Pukinas, Leonardas

Lietuva. XXI amžius. Liepos 6-oji:[eilėraštis]/ Leonardas Pukinas// Vienybė.- 2007,liepos4, p.5

Lietuva. XXI amžius. Liepos 6-oji

Atsimenam, kuo buvom -

Oho, kokie laikai!

Nuo jūros iki jūros lietuviški pulkai.

Tik sudūlėjo amžiuos

Didybė ir galia.

Ir elgeta pavirtusi manoji Lietuva

Štai prie Europos slenksčio.

Vargdienio maišeliu

Lėtai didybė buvusi vos kėblina keliu.

Prakeikti, neprakeikti,

Tik amžiams pasmerkti...

Ir kaltinti nereikia. Tai patys mes kalti.

Viską užmiršome - Mindaugą, Vytautą,

Kaimas pragertas blaškosi kryžkelėje.

Žodis pirmasis jau ne mama, 

Jau ne Tėvynė, ne Lietuva.      

Žodis pirmasis - keiksmas iš lūpų.

Svetimas keiksmas, žemėj nutūpęs.

Taip ir gyvenam, bėgam, jei galim,

Už jūrų marių, į svečią šalį.

Ten ir gyvenam, ten ir dainuojam,    

Lopšį su kūdikiu ten jau linguojam.

Taip svetimybėj grimztam, nugrimztam,

Vėlinių naktį kartais nušvintant.

Na ir kas, kad likus praeitis,
Na ir kas, kad likusi daina.
Praeitis praėjo - nesugrįš,
Neskambės ir buvusi daina.
Ir Karalius vienas - kažkada -
Buvusios galybės trupiniai.           
Jei nematom savo ateities —
Pasmerkti jau esame seniai.
Kas beliko - vargana būtis.
Ir nerūpi niekam Lietuva.
Vien tik žodžiai, žodžiai prakeikti.
Ir kišenė gundomai sava...

***

Posmai srauniajai Virvytei

Dideli ten akmenys suvirtę,

Vanduo putoja, tėkšdamas purslus.

Ir aš prie jų dažnai dažnai važiuoju                                                                            

Išlieti upei savo sunkumus.                                                                                                          

Seni draugai pakrantėje gyvena,

Mane sutikę šypsosi linksmi,

Ir aš džiaugiuos, kad jų sodyba stovi,

Kad tu, Virvyte, čia, šalia, esi.

Koks Šiltas tas vanduo ankstyvą rytą,

Koksai gražus tas rūkas iš vandens.

Birželio naktys ir lakštutės dainos

Man atminty ilgai ilgai gyvens.

Ir ves vėl kelias prie tavos pakrantės,

Vėl lauks draugai ir valtis pririšta.

Kiek išbarstyt savų reikėjo metų,

Kol supratau, kad man esi sava.

 

*****************************

Oi Virvyte, tu Virvyte,

Kur virvėdama skubi,

Kur tu vandenis srauniuosius

Žiemą vasarą neši?

 

Kiek naktų čia prasėdėta

Ir prie laužo, ir sraunios

Sugrįžtu kasmet pasveikint

Aš tavęs tiktai vienos.

 

Ten seni malūnai dunkso.

Akmens samana žalia,

Tu seniai seniai pavirtus

Mano virvančia dalia.

 

****************************

Aš poemą norėjau sudėti,

Apie žodžius, kurių nesakei,

Bet pabėgo išdykėliai žodžiai,

Tarsi mūs mažamečiai vaikai,

Ir sugrįžta, ir gaila be galo,

Kad aš žodžio ištart negaliu,

O ištarčiau, tikriausiai ištarčiau,

Kad tave aš tik vieną myliu.

Aš poemą norėjau sudėti,

Aš norėjau pavirst poetu,

Kad galėčiau lyg jūra skambėti

Jos bangų baltaskarių balsu.

Kad prie kojų tavų prisiglaudęs

Aš nuoščiau žaliąja banga,

Kad nuneščiau tave į šventovę,

Ten kur ilsisi mano svaja.

Vis tik gaila, kad aš ne poetas,

O pamiltum ir tu nelauktai,

Ir išgertume meilės po taurę,                                                                                                   

Kaip seneliai kad gėrė kadais.

Ir kitaip vėlei dienos nušvistų,

 Ir kitaip mums suoštų rytys.

Vis tik gaila - ašai ne poetas,

Kas žodžius man tavus pasakys.

Jungtys. - Šiauliai, 2000. - P. 52.

Ruduo atėjo, Povilai, ruduo -

Kasdien artėjam prie blaivaus

Dienų aiškumo,

Išdraskė dienos lyg lapus jausmus

Ir sumetė į erškėtyno krūmus.

Ruduo atėjo, Povilai, ruduo -

Sėjos ir derliaus surinkimo metas.

Iš lauko galo taip gerai

Jau vagos paskutinės šiandien matos.

Ruduo atėjo, Povilai, ruduo -

Pats laikas būtų atsisukt, sustoti

Ir metų bėgsmą lyg juodas vagas

Iš naujo, Povilai, iš naujo suskaičiuoti.

Paraudus saulė krypsta vakarop –

Į debesų, juodų šešėlių šalį.

O širdį kažkodėl ruduo

Ir saulė gęstanti geluonim gelia.

Ruduo atėjo, Povilai, ruduo....