Eilėrašti,

 

Tu gimsti

 iš paguodos,

Iš džiaugsmo -

Skausmo

Ir sakai,

Sakai,

Kad naktys

būna juodos,

 juodi arimai

 ir laukai.

 

Kad rudenio

Sušalę pirštai

Išnarstė nendres

Ežere.

Gyvenimu

vis bėgam,

Klumpam,

Mirštam,

Taip ir neperpratę

Prasmės.

 

Lubinai

Mėlyni, mėlyni, tarsi gaisras miško atšlaitėj -

Akimis šitą mėlį semi,

Ir bijais ties bedugne vaikščiot

Toj slaptingoj marių žolėj.

 

Kas ten žino gylį spalvos —

Neapsakomas bičių dūzgimas,

Kai eini takeliu kalvon

Ir klausais debesų baltumo.

 

Tik palaukit manęs, lubinai,

Ir kalnelin nubėkit žvakėm,

Aš ateisiu, ateisiu tenai,

Kur žydrynės dangus netekęs.

 

Kalba

Ta kalba —paukščių takas.

Jam žvaigždelė maža, maža

 To Sietyno — šienpjovio dalgio,

Nužymėta per dangų varsa.

 

Lyg rasos, to skaidriausio šaltinio

Iš septynių dangaus šviesulių,

Žodžiai tavo —Jaučiaganio alfa

Ir Aušrinė, sutviskus už tavo pečių.

 

O dangaus nurausvėjęs kraštelis —

Tai kalbos patsai pakraštys,

 Kai uždarius mažytį langelį,

 Į namus pasibels snaudulys.

 

******

Aš vėl neišsakyta paslaptis,

Lyg upė, sietuvą užliejus,

Tarsi tyli, tamsi naktis,

Nušvitusi, vos žvaigždei sužibėjus.

 

Aš vėl trapi, lyg pakelės

Ramunė, kmynan atsišliejus,

Kuriai sunku nakčia mylėt,

Kai ūžauja padangių vėjas.

 

Lyg sapnas trumpas, bet saldus,

Lyg virpanti styga be vėjo,

Kažin, ar beužsuks lemtis,

Nors šitą kartą ji ir pažadėjo.