Kurmiai

Humoreska

Išėjome su anūkėliu pasivaikščioti. Iš tiesų negražus vaizdelis, kai pamatėme darže išraustą žemę.

- Seneli, kas tai?

- Negerų kurmių darbas, Pauliau, - atsakiau. – Va, išvertė močiutės pasodintus daigus ir niekas nebeužaugs.

- O kaip tie kurmiai atrodo? – netikėtai buvau paklaustas.

Susiraukiau: negi dabar gaišiu laiką, kol vaikui viską išaiškinsiu? Užaugs ir sužinos.

- Nelabai simpatiški tie kurmiai, nelabai, - suburbėjau. – Einam toliau.

- Bet seneli, - įsikibo man į rankovę anūkas. – Kodėl jie šitaip daro?

- Pauliau, - mane privertė dalykiškai kostelti. – Versdami žemę į paviršių, jie rausia savo urvus ir, tikriausiai, taiso namelius savo vaikeliams arba dar ką nors daro.

Ir vėl pabandžiau nusukti kalbą į šalį.

-Na, kur ta močiutė? Vis negrįžta iš prekybos centro su pyragėliais.

Dar ne pyragėlių!

-Seneli, a, seneli? – vėl suklego šalia, - bet tie kurmiai po žeme kažkaip susikalba, ar ne?

-Žinoma... – šyptelėjęs patvirtinau. – Sako, jie turi gerą klausą ir išlavintą uoslę, todėl puikiai vienas kitą supranta.

-O kaip su jais kovoti? – vėl mane prirėmė prie sienos.

-Beviltiška, Pauliuk! – išpyliau seną tiesą.- Negali žinoti, kur it kada jie toliau darys blogus darbus.

Pagaliau sugrįžo močiutė. Guldamas pogulio, anūkėlis keliskart  nusižiovavęs dar pakvietė mane:

-Seneli, nepasakei...Jeigu tie  kurmiai tokie nenugalimi, jie tikriausiai turi savo vadą. Net labai stiprų...

-Turi, turi, turi! – pritariau, dar sykį labai surimtėjęs. – Tik jis vienas geriausiai žino, kokius urvus kasti: gilius ar negilius, plačius ar siaurus... Ir kiek iš viso jų prirausta, bet čia jau panašu į „Juodąją buhalteriją“ – užaugęs pats sužinosi...Dabar miegok, mažyli, miegok...