklius per klampupius teka į lagus. Klampupiuose vėl kitokie augalai.  Pelkių augalai pasiskyrė vietas, kur kam augti.

Ežerokšniai susideda iš kelių akių. Tokių ežerokšnių Kamanose yra apie 120. Akiaupės kilusios iš susijungusių akių. Aklosios upytės teka po samanom, paviršiuje jų nematyti .

O kas ta skliautakė? Skliautakių atsiranda, kai klampynės pasensta, kai sparčiai augdami kiminai sulygina klampynę su plynaukšte, kai ir klampupio upėvagė užklojama tais pačiais kiminais ir lieka tik menki jos likučiai. Tai ir yra skliautakės .

Iš rytų pusės yra buvęs Kirgaus upelis (dabar kanalas). Kirgus lybiškai - juodasis garnys, toliau Kivyliai (lybiškai kivi - akmuo). Pelkės pietų pusėje- Akmenė, vakarų pusėje - Ašvos upelis, Ašvėnų kaimas. Kadaise Akmenės, Ašvėnų gyventojai baltai rovė kelmus, dirbo žemę, 0 Kirgaus, Kivylių lybiai buvo medžiotojai, žvejai, burtininkavo ir spietėsi apie Kamanas. Kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau burtininkų.

Gerkime pelkių vandenį

Eini valandą kitą per klampynes, klampupius, klimpsti iki kelių kiminuose ir pakėlęs galvą pamatai aukštų medžių giraitę. Dar perbrendi rūgštaus pelkių vandens juostą - lagą - ir patenki į Liepų salą. Čia visai kitoks pasaulis. Ne- apkabinamos liepos, senos, drevėtos drebulės ir storažieviai beržai auga visai greta susiraičiusių rnažyčių pušelių,

Pelkėje kiminai, samanos, viržiai auga griežtai jiems skirtose vietose, 0 saloje - žolių įvairove. Įvairiaspalvės žolės vešlios, aukštos, nemindomos ir niekada nešienaujamos. Saloje tuojau pasijunti sugrįžęs į praėjusius amžius. Čia matai ant žiedlapio pakibusią kamanę, 0 ji stebi tave kaip šios salos dalį.

Guli žolėse po liepom ir girdi, lyg ant tavęs važiuotų iš kažkur atsiradęs traukinys. Tai gaudžia bičių spiečiai žydinčių liepų šakose.

Laikas išsivirti arbatos. Vandenį semiame iš pelkės. Jos vanduo švarus. Dabar beveik visuose kaimo šuliniuose gausu nitratų, nitritų - tokio vandens atsigeri ir kartu "pavalgai". 0 durpės, tvirtina A. Janukonis ir K. Žala knygelėje "Žemės podukra", išvalo iš vandens 99,8 procento radioaktyviųjų medžiagų. Pelkių vanduo teka į upelius, juos valo ir dezinfekuoja.

Durpynai grynina ir orą. Miško monitoringas rodo, kad čionykščiai miškai geriau jaučiasi ir mažiau serga, negu kitur Lietuvoje. Kamanos - švaraus oro oazė tarp Naujosios Akmenės cemento, Mažeikių naftos ir Ventos statybinių medžiagų gamyklų, dūmijančių daug įvairių nuodingų medžiagų.

Vydaučių pelkės mirtis

Dabar Naujosios Akmenės cemento gamyklos kaminų šešėliai nutįsta : pačią Vydaučių pelke. Buvo tai nedidelė pelkė, garsėjo bruknynais. Iš tolimų kaimų sekmadieniais čia, pasikinkę greitus arkliukus, suvažiuodavo žmonės uogauti. Nepuldavo į pelke visi vienu metu, uogų užtekdavo visiems.

Pelkės, kaip ir nuošalių salų aborigenai, apsupti civilizuotų žmonių, suserga staiga. Gilūs Karpėnų kalkakmenio karjerai susiurbė Vydaučių pelkės vandenį, dūmai ir dulkės greit ją pribaigė. Beveik vienu metu sunyko aplinkiniai  kaimai - Viešučiai, Bambalai, Užpelkiai, Aukštieji, Vydaučiai. Dabar pats šeimininkas vargiai surastų savo buvusio ūkio vietą, nes nebėra upokšnių, pelkučių, slėnių, kernsynų, pievų, kalvų, miškelių, laukų ir apluokų. 0 jie visi turėjo savo vardus.

Dabar ten plynas laukas, be pavadinimo, ir jame auga vienos dviejų rūšių kultūrines žolės. Žmonės valgo maisto erzaca, ir dar apetitas kyla, 0 štai karvutė - rudenį dar nieko, bet pavasariop nenori tos kultūrinės žolės ėsti, nors tu ką. Vakare pameti gerą glėbį lyg ir žalio, kvepiančio šieno - tiek pat randi ir rytą. Netyčia pakliuvus pelkės ar miško aikštelės žolės kuokštą gyvulėlis iš rankų plėšte plėšia.

Vietoje kviečiu auga kiečiai

Iš 1989 metų užrašų: "Virš bekraščio kviečių lauko sklando salsvas kvapas. Tai dėl to, kad čia retais, brangiais nuodais naikinamos piktžolės. Graži, raudonais namų stogais kyšanti iš to kviečiu lauko kolūkio gyvenvietė rami, karštą vasaros dieną maudosi nuodinguju chemikalu garuose, tykiai srovena iš didelių fermų srutos  Agluonos upeli, dabar tiesų ir gilų kanalą, mažyčiuose, cementu išklotuose kiemuose traktoriaus pavėsyje žaidžia baltapūkiai vaikai.

Beje, kai kurie ūkių vadovai, kai paprašėme nedideliame žemės plotelyje prie pat Kamanų pelkės nebevartoti nuodingųjų chemikalu, ėmė rėkti, lyg juos skerstume. Šiaip visi apie sveiką gyvensena, apie chemikalu žala, ekologija pakalba, klausyti - klausosi, pritarti - pritaria, o kai reikia ką nors daryti - nė iš vietos. o kalbėti - kalba, klausyti - klausosi.

Štai jau už mūsų pasiliko kviečiu laukas, gal kelių kilometrų ilgumo kultūrinė pieva, ir mes įeiname į Mažeikių miško pramonės ūkio valdas. Čia gerai padirbėta. Atrodo, kad kirtėjus būtų vijęsis pats nelabasis - storesni medžiai išvežti, o plonesni - trūnija palikti. Nelabojo vardas - planas. Tai jis verčia skubėti, čiupti tik kas arčiau, kitaip sakant, kas prie kelių auga, kur tik eglė ir pušis, kur storesni medžiai.

Dabar kviečiu vietoje daug kur auga kiečiai, nebėra chernikalų kvapo, kultūrinių pievų atole nematyti jokio kultūrinio gyvulėlio, tik pamiškėse ganosi elniai ir stirnos ... Beveik ir gerai, beveik reiktų tuo tik džiaugtis. Prieš keletą metų tiesė sulinkusias nugaras ir kėlė galvas senukai, buvę ūkių ir ūkelių šeimininkai, jau arė ir sėjo, ieškojo buvusių pamatų vietų. Tik neilgai tiesėsi –valdininkai padarė taip, kad neapsimokėtų arti ir sėti, ir vėl buvę ūkių ir ūkelių šeimininkai nuleidę galvas kolūkių - bendrovių raštinėse stovėjo prie pirmininko - vadovo kabineto durų ir prašė, kad jų žemę atgal priimtų. Apie kokią nors nuomą ir kalbos nėra, 0 kitas vadovas dar pagąsdina - jis, žmogelis, dar primokėti turėtų, kad žemę priima atgal į bendrovę.

Laksto nieko ten nepametę po svetimas šalis valdžios vyrai, kad pasiserntų patyrimo, koks turėtų būti lietuviškas žemės ūkis. Vieni į Australija, kur fermos turi po keliasdešimt tūkstančių hektarų, kiti į Kanada ar JAV, tik nė vienas  nei kairysis, nei dešinysis, nei per patį vidurį - nenori pasimokyti iš pačios Lietuvos. Pasakoja Antanas Krasauskas, Kamanų rezervato direktorius:- Dvidešimtaisiais metais iš Viekšnių geležinkelio stoties atėjo pėsčias buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris iš Dzūkijos. Dalijant dvaro žemę, jis gavo gabalą prie Meižio ežero. Paprašė, kad tėvas duotų arklį parvežti žmonai, vaikams ir šiokia i tokiai mantai iš stoties. Pernakvojo pas mus vieną naktį, o kitą dieną pasistatė pašiūrę iš alksnio šakų jau savo žemėje. Rudenį buvo daug ką nuveikęs, nes valdžia gelbėjo pinigais, mišku, sėkla, inventoriumi.

Gal ne ką valdžia tada galėjo padėti, bet ji gelbėjo, kiek galėjo, nors valstybė buvo nuskurdusi, daug vargingesnė, negu dabar. Dabar viskas daroma, kad  būtų  sutrukdyta įsikurti savo žemėje, užtat laukų platybėse nepamatysi besikuriančio ūkininko. Miškuose tas pats. Niekas nesikeičia, tik planą pakeitė pelnas. Prieškario Lietuvoje mums miškas buvo kaip kitoms šalims nafta, geležies rūda ar anglis, o dabar valstybė iš miško menką nauda turi, tik paskiri vyrai - didelę.

Pagaliau mes jau savo pelkėje. Netoli ilgo lago kadaise būta Salininkų kaimo. Dabar šioje vietoje, buvusioje sodyboje, kur išliko apgriuvę trobesiai, sumanėme pastatyti apvalių rąstų namelį - ornitologinį postą, nedidelę pirtelę. Namelis jau keleri metai pastatytas. Nešėme rąstus iš toli, kad neliestume čionykščių rezervato medžių, nors jų, virtėlių, čia tūkstančių tūkstančiai kietmetrių.

Dabar mūsų namelyje apsistoja rezervato darbuotojai, o potencialūs pažeidėjai vengia šio Kamanų kampo, nes žino - kas nors iš rezervato apsaugos bus namelyje ar netoli  jo.“