Kostas Kantautas

 

TRYS ŽALGIRIAl

PRATARMĖ

Žalgirio pergalė – tai pati didžioji lietuvių tautos pergalė jos kovose su kryžiuočių ordinu dėl tautos laisvės. Tą Lietuvoje žino visi: ir maži, ir suaugę. Autorius Žalgirio sąvokai suteikia žymiai platesnę prasmę – Jis mato ne vieną, o tris Žalgirius. Pirmasis (pavadinkime jį tautiniu Žalgiriu) – tai dviejų jungtinių stovyklų kariuomenių mušis Žalgirio vietovėje. Ten jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės kariuomenė pasiekė istorinę pergalę, kurią Lietuvoje žino ir su pagarba prisimena visi.

Antrasis (pavadinkime jį Vytauto asmeniniu Žalgiriu) – tai il­gametė Vytauto kova su Jogailos šeimos klanu dėl savo tėvonijų, dėl savo teisių, kurias jis turėjo gauti ir kurios turėjo būti tolygios turė­toms jo tėvo Kęstučio. Mirus didžiajam kunigaikščiui Algirdui, Lietu­vos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogaila. Jo šeimos klanas sumanė visą krašto valdžią paimti į savo rankas, o kunigaikštį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą nušalinti. Prasidėjo kunigaikščių tarpusavio kovos ir Vytauto asmeninis Žalgiris, kuris tęsėsi apie 50 metų ir baigėsi 1430 m. len­kų didikų sutrukdyta Vytauto didžiojo karūnacija ir jo mirtimi. Tėvo Kęstučio ir motinos Birutės nužudymai, paties Vytauto įkalinimas ir pabėgimas iš Krėvos pilies kalėjimo, daugiametė jo kova su kryžiuo­čių ordino pagalba dėl savo teisių, susitaikymas su Jogaila 1392 m. – tai vis Vytauto asmeninis Žalgiris. Tačiau Jogailos broliai, net Vytau­tui atgavus valdžią, nenorėjo jo klausyti ir maištaudavo. Lenkijos di­dikai į Lietuvą žiūrėjo kaip į Lenkijos provinciją, ir Vytautui visą laiką teko kovoti, kad visi suprastų, jog LDK – ne provincija, o lygiavertė Lenkijos – Lietuvos sąjungos narė ir kad jis – Vytautas – tikrasis LDK valdovas. Iki 1430 m. sutvarkęs ir nepaprastai išplėtęs LDK, Vytautas sumanė karūnuotis karaliumi, padaryti Lietuvą suverenia valstybe ir galutinai atsiskirti nuo Lenkijos. Lenkijos didikai sutrukdė šių planų įvykdymą. Jie sulaikė per Lenkijos teritoriją vežamas Vytautui ir jo žmonai Julijonai skirtas karūnas ir sutrukdė karūnaciją, kurią galuti­nai nutraukė Vytauto mirtis. Vytauto Didžiojo pastangos karūnuotis karaliumi – taip pat jo asmeninio Žalgirio epizodas. Gaila, kad šio Vytauto asmeninio Žalgirio mūšio jam laimėti nepavyko – sutrukdė mirtis.

Kuris iš šių dviejų Žalgirių svarbesnis lietuvių tautai ir valsty­bei? Reikia manyti, kad jie lygiaverčiai. Be Vytauto asmeninio Žalgi­rio pergalės tikrai nebūtų buvę ir tautinio Žalgirio pergalės, o lietuvių tautą būtų ištikęs prūsų arba, geriausiu atveju, latvių likimas.

Bet autorius mato dar ir trečiąjį Žalgirį – tautos Žalgirį. 1202 m. Dauguvos paupyje įsikūrė Kalavijuočių ordinas. Jis greit nugalėjo kai kurias latvių gentis ir susidūrė su lietuviais. Jau 1213–1214 m. kovose su kalavijuočiais žuvo du vieni svarbiausių Lietuvos kunigaikščių –Stakys ir Daugerutis. Kaip spėja mūsų istorikai, vienas jų buvo Min­daugo tėvas. Taigi jau nuo tų metų iki 1410–tųjų Žalgirio pergalės be­veik 200 metų vyko nenutrūkstamos kovos su Kalavijuočių ir vėliau su Kryžiuočių ordinais už savo laisvę ir sukurtos valstybės išlikimą. Po 1236 m. triuškinamo pralaimėjimo Saulės mūšyje Kalavijuočių or­dinas susijungė su galingesniu Kryžiuočių ordinu ir kaip jo padalinys toliau puldinėjo Lietuvą, ypač žemaičius. Matydamas, kad įprastais kovos metodais Lietuvos greitai užimti nepavyks, Ordinas pakeitė kovų taktiką ir vietoje 1–2 pajėgių kovinių žygių per metus papil­domai pradėjo naudoti dar 4–6 užpuolimus mažomis pajėgomis. Šių žygių paskirtis buvo sudeginti gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, sunaikinti derlių, grobti į vergiją darbingus šalies žmones, žudyti se­nus, mažus vaikus, ligotus, sugriauti šalies ūkinę galią ir kultūrinį vystymąsi. Tai jau buvo ne karo žygiai, o plėšikiški antpuoliai. Pra­sidėjo lietuvių tautos genocidas, kurio tikslas jau buvo ne apkrikštyti šalį, o sunaikinti jos žmones. Tiek vienuoliai – kryžiuočiai, tiek pats Apaštališko sosto vietininkas žemėje – popiežius, pamiršę bažnyčioje skelbiamus Dievo įsakymus: nevok, nežudyk, nemeluok, darė viską atvirkščiai – plėšė, grobė, degino, žudė. O popiežiai ne kartą ragino Vakarų Europos karius ir riterius eiti į kryžiaus žygius ir išnaikinti lietuvius pagonis, už jų nužudymą žadėdami žudikams nuodėmių atleidimą ir po mirties amžiną laimingą gyvenimą Dievo pašonėje – rojuje.

Romos popiežiai už kryžiaus žygių riterių padarytus nusikal­timus jau atsiprašė arabų šalių žmonių. Laikas prisiminti istoriją ir už analogiškus nusikaltimus popiežiai privalo atsiprašyti Lietuvos žmo­nių už tuos kryžiaus žygius ir lietuvių naikinimą, kurį vykdė beveik 200 metų.

Vidutiniškai per metus įvykdydamas nuo dviejų iki aštuonių karinių – grobuoniškų antpuolių, per tuos 200 metų Kryžiuočių ordi­nas atliko jų kelis šimtus. Visų tų antpuolių suskaičiuoti neįmanoma. Mūsų protėviai, nenutrūkstamai kovodami, privalėjo visus tuos ant­puolius atremti savo krūtinėmis ir, mokėdami savo gyvybėmis, ap­ginti nuo grobikų šalies laisvę ir tautos išlikimą.

Visos tos kovos, kurias mūsų protėviams per tuos du šimtus metų teko atremti, ir yra tautos Žalgiris. Tai pats svarbiausias mūsų Žalgiris! Didvyriškai kovodami, mūsų protėviai iškovojo šią istori­nę pergalę. Jeigu jie būtų pralaimėję, nebūtų buvę nei Vytauto, nei Vytauto asmeninio Žalgirio, nei Žalgirio mūšio pergalės, nebūtų likę Lietuvos, o mus būtų ištikęs prūsų likimas.

2010 m. minėsime 600–tąsias Žalgirio mūšio metines. Žalgirio mūšis – tai 200 metų trukusio tautos Žalgirio apoteozė! Žalgirio per­galė turėjo didžiulę įtaką visam tolimesniam tautos gyvenimui. Labai gaila, kad apie šią didvyrišką mūsų protėvių pergalę Lietuvos rašy­tojai per mažai rašo, kad Lietuvos žmonėms apie tai pasiskaityti ten­ka kitų tautų, daugiausia lenkų, rašytojų kūriniuose, kurie tai apra­šo tendencingai, visaip menkindami tiek šio mūšio karinių veiksmų vado Vytauto, tiek ir LDK karių indėlį į reikšmingiausią mūsų tautos istorijoje pergalę.

Gal pabandykime mes iš savo turimų istorinių šaltinių tai įver­tinti. Istorinių šaltinių duomenimis, Ordino ir jo talkininkų kariuome­nėje žuvo apie du trečdaliai visų karių, beveik visa Ordino vadovybė ir pats magistras, didysis maršalas, 203 vadai, 400 riterių (kai kurie istorikai nurodo 600 riterių, o Kryžiuočių ordino didžiausios galios metu jis savo gretose turėjo 700 riterių) ir beveik visi ordino svečiai.

LDK kariuomenės nuostoliai taip pat labai panašūs – į Lietuvą sugrįžo tik 50 proc. visų karių. Tačiau tarp grįžusiu buvo ir sužeistų. Vadinasi, nuostoliai žuvusiais ir sužeistais sudarė apie 60–65 proc., tai yra kaip ir Ordino kariuomenėje.

Jogaila tuoj po mūšio savo žmonai Onai rašė: „Laimėjome la­bai svarbų mūšį. Mūsų nuostoliai nežymūs“. Lenkų istorikas J. Dlu­gošas nurodo: „Labai įnirtingame Žalgirio mūšyje lenkų kariuome­nės nuostoliai stebėtinai maži. Žuvo 12 kariuomenės vadų. Žymesnio nė vieno“.

Ar ne keista, kad lenkų nuostoliai tokie maži? Negi Ordinas su lenkais kovėsi mediniais kardais? Matyt, teisūs tie istorikai, kurie tei­gia, kad Ordinas priešus norėjo nugalėti po vieną ir pirmiausia visas jėgas metė prieš LDK kariuomenę, o prieš lenkus kovojo menkomis pajėgomis. Lenkai, nors buvo žymiai skaitlingesni, patys nepuolė, o tik lengvai atmušinėjo silpnas Ordino atakas ir stebėjo, kaip kaunasi LDK pulkai.

Su pakankamu tikslumu lenkų pulkų indėlį Žalgirio mūšyje galima nustatyti pagal jų istoriko J. Dlugošo nuorodą, kad mūšyje žuvo tik 12 kariuomenės vadų. Net patikėjus, kad lenkai labai puikiai kovėsi ir už kiekvieną savo vadą nukovė po 3 Ordino vadus, išeitų kad jie iš viso nukovė 36 vadus iš žuvusių 203, tai yra apie 20 proc. visų žuvusių Ordino vadų. Likusieji, vadinasi, žuvo kovoje su LDK kariuomene. Bet juk vadai visoje kariuomenėje paskirstyti tolygiai, o jų žuvimo procentas proporcingas žuvusių karių kiekiui. Gana pa­grįstai galima teigti, kad LDK kariuomenė nukovė 70–80 proc. kovoje žuvusių Ordino kariuomenės karių ir vadų, o lenkų kariuomenės šis indėlis tik 20–30 proc. Matyt, dėl to lenkai visais įmanomais būdais aukština savo karinių pajėgų indėlį į Žalgirio pergalę ir kiek pajėgia menkina indėlį LDK karių, kurie savo didvyriška kova, savo kraujo, savo gyvybių kaina atnešė abiem sąjunginėms valstybėms taip reika­lingą pergalę!

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Dislike'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti