Išeivis
Raukšlėjasi metai kaip žmonės.
Bangos nusineša krantą.
Paklydęs keleivis neprašo malonės,
Jis kitaip savo ėjimą supranta...
Išėjės tik duot, o ne imti,
Jis eina ir eina... Sustoti negali,
Nes vėjas nuo jūros pradeda rimti.
Reikia kaip nors pasivyt tą nueinančią šalį.
Ant to slystančio kelio jis vienas,
Virš galvos - tik dangus rudeninis.
Tolumos priminė kambario sienas,
Kai palūžęs išėjo ilgam iš tėvynės...
Skiedryno žemė
Kol plakė dalgį, vedė karvę į piršlybas.
Skiedryne kuitėsi, kad žiemą būtų šilta,
Nuėjo saulė dangumi, pamiršusi dalybas,
Palikdama tik tiek, kiek tam skiedrynui skirta,
Vaikų ir dūmų, kylančių iš ryto.
Daržus ir šulinius aptvėrė vėjai,
Iš keturių atsėlinę pasaulio pusių.
Ir tam krašte, kuriam trumpai viešėjai,
Savęs ieškosi. To paties ir kito...
Tam kvadrate, kur vaikas paskui dūmą
Dėlioja pėdas l pasaulio kraštą,
Kur jaučia saulės tolstančios atstumą.
Nevaikiškai įveikęs savo upės brastą...
Dar vis tikėjai, kad skiedra į medį
Be Dievo piršto gal sugrįš...
Jau nebeatmenu, kurie tai buvo metai.
Kai tam kvadratui įstatei duris...
Vėliau nuėjo dangumi
Piršlybų aidas, kumpo dalgio skundas.
Tik nebesu vokiu, kodėl po manimi
Visai kitaip skiedryno žemė skundžias...
Odė Ventai
Kažkada senovėje dainavo,
Kad žemaičiams upė- šventa!
Kaip galėjo, tuos kraštuos raudojo
Apie savo upę - Ventą...
Kiek kelių subėgo, susipynė,
Kiek gražių gyvenimų išsupo...
Štai nuo čia prasideda tėvynė
Ir nesibaigia posūkiu už upės...
Gražiai tuos vakarus, dienas
Į panoramą miesto įauginom.
Kas buvo šitoj žemėje, supras,
Kad viską patys prijaukinom.
Tegu sruvena per audras.
Tegu ir lengvą Dievas duoda tėkmę...
IŠ šitos žemės niekas neišves,
Jei buvo lemta čia patirti sėkmę...
Atsisveikinimas
Išeina ruduo. Pavėluotai išeina.
Sulig pamatais išsineša viską.
Virš stogo dar plakas daina
} kvadratą nulinguojančių gervių. Taip tviska
Vanduo, nubėgantis vėstančiom rankom į tylą.
Taip kvepia daiktai, rytojui sudėti.
Nežinau, ar juokais, ar rimtai prabyla
Iš pasakų nešantys rėtį...
Tiek telieka. Dangus per aukštai.
Po žeme nekuklu gulėti.
Taigi kelkis, brolau, eime
Išsijoti, kas supilta rėty...
Ta diena po rodyklėmis laikrodžio tirps.
Duris privers nuo paupio atklydęs vėjas.
Medis augs ir uogos sirps,
Tu būsi tik už namų trumpam išėjęs...
Sekmadienio darbas
Sekmadienis. Galukaimyje skerdžia kiaulę
Papsėdamas pypkutę, senis suka grįžtę...
Ir taip kas vakarą per spalį liūdną
Iš vasaros laimingai laumės grįžta...
Dievai ateis ir sės prie ilgo stalo.
Palangėj susirangęs, tyliai mirs ruduo.
Pagarbinta ranka iš lėto pilstys alų,
Ir plauks per sodžių džiaugsmas lyg vanduo.
Laukai užges, pavargę nuo dosnumo.
Tiktai naktim pasklis piktų vilkų ruja
Ir susispies už pilko kiečių krūmo,
Kur didelės aukos mažytė žarija...
Besibaigiančios vasaros vaizdelis
Dar garsiai vasaros laikrodžiai tiksi.
Į vakarą rengia žalią koncertą žiogai.
Jeigu po tos vasaros žemėje liksi,
Tai liksi gyvent amžinai.
Dobilas numeta spalvą praradusius plaukus.
Artojas apeina laukus, kad žinotų, ką riekti.
Vaikus iš laukų nenustoja motina šaukus,
Griežlė dobilienoj iš nuostabos ima rėkti.
Rusvas vasaros laikrodis rodys,
Kiek sudilo gyvenimas mūsų.
& ištolo keistai gal atrodys.
Kad liksiu ir rudenio svečias dar būsiu.
Rimtis
Vakarinis dangus -
Kaip gilybė vandens -
Pro gyvybės vartus
Švyti ruožas rudens.
Pro namus, pro pečius
Rieda saulė liūdna.
Paukščių Takas nubus,
Kris žvaigždė ne viena.
Suvilnys, nuaidės
Ties beržais pilnatis,
Žemei naštą uždės
Vakarinė rimtis...
Vienybė. - 2015 m. rugsėjo 12. - p.5.
Komentuoti