VUOS GROUDIS PRIARTIEJĖ...

Vuos tik groudis priartėje,

dervuos vaga patumsieje.

Dongos žvaigždių negailiejė

ėr į žemė daug prisiejė.

Akys skaidrė mata švėisą,

šėrdės gėrd aidint gėismė.

Dongos plyšt   lyg nu fleitu- kad tik švėntė nesibaigto.

Žvėlgsne vėsu susipynė, jausma liejuos iš krotėnės.

Švėntė ta juk ne eilėnė metų dėin nepaskotėnė.

Kūčiu irgi nepamėršuom, žvakelės degiuojė pėrštas.

Vuos vainėkų tik pridiejuom, gėismės garsiau suskumbiejė.

Atsisveikėno, mielieji... Žuode tegul plakas viejie.

Vuo eglel te nesibaida, kad žvakel mirksies į gaida.

2015m.