Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dulkes gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.

Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jj grūdina pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Ir saugo užmirštas istorijas.

Lakštingalų žemė
Nemuno vingiai ir Ančios krantai,
Tai mano Tėvynės mielieji vaizdai.
Didžiuojuosi gimęs šaly toj gražioj,
Didvyrių gimtinėj, didvyrių šeimoj.
Čia Vytautas didis, Kęstutis žymus,
Į kovą jie kvietė karžygių pulkus.
Čia pilys byloja stiprybę tautos,
Kuri pavadinta vardu Lietuvos.

Iš kur ta stiprybė, iš kur ta drąsa?
Atsakymą žino lietuvių tauta.
Kas duota nuo Dievo - tikrai amžina,
Lakštingalų žemė brangi Lietuva.

Naujoji Akmenė
Kur gyveni, tavęs dažnai paklausia,
Ir atsakai: tėvynės pakrašty.
Kažkur ten šiaurėje kur lygumos plačiausios,
Kur kaminai labai labai aukšti.

Nauja Akmene vadinu aš miestą,
Gal per drąsu vadinti jį miestu.
Tačiau praėjęs jo gatvelėm,
Aš drąsiai pavadinčiau jį žaliu.

Ten topoliai jau pūko galvas kraipo,
Žaliasis rūbas uždengia namus.
Cementininkas ant postamento drąsiai žvelgia,
Primena jau praeitus laikus.

Botanikos mažytis Čiapo sodas,
Stebuklas miesto pakrašty...
Išpuoselėtas, išmylėtas,
Lyg grožio sala tu iš naujo atrandi.

O netoli pelkėtas raistas slepia,
Nepražygiuojamus, neišmatuojamus turtus.
Tačiau brangiausias turtas širdžiai,
Šiame mieste gyvenantis Žmogus.