DU KRANTAI

 Ignas buvo tikras neramuolis menininkas su poetine vaiko siela, priešinga jo kasdieninei buičiai. Ir niekas nepasakytų, kad jam jau seniai seniai gerokai per penkiasdešimt. Tris kartus keitęs gyvenimus, pradėdavęs kiekvieną kartą nuo tuščio žemės sklypelio. Jis sugebėdavo ten padaryti rojų. Kiekvienas akmuo, gėlės , krūmas, medis ar net kelmas rasdavo ten savo vietą ir atsiskleisdavo visu grožiu, įgydavo naują veidą. Jam vis buvo negana; iš miško ar pakelės tempdavo medžio susiraizgiusias šakas, kelmus, medžių atplaišas. Tam tikra teritorijos dalis pasipildydavo įspūdingais akmenimis.

Ignas buvo vienišius- jau ketveri metai palaidojęs žmoną, gyveno savo rankomis pastatytame namuke, kurį švelniai vadino – jurta. Namuko vidus    buvo ypatingas tuo, kad viskas, ten buvo pagaminta rankomis-išskobta, išdrožinėta- gultas, baras, gėlių vazonai, spinta, knygų lentyna, liustros... sunku net išvardinti viską.

 Vasarą Igną namuose rasti būdavo galima tik savaitgaliais, tada jis apsiginkluodavo vandens šlangomis ir laistydavo savo mylimus augalus, gėles, šiltnamį. Per savaitę Ignas dirbdavo meninius kūrybinius darbus iš medžio ir akmens įvairiose rajono vietose.

 Reikia pasakyti, kad Ignas baisiai daug rūkė, rytais kosėjo, bet vistiek rūkė. Save vadino alkoholiku, nors ir sugebėdavo save kontroliuoti. Keikdavosi taip,  kad net rąstai  lubose girgždėdavo nuo jo rusiškų keiksmažodžių. Tačiau, kai pasinerdavo į poeziją, kai kurdavo savo eiles, jo žydrose akyse atsirasdavo tokie paslaptingi spindintys žiburėliai, ir atrodė, kad tai visiškai naujas, buitinei kasdienybei nepriklausantis žmogus . O jau kitų poetų eiles, knygų ištraukas cituodavo ištisomis pastraipomis. Ypač artimas jo sielai buvo Paulius Širvys, labai patikdavo kitų poetų patriotiniai eilėraščiai apie Lietuvą.

 Jis turėjo didžiulį būrį  draugų menininkų, skulptorių, gerai pažino menininkų gyvenimą.

  Kartą jis telefono langelyje pamatė tris kartus pasikartojantį, nepažįstamą numerį. Surinkęs jį, Ignas išgirdo gražiai skambantį moters balsą.  Tai, pasirodo, buvo jo neseniai mirusio kurso draugo Viliaus žmonos Liudos  balsas.  Moteris apgailestavo, kad negalėjo jo pakviesti į laidotuves, nes neturėjo numerio ir nežinojo, kaip vyras buvo įvardijęs savo draugą telefone.

  Taip prasidėjo jų bendravimas.Kai Ignas parašė ir perskaitė jai pirmą eilėraštį apie žvaigždyną, Liuda jam atsakė taip pat eilėmis. Telefono skambučiai vis dažnėjo, pokalbiai ilgėjo, net kavą ir arbatą jie gerdavo kartu,  tik skirtingose pusėse ir kalbėdavo ne tik eilėmis, bet ir visokiomis kitomis gyvenimo temomis.

 Ignas, kaip buvęs Viliaus draugas, negalėjo neatvažiuoti aplankyti jo kapo. Tačiau labiausiai jam norėjosi pamatyti tą moterį, kuria jau spėjo susižavėti telefonu, apie kurią daug žinojo ir pažinojo neakivaizdžiai ir buvo matęs jų kurso draugų susitikimo metu... prieš  dvidešimt penkerius metus. Tada jo atmintyje ji išliko kaip labai graži moteris, žviesiaplaukė, ilgakasė, bet niekaip negalėjo atgaminti jos veido bruožų.

 Atvažiavo autobusu, nes teises buvo praradęs prieš daugelį metų.Kai pamatė ją, išlipant iš mašinos, šviesiaplaukę, pilnakrūtę, vilingomis akimis, panoro iš karto ją apkabinti. Bet teko save sutramdyti.

 Draugas gyveno mažame kaimelyje. Tvarkinga sodyba, gėlės, nuravėtas daržas, nupjauta žolė rodė, kad čia jaučiama tvirta šeimininkės ranka.

Kadangi Ignas, nepratęs būti be darbo, pirmą vakarą praleidęs su anūkėmis, antrą dieną jis jau kibo į darbus; sutvarkė vynuogyną, padarė suoliuką, lentyną.

Pirmas pasisvečiavimas truko apie tris paras. Ignas buvo paguldytas, kaip garbingas svečias salione. Sekančią dieną jis aplankė draugo kapą, pats išrinko ir pasodino du kelmelius gvaizdikų, uždegė žvakę ir ... apsiverkė. Jam tikrai buvo gaila jo geriausio draugo. Po to ilgai dar žvalgėsi po labai tvarkingas miestelio kapines, stebėjosi viešai sukabintais darbo įrankiais- jam buvo keista, kaip jų niekas nepavagia. Vėliau nusileido prie srauniai tekančios upės, ilgai žiūrėjo į ją... Vėl apsiašarojo ... ,, Du upės krantai, viename verda gyvenimas, juokiasi, mylisi, dirba žmonės, o kitame krante jie jau amžinai ilsisi... Mano draugas- viename krante, o aš - kitame , juk aš už jį aštuoniais metais vyresnis... ‘‘Ignas giliai atsiduso, nusibraukė ašarą  ir pasakė- ,,Važiuojam į kitą krantą...‘‘

 Pirmą kartą Ignas Liudą pabandė apkabinti prie vynuogyno. Liuda apsimetė to judesio tarsi  nepastebėjusi, antrą kartą – kalant lentyną... bet tada pasigirdo vaikiški balsai, ir teko apsimesti, kad nieko neįvyko.

Kai paskutinį vakarą jie sėdėjo ir žiūrinėjo nuotraukas, jis vis nepakeldavo akių, žiūrėdavo nusisukęs į šoną. Rezgė pokalbį, bet į akis vengė žiūrėti. Daug vėliau Liuda sužinojo, kad jį trikdė jos dekoltė, kuris taip viliojamai traukia visų vyrų žvilgsnius.

Liuda ilga laiką dirbo mokykloje,  vėliau uždarius mokyklą vidury mokslo metų, įsidarbino bibliotekoje, nes savęs be knygų pasaulio neįsivaizdavo. Vaikai jau suaugę, išskridę savais keliais, toli nuo gimtųjų namų. Tik jauniausioji, kaip tas paukštelis su savo šeimynėle glaudėsi po mamos sparneliu. Bet trumpam.

 Labiausiai Liudai nedavė ramybės ta Igno poezija, su gražiais metaforiškais jo eilėraščiais. Skaitydavo juos po keletą kartų, vėliau tas eiles persirašydavo į storą juodą sąsiuvinį. Gal kada jų prireiks...

 Po kiek laiko Ignas pakvietė ją apsilankyti jo namuose. Važiavo ne viena, pasiėmė ir anūkę. Taip norėjo Ignas. Jis gyveno visiškai kitoje Lietuvos pusėje, kalvotame krašte.

Pro jo antro aukšto langą  matėsi ežeras, netoliese lingavo pušynas ir paslaptingasis lieknomis pušimis apaugęs kalnas...

 Ignas labai norėjo parodyti Liudai gražų savo kraštą, todėl mielai jam pasisūlė padėti patys artimiausi jo draugai. Didelį įspūdį paliko pasiplaukiojimas,saulei leidžiantis,  valtele po ežerą, pasivaikščiojimas kalne, apsilankymas prie stebuklingo šaltinio, iš kurio visi draugiškai gaivinosi jo vandeniu. Ignas parodė savo padarytus darbus įvairiose rajono vietose.

Po to atvažiavimai keitė vienas kitą, net pajūryje kartu praleido porą dienų su draugais.

  Nuo pajūrio ir prasidėjo jų draugystė- dieną pajūryje, vakaras linksmų draugų kompanijoje, paskui ta paslaptinga lietinga naktis, kuri suartino abu.

 O tada nenutilo skambučiai nei ryte, nei vakare, kartais ir naktimis. Ir  Liejosi eilės iš vieno telefono į kitą...Paskui dar buvo gražios vardinių, Naujų metų, gimtadienių šventės... Bet kartu pradėjo ryškėti tos kitos kasdieninės buitinės Igno savybės, kurios Liudą palengva atitolindavo nuo Igno. Pirmiausia tai kaimiškas netašytas jo grubumas, negražūs pasakymai apie moteris, netvarkingumas, nuolatiniai butelio pakilnojimai, ypač, kai susitikdavo su vienu storu kaimynu, kurio net vardo Liuda nepamena. Kai pakeldavo telefono ragelį išgirsdavo vapaliojantį Igną, jai darydavosi baisu. Porą kartų ji išgirdo ir moterišką besikeikiantį balsą. Ir kadangi Ignas paliko neišjungtą telefoną, tai girdėjo viską, net garsus lovoje.

Ignas kuriam laikui užmiršo ir poeziją, neberašė, teisindamasis , kad pavargsta, todėl vakarus leisdavo daugiau prie televizoriaus, kol nulūždavo ant baro daugiau nuo alaus, negu nuo nuovargio.  Eilės retėjo... Tai, kas traukė Liudą, to jau nebebuvo. Dingo romantika. Skambučiai retėjo...

Tuo metu Liudą susirado jos vyro giminaitis. Pradėjo rodyti dėmesį, dažnai skambindavo, vėliau pasisiūlė ją aplankyti.

 Pirmą kartą  aplankė labai trumpai, bet abu jautėsi artimi. Jis nieko neslėpdamas papasakojo apie savo sunkų gyvenimą, patirtas moralines ir fizines traumas.Po to įvyko dažnesni susitikimai... Bet Juozas beveik nesidomėjo poezija, tik muzika ir fotografavimu.

 Abu kartu, atsiradus galimybei, nuvyko prie jūros... Užsimezgė draugystė, palaipsniui virtusi į artimesnį jausmą.

Bet Liudai trūko Igno eilių. Kartą išgirdusi telefone vapaliojantį, cinišką, grubų jo balsą ir pažinusi išgertuvių draugo balsą, per kelias minutes parašė jam piktą laišką ir porą mėnesių tarp jų įsivyravo tyla.

  Ignas gavęs tokį laišką atsikvošėjo iš girtavimo komos ir vos neišprotėjo. Jis  jautėsi labai pasitikintis savimi. Ir galvojo, kad Liuda amžiams jam priklausys. Bet supratęs, kad net eilės nebepadeda jam susigrąžinti Liudos, vaikščiojo , kaip žemę pardavęs. Vis labiau klimpo į neviltį, išgėrimus, kol vieną kartą pasisakė savo draugams.   

 Tada gerai pažįstama kaimynė jį nuramino ir pasiūlė į drauges savo giminaitę, kuri jau šeštus metus buvo našlė. Ignas griebėsi šiaudo. Jis norėjo Liudai įrodyti, kad jis yra nepėsčias ir gali  turėti bet kokią moterį.

 Ona buvo tiesmukiška, grubi, mėgdavo pasikeikti, žodžiu buvo visiška priešingybė Liudai. Visiškai nesidomėjo poezija, tačiau mėgo augalus, gėles, buvo tvarkinga.

 Ignas džiaugėsi, kad ji sutvarkydavo jo namus, išplaudavo rūbus, kartais išvirdavo valgyti. Bet Igno jausminis pasaulis buvo sugriuvęs. Širdyje jausdavo tuštumą, nerimą, mintyse keikė Liudą, vadino ją išdavike, tironu... Bet vistiek jam jos trūko... Visur , kur ėjo matė žalias , vylingas Liudos akis, nuolat prisiminė jos greitą eiseną, švelnumą, daug kartų skaitydavo jos eiles, vartydavo jos sutvarkytą nuotraukų albumą. Širdyje buvo nyku. Bet savo kaltės nejautė visiškai. Savo nussižengimus vadino buitinėmis smulkmenomis.

O Liuda nors ir gerai jautėsi su Juozu,bet dažnai pagalvodavo apie Igno eiles, apie kartu praleistą laiką.

 Kartą ji ryžosi ir, po dviejų mėnesių tylos, paskambino Ignui klausdama apie vieną, iš jo krašto parsivežtą augalą, kuris lipo smarkiai į viršų, bet neleido šakų.

Ignas atsiliepė, pasakė ką ir kaip reikia daryti ir tuo pokalbį baigė. Bet vakare... vakare jis paskambino... po to sulaukė ir žinutės su eilėmis, paskui vėl skambučio... Prasidėjo sunkus jų santykių aiškinimosi etapas, kuris virsdavo pykčio potrūkiais, ašaromis, bet abu jau nebegalėjo būti be vienas kito poezijos ir bendravimo.

 Apie jų bendravimą telefonu nenutuokė nei Juozas, nei Ona. Abu sutarė, kad bendraus abu tik kaip draugai. Tik jų eilės kvepėjo meile...

Ignas prisipažino, kad jis labai bijo savo draugės, kad su ja draugauja todėl, kad negali nuvilti savo draugo ir nenori pyktis su jo šeima, nes Ona yra jų giminaitė. Ona greitai prisipažino Ignui, kad myli jį, perdaug greitai... Vėliau paaiškėjo, kad Ona nesutarė su savo marčia, o čia atsirado puiki proga išeiti gyventi pas Igną. Gudriai pasiūlė Ignui  mainais už žemės sklypą užrašyti jai Igno namuką, leidžiant jam gyventi iki gyvos galvos.Ar tai meilė? Ignas bandė pateisinti, kaip jai sunku su marčia gyventi, kad nuolat pykstasi... Liudai taip ir norėjosi pasakyti; ,, Ignai, atmerk akis... niekada nebūna kaltas vienas, pykstasi du... Vadinasi abu kalti... o kaip bus Tau, Ignai? Abu esate stačiokiški, nelaikote liežuvio už dantų... Atimsi iš savo anūkių  joms prižadėtą namuką?... Manau, kad Tavo vaikai bus protingesni ir to neleis...‘‘

 Ignas buvo pasimetęs, jis viskuo kaltinoLiudą, ieškojo priežasčių, kuom jos draugas Juozas už jį pranašesnis, kodėl Liuda pasirinko jį. Abu  bardavosi telefonu...bet žinutėse išsiliedavo meile  ir ilgesiu alsuojančiomis eilėmis... Igno jausminis pasaulis apsigyveno kryžkelėje.Jis buvo visiškai pasimetęs... Bet buvo paklusnus savo naujai draugei.

 Kartais atrodė, kaip pamuštas žvėrelis, nepriklausantis pačiam sau, neturintis savo nuomonės, šokantis pagal naujos draugės dūdelę. Savo bejėgiškumą slėpdavo po pagyrūniška kauke apie savo darbą, kaip visi jį gerai įvertina, kaip gerai jis dirba. Taip tai buvo teisybė, tai rodė pagarbos verti jo darbai.

Bet naktimis, kai likdavo vienas jis mintimis grįždavo į savo praeitį, kartais verkdavo,kartais rašydavo gražias eiles Liudai, vis sakydamas ,kad su ja sunku, bet be jos negali.

 Liuda pagalvodavo, kad nors jis ir stiprus vyras, bet savo valia silpnavalis... Aišku jis  velniškai bijojo vienatvės, todėl jam būdavo patogu, kad šalia nors ir ne mylima, bet yra moteris, kuri tvarko jo namus... Bet ar to užteko meilei, jis pats to nežinojo.

Tuo metu Liuda gražiai draugavo su Juozu, globojo jį. Juozas labai rūpestingai rūpinosi jo sveikata, buvo dėmesingas, paslaugus. Bet ir jai trūko Igno eilių...

Taip ir keliavo abu skirtingais upės krantais... Liuda ir Ignas... Ir tik priėję tiltą , jie susitikdavo, atsigerdavo atminties šuliny, nusiprausdavo praeities šaltinyje ir vėl keliaudavo kievienas savo kranto puse iki sekančio tilto. Ar jiems lemta būti kartu? Gal būt tai žino tik jų  rašomos eilės...

****

Verkianti pušis

Luka šįryt prabudo įprastiniu laiku. Pirmoji mintis, kad šiandien pirmadienis - naujos savaitės pradžia, o jai nereikia niekur skubėti - buvo neįprasta ir keista.

Tiek metų kas rytą vis tekinom, vis bėgte, kad suspėtų, nepavėluotų, kad nenuviltų… Ir taip beveik keturiasdešimt metų…

Kita mintis, kad “pagaliau vieną kartą išsimiegosiu’’ – paguodos nesuteikė. Džiugino tai, kad šią dieną ji praleis neskubėdama, vaikščiodama po vis dar žiemos 

nesulaukusią, vis dar rudenėjančiu nuometu pasipuošusią Palangą.

Dar viena,  kita snustelėjimo minutė, arbatos puodelis, tingios rytmetinio makiažo procedūros… Ir štai Luka jau  neįprastai ramioje ir tylioje Basanavičiaus gatvėje.

Švelnus vėjo dvelkimas, ramus jūros ošimas, tingios slampinėjančių vėlyvų poilsiautojų figūros, slidokas lietaus nupraustas šaligatvis, blizgančios balutės su lapų pinigėliais, visai nepriminė gruodžio pradžios.

Jei ne spalvingomis lemputėmis pasipuošę medžiai ir visoje gatvėje išrikiuota kalėdinių eglučių eilė, belaukianti puošėjų rankų, galėtum teigti, kad Palangoje dar ankstyvas ruduo, ką rodė ir spalvingas medžių rūbas.

Lukai gražiausia vieta- pušynas prieš jūros tiltą dešinėje pusėje. Čia kiekviena pušis tarsi skulptūra, suformuota  dailininko vėjo, saulės, lietaus, smėlio…

 

Luka prisėdo ant suoliuko. Čia mėgdavo sėdėti vasarą po dieninių maudymosi ir deginimosi procedūrų. Suolelis buvo drėgnas, bet Luka to nejuto. Žvilgsniu paglostė pušų kepures. Jos beveik tokios pat, kaip ir prieš dešimt, dvidešimt ar keturiasdešimt metų, Lukos vaikystės ar jaunystės metais.

Čia ji atvažiuodavo pas savo mylimas tetutes - tėvelio seseris ir praleisdavo vasaras. Gal ir mokytoja ji tapo todėl, kad viena jos teta buvo matematikos mokytoja. Tik Lukos širdis labiau linko prie literatūros.

- Mamyte ar pušis verkia?- netikėtai Luka išgirdo vaikišką balselį.

- Neišsigalvok nesąmonių, netrukdyk man kalbėti telefonu.

Jauna mama piktokai žvelgė į dukrą.

• Ramiai gali penkias minutes palaukti, sėsk ant suoliuko ir sėdėk.

Telefonu jaunoji mamytė bendravo daug maloniau negu su dukra.

Mažoji užvertusi galvą, mažomis rankytėmis apkabinusi medį sukosi apie   pušį.

• Nesitrink prie medžio, pažiūrėk, kokia tavo striukė, vėl man plauti reikės...

Mergaitė atsitraukė nuo  medžio, bet vis dar vienu pirštuku krapštė medžio kamieną. Mergaitė labai priminė Luką vaikystėje.

- Teta, gal jūs žinote, ar pušys verkia?

- Verkia.  Ištiesk rankutę.

Luka, nenorėdama nuvilti mergaitės, lengvai pajudino pušies šaką ir ant mergaitės delno nukrito keli lašai. Mergaitė su nuostaba žvelgė į savo delniuką.

- Dar, dar... - sušuko mažoji. Luka vėl pajudino šaką.

- Auguste, einam, - pasigirdo griežtokas mamos balsas.

Augustė? Tarsi iš sapno, tarsi ką tik pabudusi Luka staiga prisiminė, kad ir jos anūkė  vardu Augustė. Ir Luka staiga panoro išgirsti savo mielos čiauškutės balsą. Ji kyštelėjo ranką į kišenę -‚ ‘‘imsiu ir paskambinsiu, kažin ką mažoji išdykėlė ir jos sesutė  Rugilė veikia?‘‘

Kartu su telefonu iš kišenės iškrito raktas. Luka pakėlė raktą. Tai jos klasės raktas. Akimirksniu pro akis praplaukė vaikų veidai, jų šypsenos, gerai pažįstami žvilgsniai, judesiai... Ypač paskutinių jos mokinukų Inetos, Ernesto, Ramūno, Evaldo, Aurimo, Evelinos...

Beveik keturiasdešimt metų, neskaitant to pavogto pusmečio... vidury mokslo metų uždaryta mokykla.                                                                                                  

„Išėjau tyliai... o gal reikėjo kitaip‘‘...

Kažkur toli už tos pušų sienos liko visi tie negražūs ir nešvarūs slapti susirinkimai, susimokymai, pažadai, apvilkti mandagumo frazėmis, netikros kaukės, skaudūs žodžiai ‘‘mums nieko iš tavęs nebereikia‘‘, paskutinės griaudžios atsisveikinimo minutės su tėvais ir artimų kolegų ratelyje...

Viskas, ką Luka prisiminė, sukosi ratu, kaip tos pušų kepurės, lindo į sąmonę įvairios mintys, prisiminimai... Labiausiai Luka gailėjosi  iš nuosavų vaikų atimto laiko... Mokytojų vaikai visada šiek tiek apvogti vaikai... Kai meile, gerumu ir šiluma turėjai dalintis...

Luka rankoje stipriai spaudė raktą. ‘‘Gal išmesti jį į jūrą? - kvaila mintis‘‘.

Luka ranka paglostė pušies liemenį, užčiuopė šakelę, šalia jos mažytę skylutę. „Gal tai būsimos drevės pradžia?‘‘ Ranka ryžtingai stumtelėjo raktą skylutės link. Tai buvo atsisveikinimas. Paskutinis atsisveikinimas su praeitimi. Paskui pakėlė galvą. Dar kartą pažvelgė į pušų kepures, dangaus  lopinėlį... Skruostu nuriedėjo ašara. ‘‘Čia pušies ar mano?‘‘

Staiga suskambo telefonas.

- Klausau... Balsas skambėjo kimiai, dusliai, tarsi replėmis spaudė gerklę...

- Močiute, tu verki?

-Ne, Augustėle, čia verkia pušys.

Luka suprato, kad nuo šios minutės ji nori tik vieno - būti tik  močiute ir kuo greičiau pajusti ant  kaklo švelnias ir geras anūkių rankas.

***

Saulės duonelė

Viktė sėdėjo prie lango ir žvelgė į žaidimų aikštelę. Tuoj susirinks visi kaimo vaikai. Viktė irgi nori bėgti tenai, tik reikia pabaigti virti sriubą. Ji – mažoji namų šeimininkė. Taip Viktę vadina mama ir tėtis. Jiedu abu visą dieną darbe, todėl Viktei ir tenka viską daryti pačiai. Sriubą reikia išvirti, kol grįš pietums tėtis.

Viktė pabado šakute bulves. Jau minkštos! Pagaliau! Ji greitai užsuka dujų čiaupą ir bėgte į kiemą. Koridoriuje jos jau laukia draugės Sima ir Vida.

- Žinai, šiandien į mūsų parduotuvę atvežė chalvos. Štai, mama davė pinigų, - Sima atkišo delną.

- O tu neisi pirkti?

- Ne, aš neturiu už ką. Be to mano mama darbe.

- Bet juk tu visada perki visą maistą, mama net nepastebės, jei kokį šimtgramį ir nusipirksi?

Viktė tik papurtė galvą, o tuo tarpu draugės, mostelėjusios jai, nustraksėjo gatve.

Viktė grįžo į kambarį. Pravėrė spintos duris. Ant lentynėlės stovėjo graži medinė dėžutė. Joje tėvai laikė pinigus. Ir vakar mama padėjo pluoštelį banknotų. “Kažin, jei aš vieną paimčiau , mama gali ir nesuprasti, juk jų tiek daug. O taip norisi tos chalvos”.

Vieną kartą Viktė ragavo – močiutė buvo nupirkusi. Ir dar taip gražiai ją pavadino – saulės duonelė. Ir paaiškino, kad ji pagaminta iš saulėgrąžų, tų didelių, ryškia geltonai žydinčių augalų, kurie pas močiutę auga daržo gale.

Viktė pačiupinėjo vieną banknotą ir vėl atitraukė ranką. Nubėgusi į virtuvę, apžiūrinėjo spintelę. Gal ką mamai reikia nupirkti? Kaip tyčią, nieko netrūko: ir miltų pilnas pakelis, ir duonos dar visas kepalas. Viktė atsiduso. Atidarė šaldytuvą. Gal pieno parnešti? Bet čia visko tiek, kiek reikia. Vakar nupirko.

Viktė vis dėlto grįžo prie spintelės. Ištraukė vieną banknotą, čiupo maišelį ir į parduotuvę.

Eilutė buvo nemaža. Viktė akimis sekė dėžę, kurioje buvo chalva. “O gal man nebeliks?” Bet pardavėja, tarsi atspėjusi jos mintis atnešė dar vieną dėžę. Kai ją atidarė, Viktei net seilė ištįso

- Man už visus, - tyliai pasakė Viktė.

- Tiek daug. Turbūt visiems kaimo vaikams perki? Penki kilogramai

Viktė prisiminė, kaip sunkiai ji vakar nešė penkis kilogramus cukrus, todėl greitai patikslino:

• Man du kilogramus chalvos, o už likusius prašau pasverti cukraus.

           Viktė pajuto, kaip jos žandai pradėjo kaisti, o rankos drėgnos kaip tada pas gydytoją. Mama tąkart paaiškino, kad baimė sudrėkina rankeles.

Bijodama pakelti akis į pardavėją, Viktė susidėjo pirkinius į maišelį ir neatsigręždama pasuko pro duris. “Kad tik nieko nesusitikčiau kieme…”

Namo tarpduryje ji pamatė kaimynę Petrę. Ją kiemo vaikai vadino radija. Mat ji žinojo visas namo, kiemo, net miestelio naujienas – kas kur gimė, kas ką primušė, kas pas ką atvažiavo.

• Tai iš parduotuvės grįžti, mažoji šeimininkėle?

Petrė nužvelgė jos maišelį kiaurai veriančiu žvilgsniu.

Virtuvėje Viktė skubiai įkišo maišelį į spintelę. Ten, kur buvo laikomas cukrus uogienei.

• Vikte, ačiū už sriubą! –iš miegamojo pasigirdo tėčio balsas.

Jis mėgdavo pusvalandį numigti, po to vėl skubėdavo į darbą.

Viktė tylėjo. Priėjo prie spintos atidarė duris. Dėžutė buvo savo vietoje. Pinigai taip pat. Gal nesupras? O gal pasakyti tėčiui? Juk jiedu tokie geri draugai.

-Na, mažoji šeimininkėle, aš išeinu, duok žandą.

Tėvas pakštelėjo jai į skruostą, paglostė plaukus ir, net nespėjus jai ką nors pasakyti, užvėrė duris.

Viktė ištraukė iš spintelės maišelį. Chalva atrodė viliojančiai. Pakvipo močiutės daržu, saulės duonele… Ach, ta močiutė, ji vis ką nors sugalvoja.

Staiga Viktė čiupo maišelį ir išbėgo į kiemą, kur žaidė vaikai.

• Čia jums, vaišinkitės!

Visi nustebę sužiuro į Viktę.

• Tai tau tėtis tiek nupirko? –nelaukę atsakymo, kaip žvirbliai sutūpė aplink maišelį, net pačią Viktę užmiršo.

O kieme, prie vartų, įsispendusi į šonus putlias rankas stovėjo Radija.

“Na ir kas? Tegul mato! Kad tik greičiau viskas pasibaigtų!”

Viktė grįžo į kambarį, krito į lovą. Ją krėtė šaltis. Baimė sušlapino ne tik rankas, bet ir ją visą. Ji įsivaizdavo, kaip tėtis, pririšęs ją prie kėdės, muša diržu, kaip močiutė dideliu dalgiu pjauna saulėgrąžas, kaip Radija juokiasi storu balsu ir rodo į ją pirštu. Dar girdėjo garsus, triukšmą, regėjo baltą gydytojo chalatą, pajuto skausmą rankoje ir tada užmigo ramiu, kietu pavargusio vaiko miegu.

O kai pabudo, pajuto, kad labai nori valgyti. Akimis permetė kambarį. Kodėl jame viskas balta? Pasuko galvą į kitą pusę, pamatė neryškius, susirūpinusius mamos ir tėčio veidus ir baltą gydytojo chalatą.

O ant spintelės lėkštelėje viliojamai kvepėjo saulės duonelė.