Vitalijus Čupkovas (1917-1967)

ATEIK, ATEIK

Ateik, ateik, gražioji šviesiaplauke,

Ateik taku, kur vaikščiojom kadais.

Tave myliu ir iki šiolei laukiu,

Ir vis tikiu tavaisiais pažadais.

 

Nejaugi tu nepameni tos meilės

Ir pamiršai daug užburtų naktų?

O man kasdien prabėgto laiko gaila,

Širdis kai laukia, kad sugrįžtum tu...

 

Ateik, ateik, aš laukiu ir ilgiuosi.

Manas kančias, tikiu, jog tu žinai.

Ateik, tave kaip tąsyk išbučiuosiu,

Ir mes laimingi būsim amžinai!

1943

 

POSMAI IŠ PAPILĖS

Kai Jurakalnis puošiasi ievų žiedais

Ir lakštutė gegužiui dainuoja,

Dar brangesnė, žavesnė palieka tada

Mano širdžiai Papilė senoji.

 

Virš piliakalnio gęsta vakarė žara

Ir mėnulis padangėm keliauja.

Malonu čia, ant tilto, abiem vakare

Apie meilę svajoti iš naujo.

 

Tu po darbo ateik, asai lauksiu tavęs,

Kur istorikas stovi didysis. –

Lig aušros mes išklaidžiosim tylias gatves,

 Paventyje rasas iš braidysim...

1960

* * *

Pavasari, pavasari!

Kasmet tavęs aš laukiu,

Ir tu kitoks kas kartą ateini.

Dar vieną lapą gyvenimas išbraukia,

Balta šalna pražysta smilkiny.

 

Pavasari, pavasari!

Naujai tu prikeli gyventi.

Nukrinta metų slegiant našta.

Širdy troškimai pradeda rusenti,

Ir vėl atgyja meilė pamiršta.

 

Pavasari, pavasari!

Gamta tau himną gieda, -

Bet vieną kartą, barstant ramunes,

Tu žemėje rasi tik mano pėdas

Ir tarp žiedų nerasi jau manęs...

1961

 

AR ILGAI IŠLIKS?

Nubrisiu vienas. O arimai

Gers godžiai šilumą šviesos.

Svyrūnas beržas man pavymui

Lyg draugui vėl nusišypsos.

 

Ir, vandenin įbedę žvilgsnius,

Žilvičiai garbanas šukuos,

O vyturėlis mano žvilgsnius

Daina pašlovins iš paskos.

 

Man nusilenks ramunės žiedas.

Aplinkui gros ir šoks žiogai...

----------------------------------

Taip noriu aš, kad mano pėdos

Išliktų žemėje ilgai.

1962

 

PRIE VENTOS

Žiemos metu per purų sniegą

Ventos pakrantės takučiu

Kas rytą į mokyklą bėgau

Su mokslo knygom ant pečių.

 

Pernakt lakštingala čiulbėjo

Prie ievos kvepiančios baltos,

Į pasimatymą skubėjau

Takais takeliais prie Ventos.

 

Dabar, kai žiemkenčiai vilnija,

O saulės taip visur apstu,

Ventos gaiviajam vandenyje

Aš pasimaudyti mėgstu.

 

Galbūt dėl to su ja suaugau

 Ir mielą Ventą taip myliu,

Giliai širdy jos grožį saugau

 Ir persiskirti negaliu.

 

Bet aš žinau - ruduo nužarsto

Kasmet pagelstančius lapus- -

Ir nulydės čia juodą karstą

Draugai į pavenčio kapus.

 

Bet aš ramus gulėsiu,

Nes man po kojom čia, greta,

Žilvičių šlamančių pavėsy

Skubės nerimstanti Venta.

1963

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti