iš poezijos knygos „Nekropolių šviesos“

***

kur dabar

ta vata

į kurią

tuojau po trijų karalių

visus tris

gražiai suguldydavome

ant lentynos

tyliai čirškaujant

karaliukų iškamšėlėms

bevardžiam ežerui

suskeldėjusiais rėmais

banguojant

merdinčiajam

už sienos

vaituojant

kur dabar

ta vata

ak išgeltusi

plaukia padangėm

nupilkusi

 

***

o paskui nebeliks telefonų

vardų ir kryžiažodžių

kelio ženklų ir

sangražos dalelyčių

 

drauge su veiksmažodžiais

išnyks veiksmai

ir diktai -

su daiktavardžiais

 

gomurio nebeės žodžių dulkės

nebeliks nebylių

ir kurčiųjų

nutils ausų būgneliai

balso stygos sutirps

 

liks tik kalba

***

kadaise sudeginau

keletą žodžių

todėl

lietuvių kalboje

jų nebėra

nebyliai ir kurtieji

atleiskite

supykau ir sudeginau

už sandėliukų

kur laidodavau

negyvas kregždes

gal šmaikšto dabar

po žeme

kur pildavau

alcheminių bandymų

palaikas

kur pakasiau

 negimusį broliuką

ten ir sudeginau

bedančiai ir mikniai

atleiskite

atsikraustė nauji laimynai

visi vienakiai

***