VISUOMENEI
Nebrasit laimės rakto,
Nei Šv.Jono žiedo.
Pats Jėzus visą mato:
Dejuoja... Verkia... Gieda...
Palikot jūs tik juokui,
Vaidinti klouno rolėm.
Paplentėm kryžiai noksta, —
Nebmylim Dievo, broliai!
Todėl ---
Laukai tušti - nė lašo:
Bausmė kaip juodas maras.
Pats Jėzus visą mato:
Dejuoja... Verkia... Baras...
APIE VIENĄ NUOBODULĮ
Čia ruduo, čia byra vargas rudeninis,
Ant lauko čia toks gelsvas šilkas.
Jei taip liūdesį krūtinėj
Žaliais lapais dar apvilkus?
Aš manau, vėl būtų miela
Parugėj, taip mėnesienoj...
Upėm plaukiotų vėl sieliai,
Brisčiau Nemuną ne vienas.
Ir žilvyčiai šakas merktų
Neries našlaitę vilnį.
Laukais žengtume lig Merkio,
Ligi pat garbingo Vilniaus.
Daug nuneštume paguodos
Ir už Nemuno į Prūsus.
Marios baltos, marios juodos
Kaip tada vėl būtų mūsų.
Vėl lietuvis nužygiuotų
Iki Vis los ir Dunojaus...
Bet atleisk, brangi tėvyne, -
Per plačiai šičion svajoju.
Čia ruduo, čia byra vargas rudeninis
Ant lauko čia toks gelsvas šilkas.
Jei taip liūdėsi krūtinėj
Žaliais lapais jau apvilkus...
Komentuoti