TRYS EILĖRAŠČIAI APIE MIRUSIĄ MEILĘ IR GYVĄ

GYVENIMĄ

1

Už sodo sviro mėlynos vosilkos,

 Ir parugės lingavo ryto vėju, -

Akyse tavo dienos pilkos

Liūdnai atsispindėjo.

 

Kaip prieblanda ir mano meilė

Sparnuotą aušrą nusivijo. –

Už vartų verkė gluosnių eilės,

Lingavo galvas pinavijos

 

Tik tu neverki, laimei sverdint, —

Vosilkom amžiaus nužydėjus...

Jinai ateis takus nužerti

Hortenzijom ir orchidėjom.

2.

Krauju žydėdamos, užgeso dienos,

O vario miestas mirtimi alsavo...

Nulūžau taip, kaip kietas plienas,

Širdyje tavo.

 

Ir nušvilpė pavėjui praeitis paklydus,

Kaip viskas viskas nušvilpia pavėjui. –

Per greit žiedai kaitroj nuvyto,

Per greit gyvenimo dienas mylėjau.

 

Dabar naktis. Aplinkui - tyrai.

Daina nutilo smėlio jūroj.

O mano laivas nusiyrė

Be vairo ir be burių.

 

Krauju žydėdamos, užgeso dienos,

Ir vario miestas mirtimi alsavo. –

Šimtai uolų ledinio plieno Širdyje tavo.

 

3.

Naktis.

Ant miesto nusileido vasara vėlyva.

Masyvu dundančiu asfaltu žengia

Gyvenimas, toks didelis ir gyvas.

Ir sveikina žvairuojančių vitrinų akys.

Planingai būbnija jam baruose džazbandai;

Dirbtuvių sienose plieninės širdys tvaksi,

Turbinos žviegdamos dantis galanda.

Ir aš neverksiu, jei galva nulinko,

Jei meilė numirė pavasarį ankstyvą. -

Svyruodamas naktų neauštančiųįų linkui,

Šaukiu:

- Gyvenime! Būk žengiantis, didus ir gyvas!

1931

 

JUODŲJŲ SVAJONIŲ DUKRAI

                                        Salomėjai Nėriai

Kai tūkstančiai pavasarių širdin nugrimzta

Ir lūpos dega gintaro liepsna, -

Vėl saulei ir gyvenimui atgimsta

Širdis jauna jauna.

 

Tik tavo akys žydi žėrinčiais karoliais.

Šiąnakt j oš tako laimėn nenušvies...

Ir gaudžia brėkštančių svajonių toliais

Daina - lyg pranašas mirties...

 

O marios tau baltų lelijų džiaugsmu žydi.

Jų akys tykiai neužges...

Tad kam gyvenimą skausmingai lydi

 Į juodą buitį - į bangas?..

 

Nejaugi skausmas gelmės šėlstančiam šėtonui

Jaunystės žiedą atiduos?

Nejau užges aušra raudona

Pavasariui melsvų akių sapnuos?..

 

O, ne! Kai tūkstančiai pavasarių širdin nugrimzta

Ir lūpos dega gintaro liepsna, -

Vėl saulei ir gyvenimui atgimsta

Širdis jauna jauna.

1929