Rašau visur ir žiedus sėju,
Kuriais tarsi atgal grįžtu.
Juokiuos...Taip ilgesį išlieju
Ant balto sniego marškinių.

Tu paskaityk žodžius nuo šerkšno,
Jeigu užlipę ant langų.
Pražydę te neužsimerkia,
Nors liko apmaudu mažu.

O aš tavas akis matysiu,
Išbėgusias prie kūrinių.
Žaras ant rytmečio barstysiu
Su vėju - bundančiu, gaiviu...

TEKA MINTYS

Šalia stovėsiu nesuradus vietos, širdis gyva ir aš kartu su ja.
Gerai, kad nesustoja, nepalieka, o plazda saujoj džiaugsmo kupina.

Kiek žodžių mes į tuos laukus supylėm; neparuoštų, klaidingų lyg mintis.
Saulėtekį paglostykime tyliai, jei tikime, kad dega ten širdis.
Ir tegul niekados ji neužtemsta, virpėdama su paukščių giesmėmis,
Su pakeltais sparnais, kaip gėriui lemta, tegul plasnoja jausmo kamuolys.

RAŠYK

Sudžiauk mintis į džiaugsmo puokštę
Tarsi iliuzijos lašus.
Rašydama aušras papuoški,
Apglėbusias Ventos krantus.

Rašyk, tarp prieplaukų neliki,
Rašyk į giesmes vyturių.
Ant irklo seno parašyki
Arba ant žvilgsnio, spindulių...

Jei žodžiai liktų neskaityti,
Jie krūpčiotų kitu ritmu.
Su abejonėm tektų grįžti...
Deja, neliko adresų.

KO TIK NEBŪNA

Liūdna sėdėt po gluosniu, grįžki mane paguoski.
Beldžia lietus į langą su praeities skola.
Aš nežinau ar grįši, žingsnių juk nepavysiu –
Ko tik aplink nebūna, jei sieloj tuštuma.

Laikas dermėj nunoko, mėnuo žydėt išmoko.
Tyška purslai, į naktį sėdasi sutema.
Galbūt man to užtektų, jeigu tik jie prašnektų...
Ko tik aplink nebūna su žiežirbų liepsna.

Tūkstančiai metų bėga, giesmės akorduos lieka.
Dainos pavydžiai snaudžia, tapdamos artuma.
Be žodžių pasėdėsiu, su svajomis kalbėsiu.
Ko tik aplink nebūna, kai sklaidosi delčia.

Saulė raudona leidžias, pasipudravus veidus.
Tyla per bangą žyra, troškimų genama.
Savo akių neslėpsiu, nemigos nežymėsiu –
Ko tik aplink nebūna su posmų lavina.

PABIRO ŽVAIGŽDĖS

Pabiro žvaigždės - dainomis skubėjo,
Nors žingsniai nepaklydo įminti.
Tik rudenio varpai kažkam skambėjo
Sugrįžę, netikėtai atrasti.

Rudens mažai, tegul kas dieną grįžta,
Liepsnodamas su puokšte paslapčių.
Aikštingas tempas svajose nevysta,
Jau paliestas gyvenimo spalvų.

Ir visos atminty apsigyveno
Su tuštuma ant rudenio laukų.
Laukimo paukštis glaudžiasi nuo seno
Prie šviesmečiais matuojamų dienų.