Juzefa Janušienė

Nusprendžiam patys
Atodūsiu žalius laukus paglostau,
Geriu savimi vasaros garsus.
Tik ašara, kurią jaučiu ant skruostų,
Man primena kitus, kitus takus.

Čia taip nyku dienų pilkybėje,
Į gatvės grindinį įmintas sliekas...
Tik patys mes, nusprendžiam patys,
Rusenam, trypiam ar išliekam.

Išeisiu
Išeisiu žodžiui atvira
Į vasaros kaitros išdegintą laukymę.
Vis manyje dar grumiasi
Įskaudintas abejingumas.

Ir kaip išteisinti save
Ir nepasmerkt kitų?
Taip reikia žemėje taikos
Ir žmogui atvirumo.

Taip reikia ženklo iš Dangaus,
Kad vėl suprasčiau nesuklydus.
Taip reikia gėrio žemėje
Išteisinti save ir nepasmerkti kito...

O ten, aukštai
Ne rūbai laimę, ne turtai,
Ne aukso skrynioje mūs laimės raktas.
Laimingas tas, kas sielvarte supas
Esąs ne vienas nešti savo naštą.
Laimingas tas, kas gerą žodį pasakys,
Kas skausme paglostys mūsų skruostą
Ir su mumis kartu paverkt galės.
Laimingas tas, suradęs laimės raktą.
Mes statome pilis, sugriūva pamatai,
Vanduo pasigrobia gyvenimo leliją.
O ten, aukštai, už mus, danguj aukštai
Vis meldžasi už mus Marija...

 

 

 

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Like'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti