Autobiografija

 Kažkokiame   bokšte   suvirpo  kietos   virvės   ir griausmingas vario aidas užpylė visus pasaulio šlaitus. O senas Varpininkas — Likimo Valia man paliepė:

— Dabar jau tavo valanda. Eik, surink visas Mirusias viltis ir iš naujo prašviesk pripelėjusias klaikumas — kad visi kalnynai Giesmėj paskęstų, kad krūtinėj Dangus atsivertų ir amžius tylėjusios lūpos tartų Meilės Žodį.

Aš, paklausiau Varpininko ir pirmą kartą išėjau gyvenimo vieškelius. Tai buvo 1908 m. kovo mėn. 5d., Papilėje, Šiaulių apskr.

Paskui jis man parodė saulėtas šalis ir juokas dabar man jau lūpas kutena, ir kūnas aukščiau žemės nori pakilti, ir savo meilėj užsidegiau persunkti visą, kažkieno prakeiktą žemę...

Mano akys nusikreipė į kažkokius žibintus ir kojos pradėjo kelionę — prie šviesų... Ir manajame vieškely lig šiol dar nieko naujo: vis tie patys žibintai.

1928.IX.21.

Būdavas, Stasius. Toks didelis prisikėlimas! – Šaltinis. 1931, balandžio 4d. Nr.14, p. 1

Toks didelis prisikėlimas!

Prinoko saulė už eglyno žalio,       

Už eglyno žalio obuoliu pąrausvintu.

Skambus prisikėlimas atplaukia iš bokštų,

Atplaukia iš varpo rytmečiu paauksinto.      

Aplink bažnyčią baltą—per šventorių  
Nuplaukė, nuėjo vėliavų pušynas,     
Ir  žemelė ta taip giesmėse patvinus  
Kaip gyvi vargonai—kaip giesmynas.

Pasaulyje šį rytą—didelis prisikėlimas,

Pasaulyje Velykos—kaip šventos burnos šnekėjimas:

 Ateina su varpais, su giesmėm ir maldom,

Nueina su pavasario tekėjimais.