Griežtas  sprendimas                                 

Humoreska

Žinia, kad Baronkė kepa, nieko nenustebino. Tegu. Juk pati pasirūpindavo žaliava ir reikiamais, kaip ten jie, – ingredijentais. Jai buvo be galo malonus pats kepimo procesas: viską sudėti į krūvą, gerai išmaišyti, pagardinti pikantiškais prieskoniais ir įmantriai papuošti.

Tiesa, kartais gaminiui pritrūkdavo aštrumo, kartais išeidavo pernelyg saldus, bet apskritai Baronkė savo pastangomis likdavo patenkinta. Siūlė visiems išmėginti, girdi, pažiūrėkit, kaip man pasisekė. Vieni ryždavosi pabandyti ir net susiriesdami gyrė gaminį, kiti mandagiai nutylėdavo ir nusukdavo akis į šalį, bet nesakė – neskanu.

Bet štai vieną dieną suskambėjo telefonas. Anonimas iškošė:|”Baronke, atsibodai! Baik pagaliau kepti!“

Pirmą kartą per dešimt metų literatė Baronkė susimąstė prie tuščio popieriaus lapo. Viena vertus – grasinantis anonimo balsas, antra – sraunus kūrybinis šaltinis tyliai čiurlena į ausį: „Lygiai prieš trisdešimt metų kaimynų žąsinas ilgai vijosi būsimą literatę Baronkę ir pasivijęs skaudžiai įžnybo į sėdynę...“

Šalin abejones! Sprendimas galutinis ir neginčijamas – kepti!

Ir literatė Baronkė palinko prie naujojo romano...

*************************************

S L A P T A S  K O D A S                          

Humoreska

Vartau senus žemėlapius, lyginu su naujaisiais. Ir vis tie geltonsnapiai cipuliukai galvoje...

Dar visai mažutėliai ir švelnučiai, vos judina sparnelius, o šie dar be plunksnelių ir kojytės tik su trumpais nagučiais. Na gal kiek skiriasi akutės, tačiau visi nori lesti ir gerti. Ir turbūt ne žaisdami, bet išalkę jie kartais kepšteli vienas kitam.

Prieš akis nučiupinėtas žemėlapis ir dėžutėje penkiol..., ką ten penkiolika, dėžutėje daugybė visokiais balsais cypčiojančių viščiukų. Vieni labiau apsiplunksnavę, kiti mažiau. Tačiau kai kurie norėjo ne tik palesti ir atsigerti aukštyn atvertę galvytes, bet pro siaurą dėžutės plyšį iškišti sparnelį lauk – nors kiek pasišildyti saulutėje. Beje, ypač aktyviai ėmė reikštis Kaukazo ir Baltijos viščiukai.

Žvelgiu į vakarus, į kitą – Balkanų žemėlapį, lyginu su naujuoju. Oi oi oi – cypuliukas ant cypuliuko! Seniau cypsėję vienoje bendroje dėžutėje, regis, laisvėn išlindo chorvatai, bosniai, slovėnai... Su plikais sparneliais ir silpnomis kojytėmis. O ne taip seniai po motina Serbija išsirito kosoviečiai: mažyčiai vargšeliai, ieškantys atsitiktinio grūdo.

Bet nepražus, tikrai nepražus. Tarsi kažkas nematomas girdi cypsėjimą ir visus silpnuosius sudėlioja į dėžutes arba mandagiai perkelia iš vienos dėžutės į kitą. Niekis, jei vienų skiauterės  didesnės, o kitų mažesnės. Įdomiausia, kad jie visi turi slaptą cypsėjimo kodą. Gali prašyti geruoju, gali juos kankinti, net sparnelius išsukinėti, bet šifro neišgausi.

Nieko baisaus. Svarbiausia, kad cipukai savo dėžutėse rastų palesti ir, kaip sako muzikai, cypčiotų tą pačią natą – cypt cypt cypt! O dėl švaros – tegu kuopiasi patys..