Leonardas Pukinas „Andromedos ūke“ ( 2013m.)

Jau gelsta lapai, gelsta ir jausmai,
Ant žemės krinta, supasi ir vysta.
Rudens pramintais ilgesio takais
Atėjus laimė vakare pranyksta.
Lieka tiktai pėdos, ir rudens lietus
Pripildo jas lyg taurę praradimo.
Jau gelsta lapai, krinta lyg jausmai
Ar ašaros pavargusio likimo

***

Nelaukiu rudenio - jis vėl metus išneš,
Į šalto ilgesio pritvinkusias gatves.

Ir išskraidins žodžius, kurie širdy,
Kuriuos turėjai ... tuos, kur neturi.

Nelaukiu rudenio -

Kiekvienas jo mėnuo

Į mano širdį tartumei akmuo,
Ranka brangia paleistas, vėl nukris,
Nelieka nieko ... lieka ilgesys.

Ir aš su juo gulu,

Su juo keliuos,

Su gervėmis ir laimė išlinguos.
Gal dar suklyks,

Gal dar sugrįš,

Tik rudenį manęs jau nesutiks.

***

Jau atėjo ruduo, lietūs lyja.

Ir kasdien vis sunkiau ir sunkiau.
Tau gyvenimą gražų žadėjau

Be griaustinio iš giedro dangaus.
Pyniau ploną voratinklio giją -
Savo kelią su tavo keliu,

Tik suplyšo tas siūlas šilkinis.
Aš vorelis. Kampe vis tupiu.

***

Jau nuauksino beržus rugsėjis,
Ir klevai ima degti variu.

Ryto rūkas lyg debesys su pas
Ant pageltusių medžių šakų.
Jau ir žemė soti, atsigėrus,

Ir alsuoja derlinga rasa,
Dangumi naktyje vis nugirgsi
Į pietus išsiruošus vora.

Taip ir lekia. Ir žąsys, ir dienos,
Taip ir sukas ratu, vis ratu.
Kuo gi būčiau ašai be rugsėjo,
Be pirmų rytmetinių šalnų?