Apsakymai iš knygos „Manekeno gimtadienis“

Ramybė šitiems namams

Ant mūsų namų sienų kreida ir dažais išpasakotos visos paslaptys, byrantį tinką išspardo nuobodžiaujantys, liesi mūsų kiemo berniūkščiai, kamuolys niekada nedunksi nei į sienas, nei į žemės betoną. Tik katinai kartais susirenka ir ankščiau ar vėliau tyliai išsiskirsto. Kieme susigūžęs apdraskytas beržas kasmet atkakliai sukrauna savo žirginius, bet mes gyvename retai kada pažvelgdami pro langus. Ant mūsų kambario aplytos ir apspjaudytos palan-gės kasdien tupi paukštis ir pakreipęs galvą spokso, kaip valgome pietų sriubą, kuri vėl beveik vienas vanduo. Išskydusi grietinė teksi nuo stalo ant grindų, tėvas piktai trenkia šaukštą, mažoji sesutė, kaip visada, pravirksta, motina tik atsidūsta, neskani ta sriuba. Kaip visada užkliūnu už sugedusio televizoriaus, seni laikraščiai nuslysta ant grindų, šunys jų nematė, išsitiesiu ant sofos, sesutė niekada neplauna rankų - užuolaida dar nešvaresnė negu vakar - tikra karvės oda. Nuplėščiau, ir tiek, bet tas įkyrus paukštis ... Kažkur mėtėsi šlepetė, a, štai ji -pritrėkšta musė nukrinta už sofos, ant sienos lieka ruda dėmė, pridengiu ją delnu, atidengiu, pridengiu, atidengiu. Virtuvėje tėvas šaukia ant mamos, šiai kaip visada išslysta iš rankų lėkštė, ne, šį kartą - puodas, tėvas turbūt laiku atšoka, nes pažyra lango stiklai. Motina išgrūda mažąją sesutę  į lauką - pabendrauti su katinais. Girdžiu, kaip ji leidžiasi laiptais, ant kiekvienos pakopos sustodama kelioms akimirkoms. Paskui trinkteli lauko durys, motina kambary verkia, pro langą į ją spokso paukštis. Tėvas imasi lopyti batą, drebančioje rankoje stora adata, tarp suspaustų lūpų -cigaretė, iš kurios dūmų tiek, lyg rūkytų visą pakelį iš karto. Tėvas negali suprasti, kad aš jo niekuo nekaltinu. Tačiau trenkiu į stalą kumščiu, apsiverčia peleninė - pastilių dėžutė, tėvas savo vienintele ranka nubraukia pelenus ant grindų ir ten pat nusispjauna. Gal motina irgi pamatė tą paukštį, staiga ji užsimano ištraukti iš spintos švarius užvalkčius patalynei. Neranda spintos rakto, šaukiu jai, kad pakabintas tualete ant vinies. Paaiškėja, kad tie užvalkčiai bjauriai supeliję. Motina stveria juos į glėbį ir nunešusi padovanoja kaimynei šypsodamasi kaip numirėlė. Tėvas pirmą kartą šį mėnesį nusijuokia. Pro iškultą virtuvės langą matau tą paukšti. Tai sklendžia ištiesęs sparnus, tai vartosi ore. Padūkėlis. Sesutė grįžta iš kiemo, parneša puodą, o tame puode-katiną. Einu į kambarį, ieškau šlepetės, kuria pritrėškiau musę, o virtuvėje motina rėkia, kad tik tokią juodų mums ir betrūko. Kai nusibosta sesutės ašaros, duodu tam katinui palakti pieno, šis, pasirodo, sugižęs, juočkis ima garsiai purkštauti. Negana paukščio ant palanges, dar katiną laikysime. Motina tik šūkauja, o išmesti jo nenori. Tegul būna. Tiks prie sienų ir prie patalynės spalvos. Be to, mūsų namuose ir pelių užtektinai šmirinėja. Nepražus murklys. Tiesa, jis jau sudaužė mėlynąją vazą su popierinėm gėlėm. Kad atrodytų tikriau, mama įpildavo vandens. Tas ir iš-siliejo ant tėvo laikraščio. Tėvas trenkė durimis ir užsidarė vonioje. Kad negirdėtų motinos burbėjimo, atsuko čiaupą; paaiškėjo, kad kažkur prakiuręs vamzdis, dabar semiam vandenį kas kuo, pilam išgeltusion vonion ir tylim. Norėčiau visą gyvenimą šitaip semti, pilti ir tylėti. Kad tik tam paukščiui akyse nesirodžius. Gi jis tupi, ir gana. Ir dar spokso. O nukrapštyti nėra kaip. Ir nedrįstu. Sesutė vėl kažką parsitempė iš kiemo. A, lėlę  be galvos. Tuojau tėvas pažadės nupirkti su galva, jei busianti gera mergaitė. O iš kur jai žinoti, kaip būti gerai. Ir tas negerai, ir anas negerai, ir dar tas ... Lįstų po lova ir tylėtų. Kaip ankščiau. Atprato. Dabar vis verkia. Tėvas niekaip negali įstiklinti virtuvės lango. Jau dvi stiklo atraižos nukrito žemyn, pas kaimynus. Motina parode kaimynei špygą, kai ta atėjo bartis. Pažadėjo miliciją. Ech ... Sesutė sušėrė katinui žuvį, kuri buvo laikoma kažkokioms šventėms. Katinas ir šventė, o mes pasitenkinsim kefyru. Motina išgrūdo sesutę  į kiemą, ta pagrasino grįždama parsivesti tūkstantį katinų. Kol kas vienintelis tupi virtuvėje ant stalo ir laižosi. Sesutė savo žodį beveik ištesėjo. Pati nesirodo, bet prie mūsų durų staugia šeši katinai. Visi suraizgyti viena viela. Tėvas pirmą kartą šį mėnesį trumpai nusijuokia. Viskas bus gerai. Motina iš kažkur ištraukė gana puošnią suknelę geltoną baltais rankogaliais. Tėvas nusiskuto. Aš iššla-viau grindis. Sėdim ir laukiam. Sesuo pagimdė vaiką ir tuoj ją parsineš-savo dukrytę. Rainąjį uždarėm vonioj, kad nesipainiotų po kojomis. Mes visi - su šlepetėm. Pagaliau - kaip žmonės. Rodos, ir paukštis kažkaip kitaip žvelgia į mus nuo palangės. Grįžta sesuo. Išblyškusi, bet patenkinta. Nors, atrodo, sulysusi. Nieko, namie pasitaisys. Eina prie kiekvieno, bučiuoja ir rodo savo mažę. Pabučiuoja ir mane. Netgi išsikvepinusi. Žiurėk tu man. Jau visa merga. Ir kaip oriai prie stalo sėdi. Atrodo, puotaujam. Bandom gražiai pasišnekėti. Tik tėvas vienąkart neiškentęs trinkteli kumščiu į stalą. Niekas neapvirsta. Reikėtų kokį kąsnelį tam paukščiui pasiūlyti, bet kaip tu prie jo prieisi. Paukštis nuskrenda. Viskas turėjo būti gerai. Bet, po velnių, kitą savaitę sesers dukrytė mirė. Kodėl? Argi nesidžiaugėm ja? Argi nevaikščiojom pirštų galais? Per tą savaitę , kol ji buvo, niekas nesudužo. Katinas tyliai tupėjo vonioj. Ir paukštis nesirodė. O dabar jau sesuo kažin ar begrįš pas mus. Naktį po laidotuvių ji pasiėmė puodą, anuomet lėkusį pro virtuvės langą, ir išėjo. Motina pakabino senąsias užuolaidas, jos beveik ne-beįleidžia šviesos. Tėvas visiems laikams užsidarė virtuvėje. Gal ardo tuos vaikiškus batukus. Kokias dešimt porų buvo pasiuvęs. Motina tik verkia ir verkia gulėdama ant sofos. Aš ieškau šlepetės. Katinas blaškosi be vietos. O paukštis už lango ... Paukštis žvelgia į mane žmogaus akimis. Kas? .. Kas dar ne taip? Ogi be sparnų, be sparnų tas paukštis. Nuslysta nuo palangės. Aš prispaudžiu veidą prie stiklo. Per kiemą eina nepažįstamas žmogus, plasno-damas pilko lietpalčio skvernais. Vogčia žvilgteli į mūsų langus. Kvaily tu, kvaily...

 

 Puslapiai iš paso

Kiek moterų šiokį vakarą kvailai juokiasi, versdamos šampaną žalsvu spindinčiu ledu, tamsiuose koridoriuose ieško tualetų, kliūdamos už juodų ir baltų vyriškų batų, po to - tualetuose - dar garsiau juokiasi, lyg dar labiau girtėtų nuo išklijuotų ant sienų butelių etikečių.

Kaip tik toki - juodą - batą pakelia hercogas ir atsisuka į manę:

- Nesuprantu, kodėl jie išmeta naujus batus.

Ko čia nesuprasti - jie juk išmeta viską, ko gali prireikti mudviem su hercogu. Išmeta netgi tuos sąsiuvinius, kuriuose nėra nei klaidų, nei meilės - lyg slapčia gėdytųsi šitokios tvarkos ir ramybės.

Retkarčiais paimame keletą tokių sąsiuvinių. Tai bent šventė būna - literatūros ar istorijos rašomuosiuose koreguoti pernelyg tiesias linijas: teisėtų karalių perkvalifikuoti paštininku ar vairuotoju, o į sostą mestelėti kokį prasigėrusi senioką iš turgaus paviljonų ar siuvėją, užaugusią vaikų namuose. Arba - paskelbti faraoną opozicijos lyderiu, o mirštantį šviesuolį paskirti užsienio kalbos mokytoju ramapitekų krašte. Tiesiog šokčiojame nuo kėdžių, kai tie laukiniai padarai pirmą kartą išsitiesia, pirmą kartą į rankas paima lazdas ir vytę išveja pedagogą atgal, idant jis ramiai numirtų savame krašte. O kartais neiškentę  mes ir patys susėdame į kariaujančių valstybių sostus. Bet kai tik įsiliepsnoja mūšiai, vietoj kraujo mes praliejame daug daug vyno, kuris aptaško užverčiamo istorijos sąsiuvinio viršelį, ir imamės literatūros rašinių. Nebesuskaičiuosi, kiek naivių ir darbščių personažų išgelbėjome nuo mirties ... O kiek nudobėme patys - kad nebesikankintų lyg kokie invalidai, terorizuojami nevykusio rašeivos ...

Hercogas pasilenkia ir iš po dažais aptekusio skuduro ištraukia ketvirtį plokštelės ...

O, kad jūs galėtumėte patirti, ką reiškia vakare susėsti prie taukuoto stalo patriaukšti riešutų. Na ir kas, kad stalas taukuotas  - kai kas netgi laiko prabanga kūno tepliojimąsi taukais. O apie mieste pagyvėjusią prekybą riešutais mes visad sužinome laiku. Aišku, kad tarp tuščių kevalų tikrai rasi vieną kitą neišgliaudytą riešutą. Paaukojus gerą pusdienį, nesižvalgant nei į plastmasinius garlaivius, nei į spalvingas konservų dėžutes, sutelkus dėmesį tik į kevalų žvyrą, galima prisirinkti geroką pusmaišį sveikų riešutų... Argi neverta dėl šitokios šventės aukoti pusdienį? Juolab iš anksto žinome -parsinešę  riešutų sėsime vakaroti, ir hercogas ant mūsų senelio gramofono vieną po kito dės plokštelių trečdalius, ketvirčius, puses ar visai mažytes skeveldras, kurios ypač geros tuo, kad, kol adata eilini kartą čiūžteli plokšteles nuotrupa, spėji perkrimsti riešutą ar netgi du; taigi hercogas ilgai nesirinkdamas (jis visai neišrankus) keis plokšteles, ir mes ilgai klausysime lakoniškų tekstų, trumpų muzikinių frazių; kol gabalas vinilo apkeliauja ratų, žiūrėk, kitą kartą ne tik perkandi riešutą, bet ir vaizduote užpildai muzikinę  pauzę . O dar gražiau būna, kada įkaitę  nuo vakaro saulės spindulių, o gal nuo visada ten smilkstančių laužų, ėdančių skudurus, plastmasę , stiklo vatą, ryžtamės tas pauzes užpildyti balsu ir - keista -retai kada nusidainuojame ...

-Fokstrotai, - sako hercogas ir bruka ketvirtį į savo pilkajį maišą. Anksčiau jis dažnai keisdavo krepšius, rankines, maišus, kibirus; bet kai susirado šitą - pilkąjį - nebesiskiria su juo. Juk sakiau, kad hercogas neišrankus.

Aš stabteliu ties didžiuliu mokykliniu gaubliu, iš kurio išmušta, jei neklystu, Australija. Ar ne tu, šeštos klasės mokiny, kurio pažymių knygelęsu raudonais dvejetais iš geografijos anądien radome, ar ne tu šitaip paniekinai tolimosios šalies gyventojus, kartu sunaikindamas ir ištisas niekur kitur neišlikusių gyvūnų rūšis?

Jau beveik perėjus Centro zoną iš skylės gaublyje staiga iššoka paskutinė žuvusios salos žiurkė ir tuoj pat dingsta ant mūsų žemės gulinčio vamzdžio angoje. Kailiukas lyg ir ne mūsiškių spalvos ... Tuo tarpu hercogas pasičiumpa kopėčias.

- Grįždami paimsim, - sakau jam, nors iš tiesų manau, kad šitų neverta imti, rasim ir geresnes.

O kad kopėčių reikia - teisybė. Laikas lopyti stogą, o mūsiškės jau gerokai sukiužusios. Skardos lakštas irgi praverstų.

Šitaip ir slenkam Pietų zonos kryptimi, vis pasilenkdami - jei reikalingas daiktas - ar paspirdami ką nors - jei šiaip koks niekniekis. Tai tau pasitaiko tuščias konjako butelis, seniai jau dvokiantis žibalu, tai nuotraukų albumas, prikimštas išmirusių ar bent jau seniai išaugusių šitas trumpas kelnytes, šituos šviesius sijonėlius žmonių. O būna, jog įsidėmi kurį, kad ir gerokai išblukusį, veidą, ir staiga - aptinki to žmogaus gyvenimo tęsinį visai kitoje zonoje, atneštą sunkaus šių vietų vėjo. Niekada nepraleidžiame progos pasidomėti, kas naujo nutiko  seno pažįstamo padangėje. Štai matėme Centro zonoje klajojančią vaiko su obuoliu nuotrauką, o vėliau Rytų zonoje pavyko aptikti to paties, jau buvusio, vaiko vestuvinę  fotografiją. Tik nežinia, ar tebelaikė jis obuolį, nes kaip tik ta nuotraukos dalis buvo nuplyšusi. O nuotaka šypsojosi.

- Kas jai belieka, - sumurmėjo hercogas.

Ir dar. Jis tvirtina matęs žiurkę, šmirinėjančią su kažkokia nuotrauka dantukuose. Bet aš abejoju. Jeigu matė - kodėl man neparodė?

Vis aiškiau girdėti gudus ir įkyrus varnų kranksėjimas. Tai reiškia, kad esame jau pernelyg arti Vakarų zonos, kur vedamos atliekos iš lakstingalų gamyklos. Niekada nesilankome šioje zonoje. Tos varnos ... Ir keistas kvapas, sklindantis kartais net iki Rytų zonos, kuo aiškiausiai byloja, kad nerastume nieko mums reikalingo. Bet pasilenkęs ties kokiu nors ypatingai retu čia daiktu, hercogas gali sušnabždėti tikrąją priežastį, dėl kurios mes nevaikštome į Vakarų zoną ... Tik pasilenkęs ties sukiužusiu senoviniu laikrodžiu ar seniai pamiršusia kreidos skonį mokykline lenta, ir aš galiu su-šnabždėti, kodėl mes nevaikštome į Vakarų zoną ... Kažką tokio suranda ir hercogas, palaukiu, kol jis tyliai išsisakys, ir prisiartinu. Hercogas tiesiog švytėdamas kilsteli mažyti varpeli ir papurto ji. Bet varpelis tyli - seniai praradęs šerdį. Hercogas sviedžia invalidą į sulamdytą kibirą ir pataiko. Tačiau ir kibiras nesuskamba.

-Apsaugok, Viešpatie, nuo sentimentų, - išgirstu, lyg aš ir būčiau tas viešpats. Bet aš negaliu apsaugoti hercogo nuo sentimentų, aš netgi negaliu apsaugoti jo nuo ligų. Juk neapsaugojau tada, kai užsimanę  prašmatnybės parsinešėm po vaistinėlę, ir hercogas, vos porą kartų kostelėjęs, griebė aptrupėjusią ir pageltusią tabletę. Bet galų gale vis tiek išsikapstėm. O kol hercogas sirgo, tarp Šiaurės ir Centro zonų atidarė naują - sudėvėtų padangų - skyrių. Aš pasakodavau apie jį, ir mes, pasiremdami vienas į kitą, linguodavom iki lango ir stebėdavom juodų dūmų uždangą, kuriam laikui skiriančią mus nuo pasaulio. Kokių tik planų tada neprikūrėme. Hercogas vis kalbėdavo apie tai, kad laikas būtų mums įsitaisyti bent patį paprasčiausią transportą. Aš bandydavau aiškinti, kad nėra tokio daikto, kuriuo būtų įmanoma važiuoti per krūvas skalbimo miltelių dežių, sutrūnijusių rūbų, senų radiatorių, per stiklo dūženų sustingusias sangrūdas ir kalkių gurvuolius. Per visa tai ir galybę kitokio gero.

Kiekvieną mielą kartą hercogas nuginčydavo mane tuo pačiu sakiniu:

-Tu ne visai teisus.

Hercogas vis žvilgčioja į mane, kol susigriebiu, kad vis dar nešuosi aukso luitą. Radau jį įsispraudusi tarp paskutiniųjų dviračio stipinų, išplėšiau tik šiaip sau; tuo luitu paskui sudaužiau nedidelę medinę dėžutę su užraktu. Joje, kaip paaiškėjo, nieko nebuvo, išmušta raudonu aksomu, ir tiek. Sviedžiau dabar ir auksą. Pavyko pataikyti tiesiai į mėlynų dažų klaną. Stabtelėjome. Hercogas tik sumurmėjo:

-          O vis tiek gražiai atrodo ...

-          Taip, - pritariau, nors jau žiūrėjau į knygos viršelyje pavaizduotą kažkokį žmogystą ilgu nušiurusiu lietpalčiu. Hercogas pakėlė tą nuo drėgmės ir puvėsių gerokai apsunkusią knygą ir garsiai perskaitė pavadinimą - ,,Manekeno gimtadienis". Švystelėjo visų pamirštą šventę į viršų, lapai tuoj pat išplyšo ir leidosi greitai, o ne sklandydami, kaip vylėmės. Tylėdami žirgliavome toliau, ėjome greta vienas kito lyg pavargę grybautojai, kurie ieško to paties grybo. Taip ir mes - kartu pasilenkėme, kartu išplėšėme iš šitos žemės po ramentą. Hercogas, nutrenkęs kopėčias, griebė ramentą kairiąja ranka, aš - dešiniąja, ir iš pradžių atrodė, kad jie abu kadaise ramstė tą pati žmogų, bet netrukus pastebėjome, jog vienas ramentas gerokai trumpesnis, be to, su inicialais M. V., o ant kito buvo užrašyta INV. NR. 112690. Manau, kad hercogas irgi svarstė, kaipgi ramentai atsidūrė čia kartu. Gal šitaip ... Žmogus kur nors, pavyzdžiui, pirtyje, pamiršo vieną ramentą, ir jam skubiai buvo surastas laikinas - kol įsigis tokį kaip prarastasis. O kol tokio ieškojo, tas žmogus ėmė ir numirė sau. Taip, ko gero, šitaip ir bus nutikę, nes štai hercogas savuoju ramentu atidžiai krapšto dar nesukietėjusios dervos sluoksni, kol prisikasa iki karsto antvožo. Pajuntu nevaldomą drebuli, tuoj mus apsiaus bjaurus dvokas. Bet nieko tokio neužuodžiame. Tik nuolatini šiose vietose smilkstančių degesių, perdrėkusio popieriaus ir kažkokio rūgštymo kvapą. O gal mūsų uoslė jau sutrikusi ... Dabar beliktų išsiaiškinti, ar ten, po antvožu, abi kojos, ar ... Deja, pristingame ryžto. Ant negilios duobės užmetame išgeltusią ir aprūdijusią vonią, o hercogas dar prispaudžia ją  sakiniu:

 -Man reikia naujo švarko.

Ir žiūri man į akis. Nesuprantu jo. Švarką, kuri dabar vilki, susirado gal prieš porą savaičų. Jis dar visai naujas.

-Man reikia naujo švarko.

Tuo tarpu iš nebetinkamo švarko kišenės pasemia saują saldainių blizgančiais popierėliais. Mes jau priėjome Pietų zoną. O į ją nepateksi be dovanų žiurkėms, kurios tiesiog budi prie šios zonos ribos. Nuostabiausia, kad hercogas kaskart turi, kuo pavaišinti jas. Ir šitą švarką jis dar nori iškeisti ...O gal tiesiog nori turėti du ... Neabejoju, kišenėje yra dar viena sauja saldainų, juk išeiti mums irgi reikės. Šiaip ar taip, hercogas meta saldainius, ir mes-Pietų zonoje. Šiandien nerenkam riešutų. Paimame keletą dėžučių nuo pieno - pomidorų daigams -ir pasirankiojame bulvių į pakeliui rastą krepšį. Tiesa, jos gerokai apvytusios, matyt, pašalusios, bet juk ne žalias ir valgysime, a mūsų keptuvė dar ne tokias klaidas ištaiso. Grįžtant hercogas mesteli žiurkėms keletą meduolių su aguonomis; galiu prisiekti - jie visiškai švieži, nors ir nesuprantu -iš kur.

-Man reikia naujo švarko.

Jis labai jau įkyriai pabrėžią tą žodį -naujo. Todėl šį kartą atsiliepiu:

-Bet šitas tavo švarkas ir yra naujas.

Hercogas žvilgteli taip, lyg aš būčiau išdavikas ir užsispyrėlis, tyčia nenorintis jo suprasti. O aš akimirksniu suvokiu -jis ketina mane palikti. Dar ne čia, ne šią minutę, dar ne vieną kartą mes grįšime į savo pašiūrę  kartu, grįšime ir vėl išeisime, bet ankščiau ar vėliau jis mane paliks. O gal jau palieka?

-Tuoj grįšiu! -šūkteli hercogas ir dingsta už sunkvežimio kabinos karkaso. Iš kur jis sužinojo, kad kaip tik ten galima rasti gerą švarką? Užsiropščiu ant tos pačios kabinos ir pasijuntu taip, lyg šitais mašinos griaučiais būčiau nuvažiavęs toli toli. Iki pat horizonto plyti beprotiškai žalios ir vešlios žolės erdvė. Aš nušoku ant mūsų žemės, bet ji - jau nebe mūsų: į visas puses driekiasi tokios pat pievos, ir horizontas toks pat - visur. O sunkvežimio kabina atrodo taip, lyg būtų dar labiau susenusi. Kiek atokiau pastebiu kažką boluojant, prieinu ir matau miegančią pašėlusiai gražią jauną moterį. Tuoj pažadinsiu ją ir išsiaiškinsiu kas, kaip ir kodėl. Bet įžiūriu jos kojoje baltą žaizdą, iš jos išbyrėjusias pjuvenas ir nebežadinu. O hercogas lekia į mane dviračiu - įsivaizduojate? -plazdėdamas visiškai naujo švarko skvernais. Jau matau šviesia jo šypseną, matau, kad beveik ne nemina pedalų, o dviračio ratai švilpia oru, gerokai virs pievos; toli priekyje tiesiog iš žolės kyšo burlaivio stiebas, peržengiu didžiulį medinį kryžių, į nosį tvoksteli malonus tik ką apdorotos medienos kvapas, staiga hercogas kažkaip suglemba ant dviračio, šis persiverčia, o mano bičiulis netgi ne nukrinta, o lėtai nutįsta į žolę. Aš tempiu jį už naujojo švarko rankovės ir pakeliu hercogą visą iš karto - mano akivaizdoje jis pavirsta spalvingu skuduru.

Rėkiu visa gerkle - grąžinkite mus į prarastąją žemę  - ir jaučiu, kaip mano balsas virsta melsvų popieriaus lapų tyliu šlamėjimu vėjyje.