Lai Vėjus

Ankstyvas rudens vakaras.
Suplyšę batai dairosi
Kelio į Rytus

Renkasi draugai.
Kai išeinu į kiemą:
Paukščiai ir dangus

Iš knygos „Vėjo namai“ (2009 m.)

***

Aš paliesiu delnais Himalajus

*

Labai pavargau

nuo kalbų ir tylos.

Kas liko tikro – kelias

*

Gražuolės Himalajų viršūnės –

Kaip baltos paukštės –

Neplasnokit į žalius, karštus slėnius

*

Sulipo plokšti akmenys

Į ilgą ,maldų sieną,

Vedančią į Budos namus

*

Slėny ilsėjosi debesis.

Pasidėjau jį po galva,

Panirau į šimtametį sapną

*

Kalno dvasios pila

Šaltą vandenį

Per krioklių barzdas

*

Į slėnį įskrenda

Alkanas drakonas –

Ištiesiu jam delną

*

Už šitos perėjos – kita,

Sveikos, mano?

Senos meilužės

*

Mano kaimynui kalnui

Sniego lavina nutraukė petį.

Sužeistas ir aš

*

Kažkas pririšo debesį prie saulės

Kažkas – tai Dao,

O šiandien – aš

*

Kiek prakaito lašų nukrito

Nuo žemaičio kaktos Himalajų takuose

Paklauskite kampuotų akmenų

*

Sunki diena artėjo į vakarą –

Pasistūmėjau keliolika mylių

Link Himalajų širdies

*

Šiandieną palieku rūsčias

Kalnų gražuoles snieguotomis

Lūpomis, neišbučiuotas

*

Benamis vėjas nurimo,

Debesys miega slėniuose.

Girdžiu erelio sparnų šlamėjimą

*

Atsitrenkė Mėnulio veidas

Į juodą Tėvo Everesto galvą.

Nudardėjo sniego lavina

*

Nežinau, kelias kiek truks,

Bet žinau, kur pasukti

Amžinybės ratu

*

Kai ateis metas palikti šią žemę,

Aš paliesiu delnais Himalajus,

Iškeliausiu samsaros ratu.

„Lai Vėjus Normantas“