VISUOMENEI

Nebrasit laimės rakto,

Nei Šv.Jono žiedo.

Pats Jėzus visą mato:

Dejuoja... Verkia... Gieda...

 

Palikot jūs tik juokui,

Vaidinti klouno rolėm.

Paplentėm kryžiai noksta, —

Nebmylim Dievo, broliai!

 

Todėl ---

Laukai tušti - nė lašo:

Bausmė kaip juodas maras.

Pats Jėzus visą mato:

Dejuoja... Verkia... Baras...

 

APIE VIENĄ NUOBODULĮ

Čia ruduo, čia byra vargas rudeninis,

 Ant lauko čia toks gelsvas šilkas.

 Jei taip liūdesį krūtinėj

Žaliais lapais dar apvilkus?

 

Aš manau, vėl būtų miela

Parugėj, taip mėnesienoj...

Upėm plaukiotų vėl sieliai,

Brisčiau Nemuną ne vienas.

 

Ir žilvyčiai šakas merktų

Neries našlaitę vilnį.

Laukais žengtume lig Merkio,

 Ligi pat garbingo Vilniaus.

 

Daug nuneštume paguodos

Ir už Nemuno į Prūsus.

Marios baltos, marios juodos

Kaip tada vėl būtų mūsų.

 

Vėl lietuvis nužygiuotų

Iki Vis los ir Dunojaus...

 Bet atleisk, brangi tėvyne, -

 Per plačiai šičion svajoju.

 

Čia ruduo, čia byra vargas rudeninis

Ant lauko čia toks gelsvas šilkas.

Jei taip liūdėsi krūtinėj

Žaliais lapais jau apvilkus...