Laimondas Ablingis

Tu - gležno pumpuro jėga,

Ievų žieduos pražydus,

Krantus skalaujanti banga,

Liūčių praskleidus šydą.

 

Tu - kibirkštėlė pelenuos,

Sutviskusi per klaidą,

Rasa, suskilusi delnuos

Į praradimo gaidą.

 

Simfonija pily senoj,

Apgriuvusiuose kuoruos.

Tu - besiblaškančioj liepsnoj

 Ar uragano šuoruos...

 

Tu - ir dejonė, ir rauda,

Miražas išsisklaidęs,

Perpus nedaloma skriauda,

Nutolęs žingsnių aidas...

 

Gyva tu aukuro ugny

Iš praeities sugrįžus;

Tu - marmure, tu - akmeny

Puošt žemę pasiryžus.

 

SNAIGĖS

Taip tyliai merdi baltos dulkės

Čia pat, ant žemės laukiančios,

Koralai smulkūs, mūzos dulkios

Be priekaištų ir be kančios.

 

Pražilus dykuma kaip jūra,

Mįsli lyg Koros šypsena.

 Išbalę burlaiviai vis gūra,

 Ir driekias kopų eisena.

 

Ir prieblanda žliba dvelks klėty:

 Skrynia su miltais užu kubilų,

Duona... Voratinkliai skylėti –

Nei staklių jiems, nei virbalų...

 

Nubluks tyla, paliest ją tykos

Maži Cheopso statiniai,

Nesuprastos verks smuiko stygos,

Driks Afroditės mezginiai...

 

Srovena vėjyje, plevena

Melodija - ne aimana.

Motulė galvą tau kedena...

 Už lango - snaigė... Dar viena...

1987

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Dislike'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti