Ištrauką iš Vytauto Almanio knygos „Tolstančios salos“
SALA
Kvietimas
Rodos, ką tik įvyko Ventos regioninio parko sumanytas seminaras Balsiuose apie Ventos, Virvytės upių hidroelektrines ir užtvankas, žiūrėk Viekšniuose organizuojama kita konferencija apie Ventos krašto architektūrą. Ji surengta vykdant Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Lietuvos istorijos ir kultūros problemoms skirtų mokslinių konferencijų 2009 m. programą. Ne paslaptis, kad daug kas griežia (ir ne tik) dantį ant regioninių parkų darbuotojų už draudimus, o kartais ir baudas bei ketinimus nugriauti kokį nors savavališka pastatą. Kai kam iki didelio niežėjimo, iki apkvaitimo ramybės neduoda didelis noras pastatyti kur nors prie ežero nematytą ir neregėtą namą, dvarą, kad jis stovėtų prie pat vandens, kad krantas ir miško keliukas priklausytų tik jam vienam. Ir še tau, kažkoks menkas inspektorėlis mėgina aiškinti apie įstatymus ir bando kliudyti grandioziniams sumanymams. Kadangi namo ar dvaro statymas yra turtingųjų užsiėmimas, jų ginti stoja kai kurie solidūs laikraščiai bei kai kurie televizijos žurnalistai. Po tokių pasiskaitymų ir pasižiūrėjimų paprastas žmogelis irgi griežia dantį, (nors jam asmeniškai dėl to turėtų būti nei šilta, nei šalta) ant juodom spalvom nupaišytų regioninių parkų darbuotojų. Jam žmogeliui, neberūpi savi vargai, kurių yra per akis, bet jis kažkodėl pasiruošęs nors tuoj pat protestuoti, naikinti ir gainioti.
Organizuoti panašaus pobūdžio seminarą, tai lyg pačiam savanoriškai kišti galvą į kilpa. Negana to, dar regioninio parko direktorius A. Nicius kvietė gana
nemažą susirinkusiųjų būrį pasisakyti, pasitarti, pasiskųsti, nelikti nuošalyje.
Tad kur rasi geresnę progą tai padaryti, o ir pasiskųsti buvo kam - salėje sėdėjo Akmenės ir Mažeikių rajonų merų pavaduotojai.

Užmiršo ...
Architektai Martynas ir Marija Purvinai kadaise tyrė Viekšnių architektūrą, ypač išskirdami jos medinių namų dalį, ir dabar Viekšniai yra paskelbti urbanistiniu draustiniu.
... Prieš susirinkusių akis skaidrėse plaukia medinių trobų, sodybų vaizdai, kvietimas saugoti tai, kas dar išliko. Architektas Martynas Purvinas pasakoja matęs šiaurinėje Vokietijoje medinį pastatą, kuriam dabar jau sukako 630 metų! Palikuonys pastato nenugriovė, o visą laiką dailino, remontavo, keitė. Gal dėl to tokios valstybės ir turtingos, kad moka saugoti? Mes nesaugome ne tik senelių ar tėvų palikimo, buvo, kad ir vienos kartos žmonės priverstinai turėjo keltis iš vienkiemių į mažas gyvenvietes, o iš ten - į didesnes...
Nors Viekšniai didžia dalimi taip pat mūrinis miestelis, bet žmonėms labiau patinka ta medinė, patvari senovė, turinti tam tikro grakštumo, išbaigtumo, nepalyginsi su dabartine vienadiene architektūra. Kas buvo modernu ir nauja prieš dvidešimt metų, dabar atrodo toks statinys nykus, juokingas ir labai nepatogus gyventi. Būtų išlikusi medinė Viekšnių gimnazija iki šiol, tokia nepasenusi galėjo būti ir toliau, nors 100 ar 200 metų. Deja ...
Vienas kitas kalbėtojas iš vietinių gyventojų prabėgom užsiminė apie priekabiavimus (architektūrinius) ką nors statant ar remontuojant, bet tai buvo geranoriškos pastabos.
... Kažkur toli pasiliko, užsimiršo sunkmetis, krizė, putojantis politikavimas, čia nebuvo nė karto paminėtas Seimas, Vyriausybė ir kiti lyg ir svarbūs dalykai. Net merų pavaduotojai, tarę pasveikinimo žodį, tylėjo ir klausėsi.
Žmonės kūrė planus, matydami (dabar sakoma - vizijos), kaip netolimoje ateityje atrodys Viekšniai, net ir vyresnio amžiaus susirinkusieji tiesė nugaras, tiesiog akyse jaunėjo, pasiryžę viską padaryti patys, savomis rankomis ir išmone.
Pasiūlymai

Kitas seminaro svečias, daktaras Edmundas Levitas, pasiūlė vaizdingame Viekšnių Kalupio upelio slėnyje įkurti vandens taką.
Vandens take būtų pavaizduotas visas gyvybės pagrindo - vandens - kelionės ratas Žemėje. Tokie mokomieji takai yra svečiose šalyse, tai Viekšniai būtų pirmoji vieta Lietuvoje, kur šis sumanymas galėtų tapti realybe.
Pakol kas to tako vietoje auga žolynai, riogso nebenaudojama katilinė. Ateityje šis niūrus betoninis statinys virstų Vandens technologijų pastatu su apžiūros aikštele ant jo lėkšto stogo, kur, kaip sako dr. E. Levitas, lankytojai galėtų gėrėtis vandens tako panorama, spalvų ir šviesų žaismu, čiurlenančio- mis vandens kaskadomis, Kalupio slėnio grožiu ir jaukumu, Baublio smailėje skriejančio angelo trimito garsu ...
Kitoje vietoje, reikia manyti, būtų atsiradę nemažai prieštaraujančių tokio tako sumanymui. Vaizdingas slėnis, upelis, miesto ir miestelio teritorija - kaip tyčia pati ta vieta nuosavo namo statybai. Viekšniuose kitaip - vienas per kitą miestelio gyventojai entuziastingai pritaria šio pažintinio vandens tako kūrimui, lyg ir perimdami iniciatyvą iš kraštiečio Edmundo Levito.
Architektai Martynas ir Marija Purvinai pasiūlė vietoje pilkų ir nuobodžių vandens nugeležinimo stoties ar kitų panašių pastatų suręsti nedidelę Viekšnių buvusios gimnazijos ar kito medinio pastato kopiją. Šiuolaikinis techninis įrenginys iškart taptų įdomus, menantis senesnius laikus ir kartu tarnaujantis šiandienai.
Dailininkas Antanas Adomaitis norėtų, kad kokiame nors miestelyje ar bent jo dalyje žmonės galėtų statyti, kas jiems šautų į galvą. Nors ir sraigė pavidalo namą. Tegyvena tokiame name, pakol atsibos. O ką, tokia „durniuojanti“ architektūra sulauktų nemažai lankytojų ...
... Ir ima rodytis, jog Viekšniai yra kaip kokia jauki sala neramiame Laiko vandenyne.