Polina Sarapinienė

Užmigo žemė

Užmigo žemė, žemdirbio maitintoja,
Lyg motina manoji po darbų našių.
Paliko man ji vėrinėlį gintaro,
Kurį lyg saulę ant delnų nešu.

Lietaus lašai nuplauna žemės veidą,
Nakties skraiste apgaubia jos pečius.
Ir klausos ji tylaus vakarės aido,
Sapnų ateinant laukia ji saldžių.

Sapnoja žemė vasarą praeinančią,
Mergaitę - nuotaką su suknele balta.
Sapnuoja žemė, tartuym buvo čia,
Artojo dainos ir alaus puta.

O rytas jau arti, ir vėrinėlį gintaro
Lyg  skaisčią aušrą ant delnų nešu...
Kas būčiau aš, be krašto savo gimtojo,
Be žemės savo, be lietaus lašų?...

Iš autorės knygos „Nekaltinu rudens“

Skaitytojui

Pasitik mane ne pagal vardą, -

Kiek daug jame juodos spalvos!

Likimas man - Damoklo kardas,

Mojavęs rūsčiai virš galvos.

 

Pasitik mane ne pagal žodį,

Pažvelk - kiek netikrų, tuščių! –

Nuo jų net vasarą, atrodo,

Ledinį šaltį aš jaučiu.

 

Žmogaus nevertink pagal grožį,

Ir aš - ne aktorė esu!

Nedovanos man niekas rožių,

Bet ir be jų širdy šviesu.

 

Pasitik mane ne pagal turtą, -

Didžiausias turtas - tai knyga!

Neieškau lobio aš užburto,

Ne man ir praturtėt staiga.

 

Pasitik mane ne pagal rūbą, -

Ne pagal rūbą išlydėk!

Dainuoki viltį, jei sugrubo

Širdis tava, prašau tik tiek...

 

MOTINOS LAIŠKAS

Anksti, anksti tu kėlei, -

Vis laiko per mažai.

Uždegus žiburėlį

Man laišką tu rašai.

 

Rašai tu be kablelių,

Ir be taškų visai...

Vingiuoja žodžiai - kelias...

Regiu, tu - pailsai.

 

Sakai, lengviau lig ryto

Tau girnas sukt, ne kurt...

Bet laiškas parašytas –

Suras mane svetur.

 

Rašai, kad žydi vyšnios,

Kad derlius bus puikus.

Kad lauki mūs sugrįžtant 

Į tėviškės namus.

 

Naktis pavargus miega

Lyg kūdikis lopšy...

O dienos bėga, bėga,

O mes tau vis maži...

 

Neklausk  manęs

Neklausk manęs, ar aš ką nors mylėjau,-

Eilėraščiais į viską atsakau.

Gerus žodžius lyg grūdus sėjau,

O kokią dalią skyriau sau?

 

Ilgai ėjau aš savąją golgotą,

Klupau, kilau... (O tikslas taip toli!)

 Sunki našta man Visagalio duota, -

Tik tu suprasti ir padėt gali.

 

Rinkau žodžius aš Judo - meilę vėjo,

Stačiau pilis iš pažadų tuščių.

Tamsioj nakty vis laukiau Prometėjo, -

Jo žingsnių aidą ligi šiol girdžiu.

 

Neklausk manęs, ar dar širdy rusena

Vilties žarijos, o galbūt kančia.

Paklauski vėjo, ko prie gluosnio seno

Atbėgu, kaip jaunystėj, paslapčia.

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

Komentarai

Komentuoti