PAMĄSTYMAI PERSKAIČIUS JULIJOS SEJAVIČIENĖS PUBLICISTINIŲ

APMĄSTYMŲ KNYGĄ „ĮRAŠAI LAIKO ŽIEVĖJE"

Žiedai tarp žiedų

... Trupinu grumstelius, tiesiog rankomis glos­tau žemę, skubėdama į jos šiltus delnus atiduoti dar­žovių sėklą. Viršum galvos, žiedais išdabintoje obe­lyje, pasigirsta lakštingalos balsas. Užverčiu galvą ir ant šakos pamatau paukštelį virpančiu gurkleliu. Čiulba, traukia giesmeles, ir vieną akimirką atrodo, kad pasaulis gyvas tiktai lakštingala. Stoviu it apmi­rusi, klausausi, neatsargiu judesiu bijau nutraukti iš aukštybių į žemę sklindančią melodiją. Žinau, kad tą melodiją paukštelis atskraidino ne man. Tiesiog pa­vasariui. Žydinčiai žemei. Vėl paneriu rankas į žemę, kuri ką tik sugėrė lakštingalos melodiją...

... Įvakarojo, skubu iš sodo namo, o nuošalioje pievelėje sukritusi kelių vyrų kompanija triukšmau­ja. Vienas per kitą rėkia, šaukia. Ką sako vienas ki­tam, nesuprasi, tačiau kiekvieną sakinį lydi keiksma­žodžių kruša. Kaip dainos priedainis. Trinkt, bumpt, oplia. Kaip varžytuvėse, kuris riebiau, kuris garsiau, kuris kelių aukštų žodeliais apsikeis. Ne, vyrai ne­sipyksta. Keiksmažodžiai šiaip sau, dėl vyriškumo. Kad lakštingala į medį nenutūptų ir netrukdytų sti­kleliui sukti ratą...

... Vaikai žirglioja per aukštą žolę ir įdėmiai ty­rinėja kiekvieną plotelį. Retkarčiais pasilenkia, vėl atsistoja.

- Mes sraiges renkame. Štai kiek surinkome, -prakalbo man kokių penkerių mergaičiukė.

Su ja buvusi kita mergaitė pakėlė ir parodė po­lietileno maišelį, kuriame šiugždėjo sraigių tumulas.

- Ką darysite su sraigėmis? Ar renkate parda­vimui?

- Ne, nešime į šiukšlių konteinerį ir žiūrėsime, kaip jos iš konteinerio dugno išlips...

Vaikai gamtoje. Atrodo džiaugtųsi ir gėrėtųsi pražydusiu kaštonu ar šermukšniu. Skintų gėlyčių ir pintų vainikus. Ne. Klajoja, sumanę pakankinti mažą gamtos tvarinėlį. Paūgės, gal ir didesnių kan­kinimų sugalvos. Kodėl iš visų, aplinkui mus skam­bančių ir aidinčių garsų, dažniausiai išgirstame blo­gio kuždesį? Kokį magnetą turi blogis, kad ir mažas, ir didelis prie jo prilimpa, o kai jau prilimpa, sunkiai beatsiplėšia? Ar tas magnetas iš namų, iš tėvų, ar iš draugų, kurių akivaizdoje darydamas blogus dar­bus, greičiau „išaugi"?

... Prie to daugiabučio namo visada žydi gėlės, gražiai sutvarkyti gėlėms foną sudarantys želdiniai. Kada beeinu, darželyje matau triūsiančią tą pačią moterytę. Ar kaimynės tingi ir nepadeda, ar toji darbštuolytė turi skonį ir išmanymą, kaip tvarkyti gėlynus, todėl jai niekas ir netrukdo? Kartą užkal­binau, įsišnekėjome apie gėles, o tada išdrįsau pa­siteirauti, kodėl ji viena gėlėms atiduoda savo laiką. Moteryte pasisakė, kad labai myli gėles, visada daug jų augino, kai gyveno kaime. Persikeldama į miestą, kartu su savo daikteliais parsivežė ir gėlių. Nuo tada ir tapo to daugiabučio namo gėlininke.

- Geriu kiekvienos gėlės kvapą, man kartais at­rodo, kad ir rankos, kai jas persodinu, kvepia. Ir kai­mynės džiaugiasi gėlynais. Tas jų džiaugsmas man yra kaip padėjimas. Nebūtina visiems čiupti darbus, turi likti ir tokių, kurie gerais darbais pasidžiaugia, - sakė man moterytė, vėl palinkdama tarp gėlių.

Klausydamasi jos, prisiminiau seną posakį: ką iš jaunystės atsineši, tą ir pasenęs rasi. Mano kalbin­ta moteris iš jaunystės atsinešė meilę gėlėms. Jų ap­supta ir senatvė.

Mąstau apie gamtą ir žmogų. Žemėje žmogus kaip žiedas, tarp gausybės gamtos ranka pabertų.

Metų lašai

Juntu ir girdžiu, kaip krenta į praeities labirintą šios dienos lašai. Kapt, kapt, kapt. Nuo laiko stogo krenta metų paskutiniai lašai. Nukrenta, ir jų nėra. Tiesiog akyse ištirpsta...

Sako, kad liūdniausia pasaulio skulptūra yra „Mirštantis liūtas". Jeigu kas nors sukurtų Laiko skulptūrą, manau, ji galėtų būti įspūdingiausia. Vie­noje tokios skulptūros pusėje - veidas, žvelgiantis į ateities laiką. Tai jaunystė, tai pavasariškas metų šėlsmas. Laiko veide šypsena, pridedanti žmogui polėkių, vizijų, sparnų, maksimalizmo, tik tam am­žiaus periodui būdingo metų siautulio. Laikas, ky­lantis į metų kalną, džiugus ir šviesus. Nuo to kalno pasimato saulės tekėjimas...

Antroje skulptūros pusėje turėtų būti Laiko vei­das su žvilgsniu, nukreiptu į praeitin grimstančius metus. Kapt lašas žemyn, ir jau vieneri metai išbrau­kiami iš gyvenimo. Kapt antras lašas - vėl nebėra metų. Ir pradedi skaičiuoti ne kiek jų bus, o kiek viso labo liko... Tas periodas - judėjimas į pakalnę. Suvei­kia inercijos dėsnis, ir visagalis Laikas, įjungęs lais­vą pavarą, lekia visu pagreičiu žemyn. Nėra jėgos tą judėjimą sustabdyti. Be paliovos girdisi: kapt, kapt, kapt. Laša nuo Laiko amžinybės stogo mūsų gyveni­mo metai, tapę dienomis, minutėmis, sekundėmis...

Įsistoju į eilutę. Ji tokia panaši į vorelę bažnyčio­je, kuri nusidriekia prie klausyklos. Šį kartą laukia­me keistos išpažinties prie Laiko langelio. Judame link metų sandūros klausyklos. Slinkdami į priekį, mintijame apie dar vienerius metus. Apie suspėtus ir atidėtus darbus. Apie jų tikslingumą ir prasmingu­mą. Apie mus supusią aplinką. Ir save toje aplinkoje.

Atlikdama išpažintį prabėgusiems metams, pir­miausiai mušuosi į krūtinę: esu kalta. Nemoku bran­ginti laiko. Jo tiek daug išbyrėjo be ryškesnio pėd­sako. Jo tiek daug iššvaistyta be prasmės. Laikas ne kupiūra, jo į piniginę neįsidėsi, kiekvieną dieną taip, kaip pinigų, neapskaitysi. Už pinigus žinai, ką perki, kas ir kiek kainuoja, kiek sumoki, kiek grąžos gauni. Laikas skaitiklio neturi, jo skalės galėtų skrupulingai parodyti, kiek ir kam suvartojame Laiko. Todėl ne­retai laiko ir nepriskiriame savo gyvenimo vertybei. Tarsi jis neturėtų savo kainos.

Iš tikrųjų Laikas yra svarbiausias mūsų pinigas. Būtent jo vertybinė išraiška išdėlioja mūsų gyveni­mo prasmę ir esmę. Laiko atgal nepasuksi, nė už brangiausius pinigus net ir didžiausiuose prekybos centruose papildomai nenusipirksi. Švysteli sekundė ar minutė, ir jos nebelieka likimo mums įkrautame gyvenime.

365 dienas ėjau paskui metus, rinkau Laiko pabertus deimantus. Esu laiminga, radusi jų labai daug. Dėkoju Laikui už susitikimus su žmonėmis, iš kurių į mane atėjo daug šviesos. Esu dėkinga už naujus ir iš naujo patikrintus potyrius - jie yra mano matymo ir vertinimo monitoriai. Kaip didžiausią Laiko gyvąją dovaną į atmintį ir į širdį įsidedu visus man dovanotus stebuklus.

Būkime laimingi, klausydamiesi, kaip nuo Lai­ko stogo krenta metai: kapt, kapt, kapt...

Šimtas po šimto

Daug mano sutiktų šimtamečių žmonių, da­lindamiesi prisiminimais apie triženkliu metų skai­čiumi aprėpiamą gyvenimą, akcentavo vargą. Visi be išimties patyrė gyvenimo sunkumų: nepriteklių kupiną, darbui už duonos kąsnį atiduotą vaikystę, įtampos sklidinus pokario metus, okupacijos kilpa suveržtą prasmingiausią laikotarpį. Į pirmą gyveni­mo planą iškeldami vargą, senoliai akcentavo, kad vargas moko mylėti, dalintis, apriboti žmogui įpras­tą egoizmą. Prie ilgaamžiškumo dėmenų artimieji daug šviesių jos asmenybės prisiminimų, net neliko vietos nė vienai skriaudelei prasiskverbti.

Iš visų gyvenimo kelių sugrįžtama pas Mokyto­ją. Kartu su juo pasidžiaugti. Jam vienam pasiguosti. Su juo vienu pasitarti. Jam vienam paatvirauti. Nori­me pabūti su juo. Juk jis formavo mūsų žinias ir as­menybę. Ir todėl rugsėjo take akys ieško Mokytojo. Pagal jį lygiuojame save.