Vladas Buragas

Pradžios

Baltas lapas -

Lyg pirmasis sniegas,

Baltas lapas - kūdikio galvelė.

Baltas lapas - viskas arba niekas!

Kai baltumas abejonę kelia...

* * *

Mums Dievas davė

Tėvų gimtinę

Ir šventą kalbą po ąžuolais.

Kodėl mes esam

Taip nusiminę? -

Ar liepos lietūs giedot neleis?

Išnyksta dainos,

Senolių šnekos,

Jau nebelieka bėrų žirgų!

Nuseko upės,

Dar pievom teka,

Ir aš per pievas liūdnai žengiu...

 

* * *

Po auksingu rugpjūčio dangum

 Virpa mūsų gyvenimo linijos.

Dega vasara meilės varsom...

Po auksingu rugpjūčio dangum

Tu sugrįžki per smėlį basom, -

Gervės klykaut dar rudenį bijosi!

Po auksingu rugpjūčio dangum

Virpa mūsų gyvenimo linijos...

 

Metų lietūs

Lyja žilas lietus.

Iškerėjusį sniegą tirpdina.

Jau pažliugę ir rogių baltieji keliai.

Pro vasarių rūkus.

Per gimtųjų laukų lopinyną

Mums pavasarį brangų atneš spinduliai...

 

Lyja žalsvas lietus.

Atsigavusios Nemuno lankos

Apsvaigina akis nuostabiu sodrumu.

Ir pragysta aukštai

Lietuvos vyturiai - lyg nuo rankų,

Ir prabyla širdis: „Nepaliki namų!"

 

Lyja grybų lietus

Dainavos miškuose, ir ant plento

Tyška balų purslais ši rugpjūčio diena.

Nusibraukus lašus

Tarsi prakaitą sūrų, į šventę

Padūmavusiais toliais plevena daina...

 

Lyja melsvas lietus,

Rudenėjantį beržą vis prausia.

Tuoj šiaurys ir vakaris audrom įsisius.

Saulės ratas skaistus.

Apibrėžęs metus vėl dosniausius.

Į aruodus gyvenimo krauna vaisius...

 

Rudeninės gėlos

poezijos

lygiadieniu praėjo

rudens apdilęs džiaugsmas

už lango šėlsta vėjas

vidurnakčio šešėlius

 džiausto

 

slogi tyla

bebalsė neprabunda

širdies pajutus pulsą

tokia beviltiška pagunda

sau requiem

sukurti

 

kai stiklo veidas

tamsiai mėlynas

visas viltis užgožęs

kai nuo minties

 lig vėlinių

 būties tamsusis ruožas

 

tegul

prabilti eilėmis nelemta

kraupioms sekundėms lašant

ant balto lapo tyliai krenta

pirmasis juodas

lašas

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Like'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti