Stasė Niūniavaitė

VĖJAS

Vėjas juokiasi, vėjas dainuoja,

Nuskrisdamas per girią medžių viršūnėmis.

Jis pravirksta, kai krinta lašai iš dangaus.

O kai atūžia audra, vėjas slepias po medžiu.

Kai saulė plieskia, degina laukus,

Vėjas nuskrieja į Baltijos bangas

Ir šokinėja, žaidžia mergaičių kasose.

Mergaičių karšti kūnai sušildo bangas.

Ir vėjui nesinori grįžti į lankas,

Kur šienpjoviai pasiilgę jo

Braukia prakaitą nuo kaktos.

Sugrįžęs vėjas braido po Virvytę,

Pažaidžia su bangelėmis, paglosto žilvičius,

Nušluosto prakaitą grėbėjams.

O kai supyksta, padeda

Audrai laužyti medžius.

Senutės šneka: “Ak, koks piktas vėjas,

Nes neturi mylimos…”

 

LAISVĘ TĖVIŠKEI PARNEŠI…

Paskutinis aidas nulėkė per šilą –

Paskutinį kartą ši daina graudi…

Debesėlis mažas pro beržyną kilo,

Jums išeinant būrės dangaus pakrašty…

 

Tai nueis dienužės taip bailiai išblyškę.

Lauksiu. Nesulauksiu…Visi nesugrįš.

Liks paveikslas tavo.

Liks prisiminimai –

Širdyje bekraštis, didis ilgesys…

 

Snigo vyšnios snaigėm. Dūzgė bitinėlis.

Ašara sudužo žemėn krisdama…

Tavo akys juokės, tolot – nudainavot.

Toks nerūpestingas mojai man ranka.

 

Žiūriu į paveikslą. Stovi jis ant stalo.

Šviečia tavo akys dideliu ryžtu…

Aš žinau, kad laisvę tėviškei parneši,

Aš tikiu – sugrįši, mylimasai tu…

 

SKIEDRA

Nuėjo metai. Ne vieni, ne du –

Dvi dešimtys metų iš eilės.

Atkalnėse žibutės ir žydėjimas toli paliko

 Ir negrįš, nebežydės!...

Nekrykštaus mano metai lyg vaikai prie upės

Su žibuoklėm ir riksmu...

Jaunatvė tyliai teka, kaip plati upė,

Kuria nuplaukia daug laivų, kuriems skubu...

 

Galbūt netinka šisai mano susimąstymas

Pačioj jaunystėj juoko vilnyse,

Bet aš plaukiu kaip nerami ir mėtoma mažutė skiedra upėje,

O visi šaukia: "Kur nuplauksi? Kur nubėgsi?

Kur skubi?"

Ir nei paskęsta, nei į šalį išmeta jos upė:

Ji grakščiai - nuo bangelės ant bangelės - vis tolyn!

Pro ajerus, kurie mieguisti tingiai supas,

Sau vinguriuoja mažutė skiedra upėje...

Ir aš, kaip ji. Sukuosi, nardaus po bangas,

Kol dar verpeto nesutikusi esu...

Gal daug, gal maža metų nuplauks kartu su manimi,

Kol vienąkart suras šią skiedrą išmestą į krantą.

                                                                             1943 m. Vilnius

DRAUGEI

 

 (Vaikystės Daliai, kurią palaidojau Skuode. Mokėmės kartu Viekšnių progimnazįjoje. Ji kilusi iš Skleipių, malūnininko Kondrotavičiaus dukra. Tėvas ir brolis paklojo kaulus Belomoro kanale)

Kiek pavasarių žalių jau nuvyto,

O kiek gi nuvys dar, o kiek?

Tik vienąkart nuvys jaunystė,

Tik vienąkart - tikėk!

 

Meni - ką tik vaikystė juokės

 Pro svyrančias beržų šakas.

 - Daliut, juk gaila, kad jaunystė

Išklys kaip laivas į marias?

 

Išklys jaunystė taip kaip sapnas,

Išeisim mes žiedaut žiedų...

Sakyk, sakyki man, Mieloji,

 Ar beatminsi mane tu?     

 

RUDENIŠKI  ATODŪSIAI

Viešpatie! Viešpatie! Viešpatie!

Kiek ilgai gyvenu,

Bet gyvent neatsibodo:

Dar neišgerta taurė vyno,

Dar neatsidžiaugiau saulės spinduliu

 Žvaigždžių  lietum, rugpjūčio naktim.

Ir tikiu, kad tik Tu

Šitą stebuklingą grožį

Padovanojai mums!

 

Dėkoju už draugus,

Kurie mano senatvę globoja,

Nors mąsto gal kitaip,

Bet jie pateks į rojų,

Neišdavę nieko,

 nepardavę vergovėn!

O, Viešpatie,

Kiek daug draugų Tu man

padovanojai!

Ir priešų ne mažiau...

Tačiau su visais jau susitaikyta,

Atsibučiuota! Atmylėta!

Tai bus ramu

Žemelėj Lietuvos gulėti!

 

AČIŪ!

Čeža auksiniai lapai,

Šoka paskutinį kartą,

Vėjo pakviesti...

Tapo

Rudens paveikslą

Gamtos ranka.

Tokia švelni muzika

Vėjo ir nuskriejančių lapų:

Išeina mirti jie linksmi,

Dėkingi medžiui,

Kuris per vasarą supo,

Mylavo juos, žalius,

Dar jaunus lapelius.

O! Kad aš kaip klevo lapas

Taip ramiai išeičiau,

Dėkinga Žemei, Tėvynei

Už naktis svaigias,

Už duonos kąsnį,

Už mylimas rankas,

Paglosčiusias kasas,

Už kaitrią liepsną,

Kuri degino mane.

Ačiū! Ačiū! Ačiū!

 

Prie Ventos krantų

Atskambėjo aidas

Ten nuo pavenčių.

 Kvieti, kad sugrįžčiau

Vėl pasiaust sykiu.

 

Laigė mano dienos.

Skraidė drugeliu.

Tu mane lydėjai

Pavenčiais taku...

 

Švietė mums mėnulis.

Supo miglos mus...

Pavenčiais lydėjai

Mane į namus.

 

Kvieti, kad sugrįžčiau

Vėl pas jus tenai,

Kur paliko dienos,

Svajos ir sapnai...

 

Dar norėčiau sykį

Grįžti atgalios,

Kur išbraidėm pievas.

Lankas prie Ventos.

 

Oi pamiršk, pamirški.

Mielas mano tu.

Niekad nebegrįšiu

Prie Ventos krantų

 

Kiti prie Ventužės

Juoksis ir dainuos.

Aidas mano juoko

Nebeatkartos...

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti