MŪSŲ SENI LAIKAI

Po akmeniu kalbasi žodis

Su tavo vaikystės sraige

Žolė įsmeigia savo šypseną

Ir dangus paklūsta prašymui

Kelias drėgnas ir sunkus

Žodis nuramina akmenį

Sraigė žodį pasiima

Ir ateina prie kranto

Pažiūrėti kaip iš jūros

Skiname bangas

Ir grįžtame į tuščius kambarius

Kuriuose vakarieniauja

Mūsų seni laikai

*******

IR ŽODĮ IŠĖJUSĮ PARSINEŠTI TIESOS

Verdantis dangus

Laisto atvėsusias nežinias

Nakties traukiny

Mūsų pažintys švelniai sūpuojas

Senų laiškų eilutėse

Uždainuoja garvežio dūmai

Išeinu iš savo plackartinio gyvenimo

Ir išvažiuoju į rojų

Gal sugrįšiu ir gal

Kada nors susapnuosiu

Kelyje deklamuotą likimą

Baltų pirštinių kvapą

Ir žodį išėjusį parsinešti tiesos