Liucija Strelčiūnaitė-Jagielienė

ŽODŽIŲ LIETUS

Lūpose žodžiai- atriekta duonos riekė,

Tirpstanti greitai ir godžiai...

Saldus meilės skonis... ar tiesa aitri –

Kirtis į pačią širdį ateina... žodžiais...

 

Kartais peiliu, kartais strėle...

Būna sužeidžia...ar guodžia,

Bet be jų –nyki tuštuma...

Paklausykim, kaip skamba žodžiai...

 

Lūpose žodžiai ... vaiką nutildo,

Nušluosto motinai ašaras sūrias...

Draugą priglaudžia... sutaiko –

Tokia jau žodžių galia.

 

Žodžiais išplaukia jausmų patirtis –

Pakvimpa medum ir gėlėm...

Kartais iš jų išsirango žaltys –

Žodžiuose būna visko...

 

Aš jums prižadėti dabar galiu –

Puokštę iš žodžių sudėti...

Tebus kvepiantys jie medumi,

Tik jūs niekam jų negailėkit...

 

 Lietuvai

Ar gali kas pakeisti jūros dainą,

Gražiausią dainą Lietuvos,

Nerimstantį ošimą gaivų,

Žuvėdrų klyksmą virš šokančių bangų...

Balti purslai pakyla... nusileidžia...

Nusineša ant kranto gintaro lašus...

Pažaidžia jūroje ir vėl paleidžia,

Sugrįžta vėl į krantą jos...

Einu krantu... sublizga saulėje

Geltonas, mažas akmenukas,

Tas gintarėlis  sudužusių pilių,

O gal Jūratės ašaros ant smėlio,

Ar eglės skausmas išbarstytas iš rėčio,

Dovanotas brolių, namuose paliktų...

O gal tai Neringos karoliai pabirę

Ir atplukdyti žvejo Naglio laiveliu...

Ten, kur Birutės kalnas ir koplyčia,

Ten pušys seka pasakas senas,

Ten vaidilutės ir undinės šoka –

Neptūnas tyliai seka jas...

Atjos Kęstutis į pakrantę balto smėlio,

Palies Birutės žvilgančias kasas,

Kaip dovaną pabers saujelę gintaro,

Tolyn nuo jūros į savo pilį nusineš...

...........................................................

Ir vėl balti purslai pakyla,

Paskui nurimsta palengva...

Jau saulė leidžiasi į jūrą tyliai...

Ant gintarinio kranto dainuoja Lietuva...

 

 Man taip svarbu

 

Man taip svarbu,

Ar tėviškės upelis

Teka srauniai,

Ar neišdžiuvo

Paskutinis šulinys...

Ar pėdos smėly

Iš vaikystės pasiliko?

Kokia lemtis

Mane dar aplankys?

Man dar svarbu,

Kad laikrodžiai

Kasdien labiau

Vis skuba...

Ir kad dar vienas

Draugas užveria duris...

Įspaustos pėdos

Amžiams pasilieka...

Aš meilei, kančiai

Atveriu duris...

Ir gaila ...laiko,

Skubančio upelio,

Kai atsigręžti

Darosi sunku...

Į ateitį toks

Trumpas liko kelias,

Kuriuo sugrįžti negali...

 

Į žemę ateiname svečiais

 

Įžemę ateiname svečiais,

Balton paklodėn įsisupę,

Prie motinos širdies prigludę,

Dar angelai... nenusidėję...

Ir nepažinę nuodėmingų vėjų.

Įžemę mes ateiname svečiais,

Nuo pirmo riksmo, pirmo žodžio,

Pirmo žingsnio – tampame vergais-

Likimo... Meilės... ir širdies...

Gyvenimas lyg kino filmas

Prabėga, neklausdamas, ką rinksis.

Palydi jis metus,kaip vakarykščią dieną,

Bet padalinęs išmėtytom spalvom,

Į juodą ir į baltą ir nepaklausęs, kurią renkies?

Į žemę mes ateiname svečiais...

Svečiai mandagūs... tylim... mąstom,

Laukiam... svajojam... mylim...

Gyvenam lyg suradę... arba ne,

Tą kitą – širdis pasako – antrą pusę...

Paklystam kasdienybės vingiuos,

Vis skubam... bėgam tekinom.

Nematom mylimo šalia

Ir  žibutės pirmo žiedo...

Ir nesuprantam, kodėl taip greitai

Mus išduoda ir palieka laikas...

..................................................

Į žemę mes ateiname svečiais...

 

Tu moteris

 

Be Tavęs languose gęsta žviesos,

Iškeliauja jaukumas namų...

Gėlės vazoje numiršta

Nepajutę gerumo delnų...

Be Tavęs ir šaltiniai išdžiūsta,

Ir jausmai miršta ryto aušroje,

Daigas gyvybės nuvysta-

Dega ilgesiu išminti takai...

Tavo rankos švelnumui sutvertos,

Žydi laimė... akių spindesys...

Tavo žodis taip švelniai ramina,

Kartais sukelia jūroj bangas,

Kaip šampanas – greit apsvaigina,

Skelbdama... karus ir audras...

Bet svarbiausia mylėti išmoko

Ir pripildo gerumo taures...

Akimis ir širdim kasdienybę sušildo –

Ak, kaip reikia pasauliui Tavęs...

 

Kodėl?

 

Kodėl dangus tik mėlynas?

Ar būna jis kitoks?

Spalvų paletė mėtosi –

Bandysiu piešti tuoj...

Nupieškim dangų žalią,

Ar rudą nutapyk...

Ką atsakyti , Tau vaikeli,

Galiu tik ... pabandyt...

O kaip nupiešti

Dangų su daina?

O šitą aš žinau –

Paukštelį čiulbantį nupiešiu

Su savo giesmele...

O kaip nupiešti dangų

Su vaiko šypsena?

Močiute, aš žinau-

Saulutė šypsosi linksma

O kaip nupiešti meilę?

Ar tylų ilgesį akių?

Močiute, nupieškime

Ant saulės daug mylinčių širdžių...

O kaip nupiešti skausmą,

Kuris  viduj...širdy... giliai?

Močiute, gyvens ant debesėlio

Juodi, juodi šalti lašai...

O gal geriau nereikia...

Nupieškime linksmai, linksmai –

 Danguj drugeliai šoka

Ir šypsos ... mėlynai...

 

 Mano naktis

Juoda naktis per žemę žengia,

Apgaubusi ramybe ir tyla,

Tik pakrašty dangaus

Maža žvaigždutė mirksi –

Manam lange dar atsispindi jos šviesa...

Verčiu  tuščius lapus –

Čia liejas žodžiai,

 Atsiveria širdis...

Tos mano mintys-

Skruzdėlytės godžios,

Nei nuraminti, nei sulaikyti

Net širdimi jų negali...

Dar vienas baltas lapas

Ženklų kalba prabyla,

Ir mano mintys

Išskleidžia sparnus,

Į ryto dangų

Vilties paukščiu pakyla

Joms kelią rodo

Vienišos žvaigždės šviesa.

...........................................

Kai debesų laivai ryte atplaukia

Ir surenka žvaigždes –

Ant  stalo primargintas lapas laukia

Ar perskaitys jį kas?

                               

Lietuvos spalvos

 

Gltona saulė skaisčiai švyti-

Geltona vėliavos spalva.

Mane sutinka ir palydi

Gelsvai brandi rugių spalva.

 

Žali miškai varsom pražysta,

Žalia ir vėliavos spalva.

Ir iš namų išeinančią palydi

Žalia gimtinės pievų žaluma.

 

Raudonos kekės prie kelio dega-

Raudona vėliavos spalva...

Kur aš bebūčiau, bekeliaučiau,

Man šventas vardas- Lietuva.

 

RUDUO

Per ryto taką paukščiai skrenda,

Palieka jau gimtus lizdus,

Jų giesmės apie liūdesį mums šneka,

Ir apie greitai bėgančius metus...

 

Ruduo išsipina kasas spalvingas,

Išmėto segtukus- lapus...

Bet , kaip smagu, kai lapais sninga,

Ir toks beprotiškai gražus dangus...

 

O žemėj spalvos vaivorinės,

Šermukšnių kekės... jurginų svyrantys žiedai...

Graži ta mano mylima gimtinė-

Kodėl iš jos Tu išskridai?

 

Sugrįžk pavasarį ankstyvą,

Ant gandro sparno... su vyturio giesme...

Mes atsigersime iš Tavojo beržyno

Ir nusiprausime šaltinyje šalia...

.....................................................

Sugrįšk, prašau, ant gandro sparno...

 

Nerimas

 

Nusivilksiu tą juodą nerimo rūbą,

Nuo minčių, nuo jausmų, nuo širdies,

Jei žinočiau, kad viskas , kas buvo

Yra laimė... tikra... iš esmės...

 

Atsiminimų gatvėj žiburiai dar dega,

Dar groja muzika iš praeities,

Nors ir į tolumas pabėgusi vienatvė,

Ir kaip šešėlis slenka ilgesys...

 

Dar tas ruduo- niūrus ir pilkas-

Šviesa toli, kaip tunelio gale.

Blaškaus kaip paukštė, laisvės pasiilgus,

O mintys- bitės puola vis mane...

 

Atversiu langą- nerimą išmesiu,

Nukirpsiu ilgesiui sparnus...

Aš lauksiu,  kantriai lauksiu,

Kol vėl atversi man širdies vartus...

 

Išėjai

Išėjai per baltą mėnesienos taką,

Paliko rugiuose gili brydė...

Ką sakė akys, net širdis nežino-

Tiktai vienintelė tuščia erdvė...

 

Jaučiau, kai vėjas pureno mano plaukus,

Ramino... O Tu tyloj kuždėjai man žodžius...

Nusinešė juos vėjas... liko tiktai rytas

Ir saulės pabučiavimas netikras, bet svaigus...

 

Palaukėje bolavo baltas rūkas,

Spindėjo vieniša, paklydusi žvaigždė...

Ant stalo- jaunystės atvirukas,

Už lango šiltas, bet senstantis ruduo...

 

Prisiminimų rapsodija

 

Aš praėjau pro Tavo gatvę tyliai,

Ir kaip vaiduoklis atvėriau vartelius.

Dažnai juos paklebena vėjas,

Ir atidaro piktas sūkurys...

Tas Tavo namas toks tylus,

Ir negirdėti skambančios dainos...

Tik smilgos kužda tyliu balsu-

Nebūdink ryto... juk dar tamsu...

Beržai linguoja... iš paskutinio inkilo

Pakyla čirpiantis paukštelis...

Paglostau akmenį- nebaigtas išskaptuoti,

Dar Tavo rankos glostys jį ilgai...

Ant kalno virkauja pelėda,

O pas kaimynus noksta obuoliai...

Aš laiptais pakilau prie Tavo lango-

Ten ežero liūdnas akis mačiau.

Mojavo pušys... jos žalia ranka

Atvėrė man pažįstamų namų duris...

Ant mūsų suolo tyliai pasėdėjau-

Neberadau tenai savęs-

Išsklaidė gyvenimas ir piktas vėjas,

Sukėlęs smėlio audrą širdyje...

Aš praėjau šiandien pro Tavo gatvę,

O Tavo gatvėje-žila vienatvė,

O mano širdyje krebždena

Pažįstamos vietovės ilgesys...

 

Vasara

Iš rūko kyla saulė,

Nubalinus kasas,

Kaip pievoje mergaitė

Suklojusi marškas...

 

Iš debesio išnyra

Ir dairosi aplink-

Iš kur po pievas plaukia

 Balti rūkų laivai?

 

Rugpjūtis langus veria-

Ilgai avietėmis kvepės,

O naktį –nenustebkit,

Jis lyja žvaigždėmis...

 

Iš rūko kyla saulė

Ir blaškos debesų take-

Tai vasara- nenuorama mergaitė

Nuotaikos skraiste...

 

Skausmo taurė

 

Tu šianakt  skausmo taurę man pripylei-

Išgėriau ją su širdgėla baisia...

Tasai prisiminimų vėjas-

Tu taip įskaudinai mane...

 

Žinau pati, kad kryžkelėj aš stoviu,

Kad praeitis tokia stipri...

Einu į priekį- nebijau pavojų...

Paklysti- štai, kur baisi esmė.

 

Bet rytas visada išaušta,

Ir nesvarbu, koks jis...

Ant stalo parašytas laiškas-

Jame ir praeitis, ir ateitis...

........................................

Ar ji yra?

.......................................

Ir kaip voratinklį numesti,

Kaip miglą nuvaikyti nuo akių?

Ilgai ieškosiu... ar surasiu,

Kol nesustojo laiko upėje tėkmė?

 

Pavasaris jausmus sumaišo,

Suraizgo ir minties gijas...

Jau rytas aušta... bet dar ir ne diena.

 

Viekšnių suolelis

 

Gal jis ateis baltais žiedais per sodą,

Gal lietumi į langą pasibels.

Gal tik gatvėje prisės ant šito suolo

Ir mintyse man,, labas‘‘ tars...

 

Pripilsiu taurę nerimo minčių,

Pakelsiu... į drumzles aš pažiūrėsiu-

Jei daug- Tavęs ant šito suolo nepakviesiu,

Pati viena... aš tyliai pasėdėsiu...

 

Pakalbinsiu dar paukštį,

O gal abu kartu dainuosim

Tą giesmę pavasario šviesaus...

Aš lauksiu – Tu rymosi,

Bet niekas šito nepajaus...

 

Tik aš viena tylos žingsnius girdėsiu...

Ji pastovės... tylėdama šalia -

Kaip gera ant šito suolo pasijausti,

Paskęsti vienatvėje ir paprašyti-

Nenueik likime... Nors nematau šalia Tavęs...

 

Mintys

Iš pavargusio ilgesio išnyra diena...

Pailsau... norėčiau parduoti vienatvę...

Ant stalo taurę vyno pastatau-

Ar šiandien gali kas mane suprasti?

Gyvenimas- šalia gyvenimo-

Tokia esmė esmė... taurė nuvirtus...

Nors ieškau aš visai kitos prasmės-

Darbų prisigalvoju... ne, ne būties

Širdies... nemoku būti aš viena,

Pasaulį noriu jausti būtimi sava,

Todėl ant stalo taurę pastatau...

.....................................................

 Ne sau, o žiedui pavasario pamerkti...

 

Ramunė

 

Ant palangės ramunę padėjau-

Nubyręjo lapeliai keli...

Ir tos ašaros... gal jos nuo vėjo?

Jau suprasti dabar negali...

 

Pakėliau ant delno žiedelį-

Burtažodį seną tariau:

Pasakyk, myli – nemyli,

Aš pati to dabar nežinau...

 

Verkia langas... juk vis dar lynoja,

Ir ramunė tokia vieniša...

Kur surasti tą kitą žiedelį,

Kad draugystė būtų tvirta...

 

Ant palangės padėjau žiedelį-

Vaivos juosta nušvito langai...

Kaip gerai... nusišypsojau-

Į saulę žiūri... jau du žiedai...

 

Vienatvė

 

Aš išeisiu į vakaro gatvę,

Kai nutyla laukai ir miškai,

Pasiėmusi savo vienatvę,

Aš po tylą klajosiu ilgai...

 

Nežinau, ką sutikti norėčiau,

Gal save iš jaunystės anos,

Bet prabėgusios dienos negrįžta,

Tik tamsa mano širdį paguos...

 

Aš paglostysiu beržą palaukėj,

Pastovėsiu prie mūsų pušies...

Apkabinusi tylą, aš jausiu,

Kad vienatvė ilgai nepabėgs...

 

Išėjau aš į vakaro gatvę,

O norėčiau sugrįžt ne viena,

Kad pavargusi mano vienatvė

Neklajotų po tylą drauge...

 

Monologas... dviese

[arba – kada susimąsto vyrai]

 

Mačiau aš vyro, verkiančioakis...

Su meile į Tave žiūrėjo.

Ir degė ten tokia ugnis,

Bet ne aistra jose žėrėjo...

Regėjau ten, kur kas daugiau-

Jos atsidavimu spindėjo,

O tai net šimtą kartų brangiau,

Ką vertinai lig šiol, ir ką tuėjai...

,,Dievybė Tu, Tavęs užburtas

Labai vėlai tai supratau,

Kad nemylėjau taip,

Kaip tu mane mylėjai,

Kad skaudinau Tave...

Žodžius ne tuos sakiau,

Žiūrėjau į akis ir melavau...‘‘

Kaip rimbas kirto žodžiai-

Širdis kraujavo-slapčiomis verkiau...

Neapkenčiau savęs už tai,

Bet koks gi vyras silpnybę rodys atvirai-

Išjuoks jį priešai ir net draugai...

Ir tiktai skaudžią nevilties minutę,

Kai supratau, kaip man sunku...

Bijau Tavęs netekti,

Kad viskas, ką turiu brangiausio,

Esi vienintelė, tik Tu,

Ir viskas niekas prieš Tave...

.............................................

Matau aš vyro, verkiančio akis-

Jose- stiprumas ir didybė...

Paglosto plaukus jo moteris,

Ir širdį apima nepaprastas gerumas...

 

LINKĖJIMAS

Linkėčiau Tau išgirsti pirmą giesmę,

Paukštelio giesmę iš pietų,

Kad laimės gaidele čiulbėtų,

Kad būtų Tau gyvenime smagu...

 

Linkėčiau pirmą žiedą pamatyti,

Pražydusį... ne tik širdy,

Kad žiedas džiaugsmą dovanotų

Ir šiltą spindesį akių...

 

Mylėk mane

Mylėk mane, kaip gintaro lašelį,

Kaip jūros dainą naktyje...

Mylėk mane, kaip paukštį,

Nutūpusį ant mano delno... anksti ryte...

Mylėlėk mane su upių vingiais,

Su motinų gailia rauda,

Mylėk mane, kaip kūdikį nekaltą,

Kaiprugio grūdą duonos riekėje...

Mylėk mane, kaip vardą, akmeny iškaltą

Kaip tėvą, liūdintį prie vartų,

Skausmingai laukiantį tavęs...

Mylėk mane lyg akmenuotą taką,

Vingiuojantį per sodą tviskančių žiedų,

Mylėk mane, kaip ilgą kelią,

Kuriuo iš svetimų kraštų grįžtu...

Mylk mane kaip šviesą ir kaip tiesą,

Kaip kraują brolių mylimų...

Mylėk mane... mylėk mane tik vieną-

Skausmingą, bet džiugų vardą- Lietuva...

****