NUSILENKIME JŲ ŽYGDARBIUI

Pažymėdami Knygnešio dieną, nusilenkiame tūkstančiams savo senolių, kurie carinės okupacijos sutemose nešė lietuvišką žodį būsimosioms kartoms, būsimajai laisvai ir nepriklausomai Lietuvai. Ilgus keturis dešimtmečius lietuviška spauda buvo ujama ir persekiojama valdžios, bet ji išliko ir tarnavo bundančiam lietuvių tautiniam atgimimui, žadino meilę ir pagarbą tėvų kalbai ir tautos kultūrai, be kurių šiandien neturėtume valstybės.

Knygnešių keliai ir takai, įveikdami sraunųjį Nemuną, žandarų uolumą ir jų pakalikų budrumą, driekėsi nuo Tilžės po visą Lietuvą, neaplenkdami ir nuošalaus Akmenės krašto. Lietuvos valstybiniame istorijos archyve saugoma daugybė ano meto bylų, liudijančių ne tik nūnai užmirštus knygnešių ir slaptų mokytojų vardus, bet ir persekiotų, areštuotų knygų, kalendorių, laikraščių pavadinimus. Spauda anuomet kentėjo kartu su savo skaitytojais ir platintojais, buvo atiminėjama, naikinama, areštuojama.

Šiandien galime pasididžiuoti, kad ir mūsų krašte būta daugybės drąsių, mokėjusių aukotis žmonių, kurie gabeno, platino ar bent jau patys skaitė slaptus lietuviškus spaudos leidinius ir savo vaikus mokė lietuviško rašto. Akademikas Vytautas Merkys yra užfiksavęs bene 36 bylas, kuriose nurodomi dabartinio Akmenės rajono arba iš šios teritorijos kilę asmenys, sulaikyti ir bausti už lietuviškos spaudos platinimą bei vaikų mokymą lietuviškai. Tad ir apžvelkime bent glaustai tų nutolusių žygdarbių pėdsakus, prisiminkime tauriųjų savo kraštiečių vardus, kurių dar neįamžino nė vienas paminklas.

 

Papilės krašte

Iki šiol beveik netyrinėta ir neanalizuota knygnešių veikla Papilės apylinkėse. Tuo tarpu čia persekiojimas buvo dar nuožmesnis, o gal policija turėjo daugiau skundikų. Jeigu lietuviškos spaudos platinimas čia ir plėtojosi anksčiau, represijos prasidėjo paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje. 1891 metais Šiaulių girininkijos žvalgas iš eigulio Vinco Baldausko atėmė lietuvišką kalendorių. Kadangi eigulio tarnyba buvo valdiška, buvo susirašinėjama su Kauno gubernijos valstybės turtų valdytoju, vis dėlto eigulys bausmės išvengė.

Gal V. Baldausko giminė buvo Pelkelės kaime gyvenęs valstietis Juozas Baldauskas, kurio namuose 1902 m. žandarai surado dvi lietuviškas knygas. Bausmę skyrė pats Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras - sumokėti 5 rub. baudos arba atbūti 2 dienas arešto valsčiaus daboklėje. Tais pačiais 1891 metais miškų žvalgas lietuvišką 1892 metų kalendorių atėmė ir iš kito Papilės valsčiaus eigulio Kazio Kovėros.

Papilėniškis kilme buvo ir Kuršėnų valsčiaus Gaugarių kaime gyvenęs bajoras Feliksas Butkevičius, kurio namuose 1898 m., per Kūčias, uriadnikas per kratą aptiko 3 lietuviškas knygas. Paties caro paliepimu nuo vasario 29 d. Butkevičius turėjo atbūti 7 dienas Šiaulių kalėjime.

Tikrais knygnešiais galima vadinti Jurgį Gaigalą ir jo sūnų Juozą, gyvenusius Biliūniškių kaime. 1900 metų kovo 2 d. pristavas, darydamas kratą netoli Kuršėnų gyvenusio K. Milašausko namuose, rado nakvojančius tėvą ir sūnų Gaigalus, o prie jų du maišelius su 22 lietuviškais elementoriais. Jiedu aiškinosi grįžtą iš mugės Pašvitinio miestelyje. Jau kitą dieną buvo kratomi Gaigalų namai Biliūniškėse. Sekliai čia surado Peterburge išleistą 1900 metų "Ūkiškąjį kalendorių" ir dar vieną knygą. Caro paliepimu Jurgis Gaigalas turėjo atbūti 3 dienų areštą Papilėje.

Tų pačių 1900 metų vasario mėnesį nuken­tėjo ir Žardelių kaimo ūkininkas Antanas Jurkus. Papilės miestelyje policininkas iš jo atėmė dvejų metų "Ūkiškuosius kalendorius" ir "Sapnų knygelę". Nedelsiant atlikta krata Jurkų sodyboje, čia surastos 3 senos lietuviškos knygos bei keletas kalendorių. Drauge buvo tardoma ir Barbora Jurkienė bei sūnus Jonas. Galop caro paliepimu tėvams byla nutraukta, o sūnui teko 7 paros arešto Šiauliuose.

Archyve saugoma ir bajorų kilmės Papilės miestelio gyventojos Sofijos Vizgintaitės byla. Mergina darbavosi dvarininko Naryškino aludėje pardavėja. Žandarai pas ją surado dvi lietuviškas knygas, o Vilniaus generalguber­natorius leido pasirinkti: sumokėti 5 rub. baudą ar atbūti 2 paras arešto.

Kaip šia proga neprisiminti kunigo Igno Vaišvilos, globojusio senatvėje paliegusį S. Daukantą? Iš Papilės Vaišvila buvo perkeltas į Žagarę, o iš ten, jau žilos senatvės sulaukęs, į Ubiškę.

Nuo 1884 m. ten gyvendamas, jis bendravo su knygnešiu D. Bubėnu, sakoma, net pūdais imdavęs iš jo religines knygas ir dovanodavęs tikintiesiems.

 

Akmenė ir akmeniškiai

Lietuviška spauda niekuomet neišnyko ir Akmenės apylinkėse, ją platino ir skaitė paprasti žmonės, nebodami pavojaus ir galimų bausmių. Viena pirmųjų čia 1893 metais įkliuvo Uršulė Bruklienė, gyvenusi, matyt, pačiame miestelyje. Iš jos buvo atimta viena lietuviška knyga ir vienas peveikslėlis su lietuvišku tekstu. Vilniaus generalgubernatoriaus paskirtoji bausmė buvo gana griežta - 7 paros arešto.

Taip pat griežtai buvo nubaustas ir pastovios vietos neturėjęs stalius Vincas Červinskas. 1898 m. sausio 2 d. policijos šimtininkas jo bute Akmenėje darė kratą ir aptiko M. Valančiaus "Giesmių knygą", porą kalendorių ir dar vieną knygelę. Už tai stalius turėjo atsėdėti 7 paras valsčiaus daboklėje. 1900 metų liepos 25 d. Akmenėje buvo kratomas neturtingas mieste­lėnas Kazimieras Stasys Sakalauskas, kilęs iš netolimos Laižuvos. Jo namuose rastos 6 lietuviškos knygos.

Akmenės valsčiui anuomet priklausė ir Kanteikių kaimas bei greta buvęs dvaras. Šio kaimo vaikai lankydavo Menčių kaimo pradinę mokyklą. Šios mokyklos mokytojas 1904 m. kovo pradžioje iš mokinuko Adomo Skiriaus atėmė A. Miluko knygelę "Lengvas būdas pačiam per save pramokti rašyti". Berniukas prisipažino knygelę gavęs iš kito mokinio, Antano Puzaro, o šis išgąsdintas pasakė, jog radęs tėvų namo pastogėje. Kanteikiuose gyvenusio berniuko tėvo Jono Puzaro namuose buvo nedelsiant atlikta krata ir surasta pora numerių "Tėvynės sargo" bei keletas knygų. Kadangi brendo būtinybė lietuviškos spaudos draudimą atšauk­ti, tų pačių metų vasarą Kauno gubernijos valdžia bylą J. Puzarui nutraukė.

O bene didžiausią garbę Akmenei pelnė iš šio miestelio kilęs spaudos darbuotojas, kalendorių ir kitokios literatūros leidėjas Liudvikas Jakavičius. Jau Akmenėje iš knygnešio B. Šiušio jis gaudavęs lietuviškų leidinių, o sulaukęs dvi­dešimties metų, išvažiavęs į Rygą, ten pats ėmėsi leidybos ir spaudos platinimo, 3 kar­tus buvo patekęs į žandarų nagus.

Bet nedaug savo nuopelnais lietuviškai spaudai jam nusileido jau paminėtas Bo­leslovas Šiušys, apie 1860 m. gimęs atsargos kareivis, ilgai gyvenęs Akmenės miestelyje. Pasakojo paties prisipažinimo, knygnešyste ir knygų prekyba jis vertėsi nuo 1886 metų ir buvo tikrai profesionalus prekiautojas knygomis. 1890 m. liepos 12 d. per mugę Žagarėje caro uriadnikai padarė kratą jo prekybos palapinėje ir rado arti pusantro šimto egzempliorių lietuviškų knygų bei laikraščių. Už tai buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo ir dvejais metais tremties. Buvo ka­linamas Šiauliuose. Vėliau B. Šiušys per­sikėlė į Rygą ir ten vertėsi lietuviškų spau­dinių platinimu.

 

Kruopių apylinkėse

Plito lietuviška spauda ir Kruopių apylinkėse, tik čia gal sunkiau buvo pastoti jai kelią. Nuošaliai nuo geležinkelio ir svarbesnių kelių esantis miestelis ir tarp miškų pasimetę kaimai nebuvo lengvai pasiekiami. Gal ir skundikų bei valdžios pa­taikūnų mažiau buvo.

Vis dėlto be aukų ir nuostolių ir čia neapsieita. 1896 m. liepos 5 d. uriadnikas darė kratą keturiasdešimtmečio siuvėjo Jono Gedžiaus namuose ir rado 1893 bei 1894 metų Lietuvos ūkininkų kalendorius ir keletą lietuviškų lapelių. Byla buvo iš­kelta, bet teko nutraukti atsižvelgiant į caro tų metų gegužės 14 dienos manifestą.

Netoli Kruopių buvusiame, o dabar jau sunaikintame Biržų kaime gyvenęs valstietis Pilypas Tamulis su lietuviškomis knygomis įkliuvo 1904 metų pavasarį. Kauno guber­natorius jį siūlė nubausti, tačiau gegužės 16 d. byla buvo nutraukta.

Neabejotina, kad Kruopių apylinkes pasiekdavo iš Peilių kaimo kilusio šviesuolio dvasininko Aleksandro Burbos laiškai, nes giminės čia tebegyveno.

 

Slaptų mokyklų pėdsakais

Mažai tyrinėtos ir aprašytos mūsų ra­jono teritorijoje veikusios slaptos lietu­viškos mokyklos, nedaug težinoma ir mokytojų (anuomet juos vadino daraktoriais) pavardžių.

Šio amžiaus pradžioje slapta mokykla susekta jau paminėto Kruopių valsčiaus Peilių kaimo gyventojų Burbų sodyboje. Joje tuo metu gyveno kunigų Aleksandro ir Jono Burbų brolis Juozas. 1904 metų kovo 13 d. uriadnikui užgriuvus į sodybą, joje prie stalo sėdėjo 4 vaikai, o prieš juos gulėjo 4 prirašyti sąsiuviniai. Kratos metu namuose surasti dar penki lietuviški leidiniai, tarp jų "Tėvynės sargo" numeris. Buvo užvesta byla, tačiau tų pat metų rug­pjūčio mėnesį nutraukta, nes artėjo spau­dos draudimo saulėlydis.

Kur kas anksčiau persekiojimus patyrė lietuviškos mokyklos Papilės apylinkėse. 1892 metų vasario 12d. uriadnikas su žan­daru netikėtai užklydo į Jonaičių kaimo gyventojo Benedikto Šalkausko sodybą ir rado slaptą mokyklą. Joje telšiškė Ona Misiulytė gimtosios ir lenkų kalbų rašto bei tikybos tiesų mokė 8 vaikučius, tarp kurių buvusi ir viena mergaitė. Visi vaikai buvo 6 - 9 metų. Po metų Vilniaus general­gubernatorius daraktorei paskyrė 7 dienas arešto policijoje, bet vaikučių tėvus nuo bausmės atleido.

Šalia Papilės esančiame Augustaičių kaime, bajorų kilmės stam­baus ūkininko Valentinavičiaus namuose, XIX amžiaus pabaigoje vaikus mokė apie 78 metų stalius Juozas Liutkus. Sodybos savininkas su broliais valdė 40 dešimtinių že­mės. Matyt, tikėtasi, kad tokioje vietoje caro valdininkai nieko ne­įtars. 1898 m. kovo 26 d. uriadnikas čia rado besimokančius 10 vaikų, visi 7 -15 metų amžiaus, iš jų 5 mer­gaitės. Senasis daraktorius juos mokė lietuviško rašto, tikybos, taip pat lenkų bei rusų kalbų. Ant stalo gulėjo 9 lietuviškos maldaknygės, 3 elementoriai ir vienas rusiškas kalendorius, 4 lenkiškos knygos, du rusiškai prirašyti sąsiuviniai, 6 plunksnakočiai, po du pieštukus bei liniuotes, 4 lentelės ir pora gri­felių. Sodybos savininkas V. Va­lentinavičius Vilniaus generalgu­bernatoriaus įsakymu turėjo su­mokėti 25 rublių baudą arba atbūti 7 dienas arešto. Mokytojui ir 4 vai­kų tėvams buvo paskirtos 15 rublių baudos arba po 7 paras arešto.

Iš Akmenės kilęs dailidė Juozas Šalavėjus, 32 metų vyriškis, gyveno Žagarėje. 1896 m. vasario 22 d. uriadnikas jo namuose rado slaptą mokyklą, kurioje tuo metu buvo dvi mergaitės ir vienas berniukas, bet valdžios tarnai netruko nustatyti, kad paprastai susirinkdavo po 6 - 9 vaikus. Mokinių amžius buvęs tarp 6 ir 11 metų. Juos mokė pats buto savininkas J. Šalavėjus, už kiekvieno vaiko mokymą per savaitę jis gau­davęs po 10 - 15 kapeikų. Kratos metu paimti 2 lietuviški elemen­toriai bei 7 maldaknygės, 2 lenkiš­kos knygos ir 10 rusiškų. Vilniaus generalgubernatorius mokytoją nubaudė 14 parų arešto, o tėvams paskyrė l rublio baudas.

Pačioje Akmenėje vaikus savo namuose slaptai mokė Rozalija Žilinskienė, 48 metų amžiaus mo­teris. 1904 metų kovo 3 d. pristavas jos namuose aptiko mokyklą su 20 vaikučių, tarp kurių buvo 8 mer­gaitės. Visi vaikai buvo nuo 8 iki 10 metų. Sodybos šeimininkė juos mokė lietuviško rašto bei kate­kizmo, už vaikų mokymą tėvai at­silygindavę maisto produktais, malkomis ir mokėdavę nuo vaiko per savaitę po 10 -15 kapeikų. Kra­tos metu buvo paimti 25 lietuviški elementoriai, katekizmai ir mal­daknygės.

*    *    *

Iš šių glaustų pastabų matyti, kad lietuviška spauda pasiekdavo visus dabartinio Akmenės rajono kam­pelius, kad rizikavo (manykime, jog įkliuvo nedaugelis) įvairių visuo­menės sluoksnių bei profesijų at­stovai. Būdinga, kad šalia lietuviškų elementorių slaptose mokyklose prieš vaikučių akis gulėdavo kate­kizmas ir maldų bei giesmių kny­gos. Kad slaptose mokyklose buvo rašto mokomos ir mergaitės, tik patvirtina tautos išmintį, o gal ir nuojautą, jog būsimąsias motinas, savo vaikų ir anūkų pirmąsias mokytojas reikia ugdyti nuo ma­žens. Juk iš motinos lūpų visi išgir­dome pirmą gimtosios kalbos žodį, pirmąją pasaką bei lopšinę, juk mo­tinos ranka pirmoji mokė vaikiška rankute išvedžioti kryžiaus ženklą.

Deja, visi anų laikų lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, visi slaptų mokyklų mokytojai ir mokiniai jau išėję amžinybėn. Sunkiais atgimstančiai valstybei laikais tauta nepajėgė ir nesuspėjo nei jų vardų užrašyti, nei paminklų jiems pastatyti. Bet nuo laiko aukštumos tik didingesnis atrodo jų žygdarbis, tik dar tauresnė jų pastangų prasmė. Nusilenkime jiems. Ir kol neturime muziejaus, bent mokyklose ir bibliotekose saugokime išlikusius jų vardus.

 

KNYGNEŠIŲ  GADYNĖS  PADAVIMAI

Iš kraštotyrininko užrašų

TAUTINIO atgimimo pakylėta dvasia šiandien mes atsigręžiame į savo krašto istoriją – tokią brangią ir taip mažai pažįstamą. Joje kaip ryto aušra skaisčiai  švyti per keturis lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečius  parodytas didelis mūsų tautos  didvyriškumas bei ryžtas. Ilgamete kova dėl gimtosios kalbos, dėl spaudos, dėl teisės mokyti vaikus lietuviškai buvo vienas iš veiksnių, sutelkusių lie­tuvių tautą ir atvedusių ją į nacionalinį atgimimą, o paskui— į nepriklausomos valstybės su­kūrimą. Šiemet sukanka 125 metai nuo tos sunkios epochos pradžios.

Pralaimėjus 1863—1864 me­tų sukilimui, ilgiems dešimtme­čiams  mūsų krašte įsiviešpatavo reakcija. Protingiausi, karštai ją rnylėję žmonės buvo išžudyti, iš­tremti, išvyti iš tėvų žemės. Ne­gana to, Vilniaus gubernatorius Muravjovas jau 1864 metais iš­leidžia įsakymą, uždraudžiantį mokyklose vadovėlius lietuviško­mis raidėmis. Po metų naujas generalgubernatorius Kaufmanas šį įsakymą patvirtino ir pasiekė, kad vidaus reikalų ministras Valujevas visiškai uždraustų lietuviškų knygų spausdinimą ir par­davinėjimą. Knygas lietuviško­mis raidėmis buvo įsakyta kon­fiskuoti, o sulaikytus nepaklus­nius jų platintojus griežtai bausti.

Bene pirmasis Lietuvą kovon už gimtąjį žodį pakėlė Žemaičių vyskupas ir didelis liaudies švietėjas Motiejus  Valančius, jau l866 metais ėmęs viešai reika­lauti  grąžinti  lietuvišką  spaudą, pats savo knygas pradėjęs leisti Prūsijoje ir organizavęs jų ga­benimą per sieną. Bene pirmieji knygnešiai ir buvo M. Valančiaus talkininkai: Raguvos valstietis Stasys Račiukas, raseiniškis ba­joras Simonas Kulakauskas (abu 1871 metais ištremti  į Sibirą). Netrukus į jų būrelį įsijungė garsusis Jurgis Bielinis, rietaviškis Julius Steponkevičius, vals­tietis Rakuiža. Jie slapčiomis į Tilžę gabendavo Valančiaus ran­kraščius ir pinigus už knygų spausdinimą, o iš ten grįždavo su išspausdintų knygų pundais.

Dar anksčiau, 1862 metais, caro valdžia Lietuvoje uždrau­dė parapijines mokyklas, ir jau 1863 metais vyskupas Valančius per kunigus ima skleisti ragini­mus slaptai mokyti vaikus gim­tosios kalbos, samdyti ,,darakto­rius" — tų slaptų mokyklų mo­kytojus.

PRASIDĖJO  ilgi tamsos ir intensyvaus lietuvių tautos rusinimo dešimtmečiai, kuriuos mūsų kraštietis profesorius Vac­lovas Biržiška vėliau pavadins lietuvių golgota. Net bažnyčio­se arba išeinantiems iš jų žmo­nėms buvo atiminėjamos lietuviš­kos maldaknygės, imta daryti kratas, persekioti lietuviškas knygas platinusius žmones, kan­kinti juos kalėjimuose, tremti į Sibirą. Pirmoji krata, manoma, buvusi netoli Platelių, Gintališkės kaime, o pirmasis knygnešys, skaudžiai nukentėjęs dėl meilės savo tautai, buvo drąsi moteris Karolina Laniaučaitė, kurią 1869 metais žandarai su knygo­mis areštavo netolimuose mums Gruzdžiuose. Išlaikę apie 16 mė­nesių įvairiuose kalėjimuose, knygnešę paleido policijos priežiūron, bet moteris tęsė savo darbą. Trečią kartą su draudžia­mų lietuviškų knygų pundu su­imtą Karoliną nuteisė ir ištrėmė į Oloneco guberniją, iš kurios, manoma, ši moteris jau nebegrį­žo.

O lietuviškų    knygų   srautas didėjo, nepajėgdavo jam  kelio pastoti nei pasienio žandarai, nei šnipai, nei savi išdavikai. (Deja, ir tarp lietuvių buvo tokių, ku­rie išdavinėjo ir skundė knygne­šius. Apytikriai suskaičiuota, kad  paskutinį prieš spaudos  draudimą dešimtmetį (1854— 1863 metais) iš viso pasirodė 267 lietuviški leidiniai, o 1884-1893 metais jau 584, dar kitą dešimtmetį - jau 786 spaudiniai.). Žinoma, aukų ir nuostolių daug patirta. Vien labai ąpytikriais paskaičiavimais nuo 1891 iki  1902 metų žandarai atėmė, konfiskavo per 170 tūkstančių spaudinių.

KIEK buvo tų žmonių, kurie savo likimu, savo šeimomis rizikavo, bet nešė lietuvišką žo­dį, šiandien niekas nebepasakvs. ,,Turtų, rodos, nė vienas nesusi­krovė iš knygų kontrabandos. Gyvybę gi, laisvę ir tėvynę di­džiuma jų prarasdavo",— sakė apie tuos didelio dvasios stip­rumo žmones Vaižgantas. Knyg­nešių keliai nusidriekė per visą Lietuvą, į tolimiausius kaimelius ir vienkiemius.

Pasiekdavo  jie  ir  dabartinio mūsų rajono apylinkes. Kas buvo tie žmonės, kurie nešė knygos šviesą į priespaudos tamsoje už­darytą liaudies gyvenimą?

Vienas jų buvo Feliksas  Pet­ravičius, gimęs 1858 metais. Neturtingas 12 metų berniukas bu­vo atiduotas Laižuvos klebonui už liokajų, paskui su tėvu pre­kiavo smulkiais daiktais ir taip, keliaudamas per miestelius ir atlaidus, vertėsi. Paskui, suėjęs su Vincentu Stončium, pradėjo gabenti iš Prūsų knygas. Buvo ne kartą sulaikytas, žandarai atė­mė knygas, taigi prarado daug turto, buvo kalėjime, ir mirė nie­kam nežinomas.

Parsivežtas iš Tilžės knygas, daugiausia maldaknyges ir šiaip religinius raštus Petravičius dažniausiai perduodavo į Viekš­nius čia gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui.

 Jonas  Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo miestelyje policininku, gal tai ir buvo gera priedanga verstis uždraustos lietuviškos literatūros platinimu. Knygų jis gaudavęs iš F. Pet­ravičiaus bei iš D.Bubėno, gy­venusio Ūbiškėje.   Jaunas   būdamas, pats ėjo į Tilžę, bet nesisekė, trūko apsukrumo, daug knygų iš jo atėmė. Mirė jau po pirmojo pasaulinio karo.

Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų gaudavo tuo pačiu keliu ir nė karto nepakliu­vo žandarams. Mirė Viekšniuose jau po karo, turėdamas apie 50 metų.      

Knygnešiai platindavo ne  tik knygas, bet ir visokius paveiks­lėlius, tame  tarpe  ir satyrinius. Viename buvęs nupieštas besi­meldžiantis  valstietis, o šalia jo stovi žandaras ir velnias. Velnias sako žandarui: „Broli mano, ar nematai, kad šis lietuvis meldžiasi iš naujos knygos? Atimk iš jo!". Tokių pašaipų   žandarai  ypač nekęsdavę. Iš D.Bubėno tokį  paveikslėlį veltui  gavusi viena Akmenės davatka. Kažin kas pamatė ir apskundė uriadnikui.  Daug vargino satrapai, se­nutę, galop, kaip elgetą, privertė mėnesį kalėti. Ir aplinkinių gy­ventojų teiravosi, iš kur pas se­ną moteriškę galėjęs toks paveikslas atsirasti, bet niekas  nieko nepasakė.    

LEGENDINIS mūsų  tautietis  Mikalajus Katkus savo at­siminimuose  yra pasakojęs  apie visą vežimą literatūros, sulaikytos ties Kelme 1902 metais. Jame kartu su draudžiamomis, lietuviš­komis knygomis buvo ir užsieny­je spausdinamos „Iskros" didelė siunta. Caro valdininkai nusigandę, matydami, kad uždrausto lietuviško žodžio nešėjai, pramynė takus ir revoliucinei literatūrai. O toji siunta buvusi adresuota į Šiaulius, į grafo Vladimiro Zubo­vo valdomą Ginkūnų dvarą. Tai tas pats Zubovas, kuris paskui, nuo 1911 metų įvaldė Medemrodės dvarą ir 1933 metais mirė. Apie  Zubovų giminės indėlį puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą reikalinga atskira studija, čia tik priminsime, kad V.Zubovas jaunystėje buvo susijęs su „Proletariato“ partija ir organizacija „Narodnaja volia“, paskui Šiauliuose rėmė V. Kapsuką,  o 1914 metais padėjo jam, pabėgusiam iš Sibiro  tremties, slėptis Medemrodėje ir išvykti į Lenkiją.

Domininko Bubėno į Ūbiškę parsivežtas knygas imdavo platinti, ne tik viekšniškiai. Savo    prisiminimuose šis, viena žy­miausių knygnešių yra rašęs: ,,Nuo 1892  metų  maldaknygių jau  nebepirkau, o tik tikybinio ir pasaulinio turinio knygeles, kurias parsigabendavau iš Til­žės...Knygų  vardų ir skaičiaus negaliu suvokti. Kas mėnuo par­gabendavau  po pilną vežimą.

1897m.Tryškių inteligentai pradėjo parsisiųsdinti iš Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir Vokie-tijos visokiomis kalbomis social­demokratų partijos brošiūrų, ku­rių per dvejus metus atgabenau 30 pūdų. Tomis brošiūromis rūpindavosi daktaras Bružas iš Tryškių miestelio, inžinierius Sirutavičius    iš Kairiškių dvaro... Balsių dvarininkė S.Pšibilauskienė (rašytoja S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda— L. R.)."

Pačioje Ūbiškėje knygnešius visokeriopai remdavo ir iš jų religinių knygų imdavo ten  iki mirties  1894 m.  kunigavęs  S.­Daukanto globėjas kunigas  Ig­nas Vaišvila.

Ilgai ir sunkiai tekėjo spaudos draudimo gadynės dešimtmečiai, pareikalavę didėlių aukų ir pa­siaukojimo. 1918 metais, kai kūrėsi suvereni Lietuvos valsty­bė, daug tų žmonių, buvusių
knygnešių, dar buvo gyvi. Tik nauji įvykiai iškėlė į viršų nau­jus veikėjus, o tie, kurie sveika-­
tą ir gyvenimą dėl lietuviško žodžio aukojo, liko primiršti, dau­gelis taip ir išėjo, nesulaukę nei
deramos pagarbos, nei dėmesio. Nebuvo jiems sukurta iškilnių paminklų, daugelio jų atsiminimai liko neišklausyti.  Argi ne pra­našas buvo Maironis, kadaise sa­kydamas:

Jei po amžių kada skaudūs

                                 pančiai nukris,

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs

                                            dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto

                                              naktis

Jiems nebesuprantamos bus...