***

Rasos lašais manoji meilė krinta.

Liūdna, skaidri, be skausmo ir kančios.

Kiek dar, gyvenime, paskyrei metų,

Kiek lūpų šitos lūpos išbučiuos?

 

Ir ką ramins žodžiu, kai nelaiminga

Širdis ramaus užutekio ieškos?

Atplaukite laivais man sudaužytais,

Surasit kas pagelbės ir paguos.

 

Ateikite sušalę ir sužvarbę,

Prašydami lyg išmaldos eilių.

Prie mano laužo baigias jūsų kelias,

Sušilkite - ir eikite kartu.

***

VIENIŠUMAS

Nelaukiu vakaro, nakties nelaukiu,

Prailgsta vakarai, o naktys lyg kančia

Juodais likimo pirštais apkabina,

Kvatoja buvusia ir būsima dalia.

Ir atminties šešėliai apsilanko,

Nakty sustoję sukasi ratu

Vaiduokliškai, be sielos ir be kūno,

Tuščiom burnom vis juokias, kad sunku.

Jautiesi mažas lyg aguonos grūdas,

Suėmęs galvą rankom pravirksti,

Tik kam išlieti žodžiais sielą,

Jei vienišas, bejėgis vis esi.

Ir ieškai šilumos, į širdis beldi,

Bet vis atsimuši į sieną ir malda

Tau iš krūtinės grauduliu pasklinda

Išklykus nakčiai - aš viena, viena!

Ir ašaros nelaikomos nurieda,

Ir plauna delnus, rūpesčių pilnus,

Ar dings kančia kasdien mane lydėjus,

 Ar dovana tai rodo, kad esu žmogus.

Aš nežinau... Ir ąžuolą apglėbęs

Gruoblėtą žievę glostau ir verkiu.

Žievė apaugus kerpėm - mano dienos,

Galbūt todėl ramybę pajuntu.

Gal paprasčiausiai reikia išsiverkti,

Tuos vienišumo šulinius išplaut,

Įkvėpt ramybės ir pagonių dvasiom

Gyvenimui savajam vėlei atsigaut.

 

Advento laukimas

Advento skaitymai, ramus susikaupimas,

Laukimas vėl Ateinančio pas mus.

Sukelk, laukime, man širdy tu vėją

Ir atgaivink prigesusius jausmus.

Ateik j sielą tyliai snaigėms krintant,

Ateik su vėjo staugiančiu garsu.

Aš kambary. Linksma ugnis kūrenas,

Ir iš tiesų ne taip jau ir skubu.

Pabūkim tylūs, ramūs, susikaupę,

 Laukimo laukdami, praeikime visais

 Visais keliais, kuriais seniai praėjom

Ir tais, kuriais kiti praeis.

Padovanokim trupinėlį džiaugsmo,

Dalinkim meilę, glūdinčią širdy.

Plotkelės mažas, baltas gabalėlis –

Tai žiburėlis, šviečiantis kely.

 

***

Kūčių jau vakaras artėja,

Žalia eglutė papuošta,

Žvakutės degdamos užlieja

 Širdis kalėdine dvasia.

 

Ir kur beeitum, silkės kvapas jaučias,

Ir žmonės tampa žymiai geresni.

 Kodėl retai tie vakarai tebūna,

 Kodėl tik kartą metuos ateini?

 

O atsisėdę mes lėkštes skaičiuojam –

Gyvenimus praėjusius, savus.

Kažkam nuo skruosto ašara nurieda,

Kažkas vėl atminimais atsidus.

 

Mirgėki dvasiom, gelsvas žiburėli,

Ramybę laimink kvepiančia šviesa.

Jau taip seniai visa kartu sėdėjo

Gyvenimo keliuos išsklidusi šeima.