Iš naujos Kęstučio Krenciaus knygos „Aš gimtinės glėby...“ (2021m.)

Atims metus

 

Žiūriu, kaip krinta klevo lapas,

Letai, tarytum valsą šoka.

Suolelis šalimais toks šlapias,

Mintis su manimi jau šneka.

 

O galvoje gyvenimo jau kinas,

Metus oi greit, oi greit filmuoja.

 Ruduo - chronometras geltonas,

Plaukuos baltutę sruogą įklijuoja.

 

Tu sau ramus, atrodo dar nesenas,

Vaikai kažkaip tai greitai auga!

 Širdy žinai - jaunystės eleksyras,

Nors metai byra į aruodą seną.

 

Ir vėl nukrito vienas lapas,

Ant šlapio suolo nieks nesėda.

Girdžiu, ruduo man sako ,,labas",

Atims metus ir jam visai ne gėda.

**********************

Nuliūdęs medis

 

Javų laukai banguoja tarsi jūra,

 Liūliuoja, supasi lengvai.

Kažkur armonika užgroja,

Nejaugi grįžtą vėl seni laikai?

 

Laikai tikrai jau nebegrįžta,

Tik šoka derlius laukuose.

O kaip toli mano vaikyste,

Ji jau pražilusiuose plaukuose.

 

Senelių kaimo trobą mena,

Tik vienišas nuliūdęs medis.

Aplink taip tuščia, širdį veria,

Nėra mus šulinio ir nemojuoja svirtis.

 

Tačiau javų laukai banguoja,

Naujus prisiminimus pina.

Graži tu mus gimtoji žemė,

Tegul armonika širdis virkdina.

****************

Istorijos krepšys ...

Į krūmų, pelkių lauką, į Karpėnų kaimelį

Atėjo laikas dėti istorijos kraitelį.

Čia po žeme didžiulis klinčių turtas -
Statys gamyklą - stebuklas bus sukurtas.

 

Vyko statybos, pradėjo miestas kurtis,

Gamykloj kaminai pasiutusiai aukšti užaugo.

Vienoje gatvėje gyventi vietos trūko,

Miestelis, tartum kūdikis iš vystyklų ištrūko.

 

Ir taip istorija į savo krepšį dėjo naują miestą,

Su darbininkų nūdiena, džiaugsmais, likimais.

Ir pavadino jį Naująja Akmene,

Nes netoli nuo seno, Akmenė -motina gyveno.

 

Namai tiesiog kaip grybai po lietaus vis dygo

Ir stiebiesi aukštyn, ir bėgo vis pirmyn.

Gamyklos kaminai pradėjo smarkiai rūkti,

O Topolių pūkai pradėjo miestą supti.

 

Pražydo, sužaliavo Akmenė mūs Naujoji,

Kultūros rūmuose jaunystė kunkuliavo.

Po miestą -futbolas, krepšinis, ledo rutulys -

Tikrasis šeimininkas - ,,Cementininkas" karaliavo.

 

Užaugo Topoliai, seneliai net tėvai paseno,

Bet miestas jaunas, be bažnyčios vis gyveno.

Matyt todėl mažiau čia lijo, taip porino senoliai,

Nes ilgametė patirtis šitaip tarnavo uoliai.

 

Istorija Neprigulmybę, į savo krepšį patalpino,

Su nerimu, džiaugsmu mes laivės vėją pasitikom.

Bet miestas vis dar jaunas, tik mes šiek tiek pasenom,

Tačiau visi jau su nauja viltim gyvenam.

 

Oi puošiasi, gražėja, Naujos Akmenės miestas,

Jaunatviško gimtadienio nekantriai laukia.

Septynios dešimtys į miesto širdį beldžias,

Bet nesikeičia nuo dienų miestelio veidas.

 

Daug vietos dar istorijos krepšy paliko,

Užpildys laikas, įvykiai, likimai.

Šiandien pasveikinkite mūsų brangų miestą

Ir tarkim ačiū mūs vaikų Gimtinei.