Eilėraščiai iš Kęstučio Krenciaus  poezijos knygos „Ateik tu lietuvi lyjant“

Pakelės akmuo

Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dukles gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.

Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jį grūdina pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Ir saugo užmirštas istorijas.

***

Kaip gera, kad esi lietuvis

Koks širdžiai mielas jausmas,

Po tėviškės laukus klajoja.

Kur tik pažvelgsi, pasidžiaugsi,

O ežeraI, ​lyg melsvos akys,

Žaliais krantais viliuoja.

Upeliai, lyg merginų kasos,

Plačiais laukais vingiuoja.

Beržynai, ąžuolai stipruoliai,

POakelėse ranka tau moja.

Kaip gera, kad esi lietuvis,

Ir gyveni tu Lietuvoje.

***

AKMENĖS ŽEMAIČIAI

Šiaurės Lietuvoje,

Lygumo žaliuoja,

Čia žemaičių žemė,

Šimtmečius gyvuoja.

 

Čia Akmenės kraštas,

Žmonėmis didžiuojas.

Darbščios rankos kūrė,

Daugelio svajones.

 

Žemės klodai slepia,

Šito krašto turtą.

Topolių pūkuose,

Jaunas miestas bunda.

 

Netoliese snaudžia,

Ilgaamžis raistas.

Čia ilgai gyvens dar,

Akmenės žemaičiai.

***

Polkos žingsneliu

Rasa jau kojas pra usia,

Sau/utė merkias palengva.
Jaunimas taip nedrąsiai renkas,
Šokių aikštelė dar visai tuščia.

lr kai lengvutis vėjo gūsis,
Atp/ukdo muzikos garsus
Įsiklausai - armonika jau verkia,
Kojos kartoja valso žingsnelius.

Taip nedrąsu kažko tai daros,
Kada gi saulė slėpsis pagaliau.
Kada iškviesiu tą merge/ę,
Kurią anąkart šokdinau.

o ta naktis tokia trumputė,

Visi dar šėlsta polkos žingsneliu.
Ir nesvarbu, kad saulė maivos,
Kad laikas pėdinti pušyno takeliu.

***

Žmogus

Šiandieną vėjas vėl šeimininkauja.
Jis stumdo debesis po dangų,

Tai sustiprėja, tai sujžūlėja,
Pavirsti viesu/u jis bando.

Žvalgos liaunosios eglaitės,

o ąžuolai bebaimiai stovi.
Pušų viršūnės lankstos,
Pasiruošusios vėjo išdaigoms.

Gamta nustačius savas taisykles, -
Tai karaliauja vėjas, tai lietus,

Tai saulė drabstos spinduliais,

Po šulinio vandens klodus.

Viskam, viskam juk savas laikas,
Skaičiuojamas tik šimtmečių matu.
Kas bus po daugel, daugel metų,
Nuspėti bando - tik žmogus