Kiminius, Algimantas. Metų laiptais: arba lyriniai prisiminimai

Kiminius, Algimantas. „Metų laiptais: arba lyriniai prisiminimai“ (2015m.)

Maksimalistiškai

Gyvenimo audras savom akim regėjęs,
sulaukiau, pagaliau, šviesesniu aš dienu. -
Nurimo vakarai, nutilo mariu vėjas.

ir vėl širdis pilna skambėjimo dainų.

Pavasaris žiedais visus takus nuklojo.

ir, regis, nebegrįš čia žiemos atgalios ... -
Ir kupinas jėgų einu keliu savuoju

aš su šviesia viltim ieškot savos dalios.

*****

Gyventi ir mylėt!

Žiedais posmus paskleisti!-

Šalčiausias širdis lai suvirpina daina. -
Pakilt su sakalais! Skraidyt, nenusileisti!.. -
Bet laimės ir tada nebūtu man gana.

***

Kol dega tavo žiburys languos. -
man nebaisus grūmojimas bangos. -
Didžiausiuose sunkumuos ir pavojuos
jisai mane sustiprins ir paguos.

***

Už lango sninga tyliai ir vienodai, -
jau ir pavasaris visai nebetoli. -
Žiema - lig gyvo kaulo nusibodo, -
vilioja pievos ir laukai žali.

 

Nutirps tuoj sniegas. Bus sausi takeliai ..
Kaip sodas mano žeme sužaliuos. -

Ir vėl pajusi, kaip gyvybė kelias
pavasarinės saulės spinduliuos.

 

Tada išeisiu i laukus. Ir vėjas
kaip mylimoji glamonės mane. -
Šimtais žiedu gegužis sužydėjęs
prikels jaunystės mano svajones

 

Nostalgija

 

Aš amžina nostalgija sergu, -
ne turtų, ne šlovės ar pinigu...

Bet kad sunkiam dienu kely suklupus
netaptu mano siela niekada vergu.

****

Nebėra ko liaupsinti ar dievint, -
pranašai, matyt, seniai apako ...
Panašius rūbus visi vėl dėvim,

panašias mintis visi vėl sakom.

 

O kadais tikėjau išrinktaisiais ... -

Kaip gražiai mums buvo primeluota!.. -
Bet pati gamta jau taip sutaisė,

davus kiekvienam po mažą plotą.

 

Net ir tie, viršum minios iškilę,
Laiko vėjams neatsparūs, trapūs. -
Audroje, žiūrėk. dažniau jie tyli,

O jų balsas trūkčiojančiai dreba.

 

Nieks nerado, nieks neieško vaisto
nors dažnai puikuojasi didybe, -
tik padažo, tik plyšius užglaisto,
kad gražesnė būtu kasdienybė.

 

Kad ir vėl, žmogau, tu apsigautum ... -
Vienąkart akis dorai praplėšęs,

vėl nustebtum, kad su kuo draugauta, -
buvo pats nuožmiausias tavo priešas

 

Tėvynėj

Neradau daug džiaugsmo
nei paparčio žiedo ... -

Tik klausiau, kaip paukščiai
žemei giesmes gieda ...

 

Tik klausiau, ką ošė
medžiai susipynę ... -
Visas žemes grožis
buvo čia. - Tėvynėj.

 

* * *

Šėlsta svaiginantis vėjas.
džiaugdamos laisvės dalia ... -
Vėl i gimtine atėjo

vasara mano žalia.

 

Niekas, oi niekas nežino
kiek beateis jų tokių ... -
Šėlioki, vėjau, beržyne,
leipdamas meilės šokiu.

*****

Vėl mintu poezijos menu, -
glostau gėlę, šnekinu balandį. .. -

Ne nuo šiandien, drauge, ne nuo šiandien
aš tame pasauly gyvenu.

 

Įsiėdusi kasdieniška buitis

man tik buvo priebėga ar kaukė,
nes žinojau, kad manęs joj laukia
vien juoda, kraupi, šalta mirtis.

 

Bet tenai - už tos aštrios ribos, -
ten, kur baigias šio pasaulio valdos,

kur prasideda nauji vaizdai ar maldos, -
su keisčiausiom vizijom kalbuos.

 

Niekinčiau aš savo pilką būti,
jeigu negalėčiau ten pabūti.

 

Lopšinė pamestinukams

Mielas Gintarėli, miela mano Aukse, -
ar šviesiu dienelių kada besulauksi?

 

Kada būsi linksmas, kada būsi soti -

kai visiems galėsim vėl nusišypsoti?

 

Ant Melagiu tilto klupo narsūs vyrai... -
Neregės, kaip jūsų ašarėlės byra.

 

Vyrams reikia turtu, vilų, sostų, tostų, -
nebėra, mažyčiai, kas jus bepaguostu.

 

Vakar kiek norėjo - suko, plėšė, vogė, -
šiandien reikia plūktis vien lik už pastogę.

 

Dievo ašarėlės Lietuvėle merkia... -
Mikite, mažyčiai, ir nustokit verkę.

 

O rytoj mes rinksim naują šaunu vadą, -
vėl jis jums paporint  pasakėlių žada.

 

Mažas Gintarėli, dar mažesne Aukse, -
Viską jūs suprasit, jeigu tik užaugsit.

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti