Vytautas Almanis

Iš knygos „Tolstančios salos“

TĖVO LAUKAS

Kur pradingo Viešučių kaimas?

Šiandieniniuose agrarinių tarnybų ar kitokiuose planuose veltui ieškotum Viešuičių kaimo pavadinimo. O juk kiekviena kalva, pieva, miškelis, pelkutė, žvyrkalnis, netgi laukas turėjo savo vardus, kurie visi kartu ir sudarė Viešučių kaimą. Ką ten kalbėti apie kaimus. Mano tėvo laukas buvo nevienodas. Latvijos pusėn kilo nemažas kalniukas, kurio viršūnėje tvyrojo visai mažytė pelkutė. Vienoje iš jų, nedidesnėje už kiemą, ant kupstų nook bruknės. Nedaug – bet vaikams užtekdavo. Tarp kupstų beveik visada galėdavai pamatyti susirangiusią gyvatę. Gyvatė buvo ne iš kažkus atšliaužusi, o kaip ir pelkutė – sava, beveik naminė. Nuo kalvų viršūnių, iš vieno raistelio tekėjo visai trumpas, gal kokių 300 žingsnių ilgumo upeliūkštis, kuriame, kaip pasakojo tėvai, seniau galėdavai pagauti žuvų. Upeliūkštis baigdavosi kanalu, vadinamu Tervete. Tai gražiosios Latvijos upės pradžia. Čia visos pievos buvo vadinamos terbetėmis, ir ilgą laiką aš maniau, kad taip ir turi vadintis pieva – tervetė. Tose tervetėse labia seniai augdavę liepų miškai, kurių žydėjimu, sako, suvažiuodavo grožėtis iš toli ponai. Iki melioracijos šiose pievose augo beveik visos žolės, kurios tik yra aprašytos botanikos žinynuose. Tose Tervetėse galėjai pabraidyti po ajerais prižėkusius prūdus. Užtai upeliai, prūdai, pelkutės, raisteliai karštom vasaros dienom garindavo vandenį, virš galvų bematant atsirasdavo debesėliai ir ilgai nelaukę palaistydavo sausringas kalvas ar leipstančius saulėje burokus. Lietutis palydavo ne koks svetimas, ilgas, nuobodus, visapūdantis, dar – atnešantis iš pramonės kraštų visokią bjaurastį, o savas, šiltas, švarutėlis, įžambiai krintantis ant kaimo žemės pro čia pat išlenktą vaivorykjštę.

Nereikėjo jokių šiltnamių

Pievų, krūmynų, pelkučių žolės nekraudavo daržinėse į vieną vietą, o trumpą, su sidabriniais lapeliais šieną  - avims, kitokį - karvėms, dar savotiškesnį -arkliams. Gal ir nedidelis buvo tėvo laukas palyginus su kolūkinių ar dabar ruošiamoms iš naujo lauką erdvėm, bet kiekvienas jo gabalėlis nebuvo panašus į kitą. Vienoje vietoje augo gražūs linai, kitur - aukšti, labai tankūs dobilai, toliau derėjo nuostabūs žirniai, avižos, ant molio kalniuko noko labai derlingi kviečiai. Dabar pilni turgeliai ir krautuvėlės gražiuose pakeliuose atvežtinių daržovių seklų - nuo Tolimųjų Rytų iki Atlanto pakrantės. Tik derliaus nėra. Ir ne klimatas kaltas, o pačios sėklos. Visi puikiai atsimename, kaip mūsų mamos ir senelės visokiausius mazgelius laikydavo surinktų seklų iš savo daržo. Be jokių šiltnamių, be didelio gudravimo, paprastoje dirvoje agurkų priaugdavo tiek, kad užtekdavo šeimynai iki kitos vasaros pradžios, turguose jie beveik nieko nekainuodavo, kriuksėdamos jais gardžiuodavosi kiaulės. Neatsimenu tokių metų - nei labai lietingų, nei šlapių, kad nebūtume nukasę gero bulvių derliaus. Ir vėl tos tinkamos žemės parinkimas. Kaip tėvai karštai ginčydavosi, kokioje vietoje ką sėti bei sodinti!

Kartą tėvas pasėjo gabaliuką ropių durpžemyje, kuris dabar jau guli giliai palaidotas po dribsmėliu ir ten dabar niekas nebeauga. Tai rudeni tą ropių prirovė tokią gausybę, kad jų karvėms užteko visą žiemą, pienas buvo toks saldus. Beje,  ropes mėgo vaikai. Senovės lietuviams ropės taip pat labai patiko (pagal lietuvių mitologiją velniai taipogi gardžiuojasi ropėmis, o keptos jau jos pečiuje, karštuose pelenuose, ropės -tikras skanėstas).

Sodai

Nedidelis lapuočių miškelis duodavo nemažos naudos: malkas iš šakų, viršūnių, o iš tiesiausio, storiausio juodalksnio ar drebulės išeidavo puikios, ilgaamžės stogo lentutės. Ar tai būtų didžiažemiai, ar mažažemiai, negailėdavo savo žemės sodams veisti ir medžiams sodinti. Daugybė sodybų, kur keliukai iki jų atsišakodavo nuo didesnių kelių ar vieškelių, buvo apsodinti gražiais lie-tuviškais medžiais -ąžuolais, liepomis, beržais. Beveik nebūdavo sodo, jog nuo šiaurės pusės neaugtų eglių gyvatvorės. O obelų rūšių nevienodumas! Galiu drąsiai teigti, jog nebuvo ne tik mūsų kaime, bet ir aplinkiniuose dviejų panašių obelų -visų obuoliai skyrėsi skoniu, spalva, aromatu, dydžiu ... Tą žinau iš savo vaikystės dienų svetimų sodų lankymo praktikos. Nors pas tėvus augo gal hektaras slyvų ir obelų, kažkodėl svetimi atrodydavo kur kas gardesni. Kas gali pasigirti, jog vaikystėje nekratė svetimos obels? Nebent dideli melagiai arba Seimo nariai.

Nebėra daiktų, nebėra ir žodžių

,,Vazaunėje" (kur laikomi vežimai, pakinktai ir kt.), malkinėje, daržinėje, palubėje, jaujoje, klėtyje, ant trobos aukšto - visur kabėjo, gulėjo lentynose, stovėjo pasieniais ir kampuose gausybė medinių rakandų ir instrumentų. Visi padaryti namie, iš medžio. Kartą tėvui lankstant vežimo ratlankį kažko prireikė, o čia kaip tyčia nėra po ranka to instrumento. Aš pasišoviau nubėgti iki kaimyno ir pasiskolinti. Tąkart tėvas ilgai kalė man į galvą savo tiesą (man visai nepriimtiną), kad viską reikia turėti savo, o ne lakstyti prašinėjant.

Tada žinojau kiekvieno rakando, kiekvieno instrumento pavadinimą, vien jaujoje jų buvo virš dvidešimties, atrodė, juos atsiminsiu visiems laikams, o nebėra tų daiktų, nebėra ir žodžių. Lietuviskų žodžių. Suarė galingi traktoriai kalvas, nuvertė kalnelius, sulygino lomas ir upelius, sunaikino ,,tervetes" ir raistelius. Vėl žuvo kelios dešimtys žodžių, skurdesnė tapo mūsų kalba.

Žemė, virtusi gelžbetoniu

Tame pačiame tėvo lauke mudu su sūnumi praeitą rudenį kasėme duobes obelaitėms. Prakasę, gal koki 20 cm minkštesnės žemės, atsibedėme į beveik gelžbetonio kietumo molį. Čia jau reikėjo turėti gerą laužtuvą ar dinamito.

Taip metai po metų patys sunkieji traktoriai trambavo ir suplojo žemę. Beje, tas laukas yra numelioruotas ir kas tik netingi pagrasina naujam šeimininkui, kad nesodintų miško, nestatytų trobesių, nekastų prūdo. Kad tik artų, sėtų javus ir augintų kiaules, kad žolių šaknys neužkimštų Melioracijos. Kad gavome už dyka milžinišką turtą, kurį turime saugoti ir puoselėti. O jei ne ...

Tokia gyva žemė, kur dirva būdavo puri, kur vandenys - antžeminiai ir požeminiai -tekėjo, kur jiems atrodė geriau, o ne kur liepė Melioracija, kur tryško tarp beržų gėlėtoje pievoje tikras šaltinis, o joks pačios pasirinkdavo sau vietą, dirvą, o ne kokios atvežtinės ir priverstinai pasėtos, kur miškeliai nuo amžių augo tame dirvožemyje, kur ir turi augti, tokia žeme yra milijoną kartų brangesnė už numelioruotą. Išeitų, jog aš turiu pateikti sąskaitą už nuostolius, tik, aišku, to niekas nedarys. Tegu tik palieka ramybėje. Bent jau tėvų lauke ...

2000

 

 

 

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Like'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti