RUDENS LAIŠKAI

Lapai skrieja nuo sūkurio vėjo,

Jie - tarytum tavieji laiškai...

Tiek laiškų! Jų skaityt nebespėju,

O tu man vis rašai ir rašai...

 

Palūkėk ir suprask, kad nespėju

 Jų surinkti... Tolyn lai nuskries!

Ir anksčiau visados aš tikėjau, -

Pasibels vėl ruduo į duris...

 

Jis išmėtys lapus tuos po kojom

Tarsi laiškus, rašytus tik man... –

Gal todėl apie juos pagalvoju,

Kai tie lapai vėl beldžias langan...

 

PRISIMENU VAIKYSTĘ

                        Skiriu Mamai

... Aš, parimus prie vienišo gluosnio,

Laukiu grįžtant Tavęs po darbų;

Noriu švelniai priglusti prie skruosto –

Juk tik vieną Tave teturiu!

 

Atminty liks gėlėta skarelė

(Ji taip tiko prie Tavo akių!),

 Kasdienybės pramintam takely

 Žingsnių aidą dabar dar girdžiu...

 

Metai bėgo, užžėlę takelis,

Ir Tavęs jau seniai nebėra.

Blaškos vėjyje gluosnio šakelė,

Maudžia širdį beribė gėla...

 

Gal kada dar sugrįšiu prie gluosnio

Aš, jau savo vaikais vedina;

Apkabinsiu aš jį, pasiguosiu... –

Čia prabėgo vaikystė mana.

 

Metai bėgs, ir veide man raukšlelės

Dieneles nugyventas primins,

 O Mamytės pramintas takelis

Į vaikystę atgal sugrąžins...

 

LIKIMO  DRAUGUI

Pasėdėkim kartu prie ugniakuro —

Aš ir tu - du likimo draugai;

 Nepajutom atslinkusio vakaro –

Vis kalbėjom, kalbėjom ilgai.

 

Įdėmiai aš klausiaus tavo žodžių,

Kai tą vakarą man juos sakei.

Nežinau, ar miela tau atrodžiau,

Kad netyčia man ranką lietei...

 

Tad sušilkim abu prie ugniakuro,

Tegul liepsnos ilgai dar neges! –

Gal nebus jau daugiau tokio vakaro,

O šioj žemėj - manęs ir tavęs...

 

NEPAŽINAU TAVĘS

Nepažinau Tavęs -

Juk daugel metų atskirai gyventa! -

Galva pražilus ir raukšlelės jau veide,

Tik akys liko jaunos.

Visados jos primina man šventę,

Kai Tu ateidavai, mielasis, pas mane.

Nepažinau Tavęs,

O juk pažint labai labai norėjau

Ir su Tavim pavaikščioti senais takais,

Dar prisiminti tuos laikus,

Kai, glausdamas nuo šalto vėjo,

Sakei, kad po žiemos pavasaris ateis...

Nepažinau Tavęs,

Tačiau ne aš kalta, o greitas laikas,

Gyvenimo metus vis nešantis pirmyn.

Tu - žilas jau, ir man

Pirmoji jau šalna po plaukus draikos...

Bet - kuo ilgiau! - išlikime jauni širdim.