Laukinis

Aš jau taip toli nuo to kelio, kuriuo norėjau eiti. Jis kažkaip nežymiai išsiskyrė į du lygia-reikšmius kelius, šie vėl ir štai aš jau takelyje. Ne - net ne takelyje, o kažkokiuose brūz¬gynuose; pro juose augančių medžių šakas vos vos prasišvie¬čia. Saulė labai neryškiai lyg sapne.
Man patinka šiluma, aš bu¬vau prie jos pripratęs. Švelni švelni šiluma mane gaubė ilgą laiką, ir tai - atsidūriau šal¬tyje.
Aš dar ne visai laukinis. Iš¬ties argi galima civilizuotame pasaulyje tapti visišku lau¬kiniu. Bet šiokiu tokiu - ga¬lima. Ne aš vienas toks. Daug yra mūsų laukinių. Aplinki¬nis šaltis palietė mūsų širdis, jos apsitraukė ledo plutelė, ir mes sulaukėjom. Nors esam civilizuoti žmonės. Išoriškai.
Laukinis ieško bet kokios šilumos. Gerai, jeigu jis randa il¬gai degantį laužą, kuris gali įsilieps-noti net į gaisrą. Nežmo¬niškame gaisro liepsnų karštyje ištirps ledo plutelė, širdis įsi¬liepsnos dar kaitresne ugnimi negu gaisras. Tai kas, kad žmogus žus liepsnose, bet jis jau - nebe laukinis.
O mūsų gentis vis bastosi po pasaulį, retkarčiais susitikdami vieni su kitais, vėl išsiskirda¬mi.
Yra dalykų, kurie priverčia užmiršti kuriam laikui, jog tu — laukinis. Bet tik kuriam laikui. Po to šaltis, stingdantis krūtinę, būna dar žvarbesnis. Retkarčiais saulės spindulys, prasiskverbia pro ledo luobelę iki gyvos, dar rusenančios širdies, ir ten tu — ne laukinis. Bet vis tiek —ir tai praeina. Praeina, ir būna liūdna. Tada tau - laukiniam — norisi kaukti. Kauk, laukini! Ką tau tai reiškia?!
Tėra viena liepsna, galinti visiškai ištirpinti mūsų širdies ledą. Mes veržiamės į ją lyg drugeliai. AŠ — laukinis, aš de¬monas — sparnai man duoti tik tam, kad apdegčiau juos. Pir¬myn!